Regimanto Midvikio gyvenimas po užmaršties ženklu(3)

Eugenijus SKIPITIS

2016-06-01 09:01

A.A. Regimantas Midvikis. Autoriaus nuotrauka

Lietingas gegužio vidurdienis privertė trumpam atsisėsti. Ir visiškai ne tam, kad pagalvotum, jog per tokį lietingą žydėjimą šlapiems bičių sparnams nepavyks surinkti nektaro. Bičių motinėlės savaip rikiuoja gyvenimą, ir aš bent jau nė viename avilyje nesu girdėjęs apie korupcijos skandalą, o dar labiau – kyšį. 

Kadangi bičių politikėms (dar kartą pasitvirtina taisyklė, jog moterys valdo pasaulį) prokuratūrai ir specialiosioms tarnyboms nepasiseka aptikti iki nukvailėjimo žmogiškos veiklos pėdsakų, išlieka viltis, jog pasaulį valdo gamtos sugalvota darna, kuriai mes iš esmės esame abejingi. Šioje vietoje labai pravartu prisiminti istoriją. Panašu, kad Mindaugui nepavyko suvienyti Lietuvos. Likome gentimis, pakeitusiomis pavadinimą: kuokininkai tapo beisbolo lazdų valdytojais, lankininkai, numetę lankus, ėmė sumaniai valdyti Europos dotacijomis gerai apmokamas paupių lankas, kiti tapo įvairų valiutų šlamintojais. Pasižiūrėkime, kaip gražiai Europos pinigais šlama Lietuva. Garsiau už lapus metantį mišką.

Tokios lietingo gegužės popiečio mintys man neatima galimybės galvoti apie ši bei tą prasmingesnio. Kaip šiais visuotinio sumaterialėjimo laikais mūsų visuomenėje jaučiasi menininkas? Kokia jo misija politinių rietenų ir pinigų dalybų aikštelėje, kuri vadinasi Lietuva? Ar dar yra vietos menininko, apskritai žmogaus, dvasios žydėjimui, jo darbams? Gal mums visiems lemta likti paskutiniais prie gėrybių dalinimo maišo, o menininkams stovėti už mūsų.  Iki šiol taip ir lieka socialiai neapibrėžtas menininko statusas. Menas nėra valstybinė tarnyba, už kurią nuosekliai mokama. Tačiau menininko sukurti kūriniai tampa Tautos nuosavybe, kuria ne tik Tauta, bet Valstybė moka ir gali didžiuotis. Neretai nutinka taip, kad už apgailėtinai mažus pinigus. Nacionalinių premijų dalinimas kartais primena karsto pirkimo sandorį, kuris skiriamas už viso gyvenimo nuopelnus. O kur dingsta Tautos ir Valstybės atmintis, kai menininkas karsto pirkimo sandoriu pasinaudoja?

"

Gyvenimas – ne tai, kas buvo išgyventa, o tai, ką tu atsimeni, ir tai, kaip tu apie tai pasakoji.

Gabriel García Márquez

"

Piliečio, Menininko ir Valstybės sugyvenimo kontekstas? Iš pastarojo dešimtmečio patirties panašu, jog pirmieji du dėmenys valstybei nereikalingi. Valstybė be piliečių save gali vadinti elito sauja, tačiau be meno ji nepajėgi egzistuoti. Tačiau atsitinka taip, kad jos įvaizdį formavę menininkai lieka Valstybės užmaršties įkaitais, kuriems nėra vietos po šio pavasario alyvomis. Toli nevaikščiokim. Ką padarė sudedamoji Valstybės dalis – Tauragės savivaldybė, kad įamžintų tauragiškio, Nacionalinės premijos laureato, skulptoriaus Regimanto Midvikio atminimą? Po mirties suteikė garbės piliečio vardą? O  gal įsteigė dailės mokyklą, pavadintą jo vardu? Gal krašto muziejui buvo suteikta galimybė įsigyti nors keletą skulptoriaus darbų ar eskizų, kad į miestą atvykusiam svečiui būtų galima parodyti, šalia kokio talentingo žmogaus gyvenome, gėrėme kavą,  užsiiminėjome slidinėjimu politinėse aukštumose, o nepavykus turškėmės seklumose? O tos profesionalios dailės seklumos akivaizdžios. Vien kryptingai ir nuosekliai dirbantis Moksleivių kūrybos centro dailės pedagogų kolektyvas šios problemos išspręsti nepajėgus. Tauragėje neturime net profesionalios dailės galerijos užuomazgų. Panašu, kad skoningo interjero Tauragės knygynams yra naudingiau pardavinėti „dovanų arbatėles“ arba „molinius aniuolus“ negu ugdyti knygų pirkėjų estetinį skonį, rengti parodas, ieškoti talentų, jei ne Tauragėje, tai bent jau Telšiuose, Klaipėdoje ar Vilniuje. O gal girdėjote apie Tauragėje surengtą meno kūrinių aukcioną, kuriame būtų nupirkta netikėtai sutviskusi Regimanto Midvikio pastelė, kraštiečio Alfonso Čepausko grafikos darbas, tauragiškio skulptoriaus Edmundo Frejaus po kokios nors parodos užsilikęs meniškai apdorotas „gelžgaliukas“ ar nekaltas Edmundo Mažrimo ekslibrisas, sukurtas kokiai nors Tauragės mergaitei? Menininkai yra „ad volandum natus“ (gimę skraidyti), bet ne tam, kad paliktų savo gimtinę. Net po mirties jie stengiasi įsikabinti į savo krašto šaknis.

Ir ne lietingas gegužis spaudžia mano krūtinę, ir gyvenimo skonį aitrina nekantriai lauktas, bet dar neparagautas šių metų medus, o ilgas Regimanto Midvikio, kitų šio krašto menininkų gyvenimas po užmaršties ženklu. Ar Valstybė, suteikusi Nacionalinę premiją arba to nepadariusi, turi teisę savo kūrėją palikti po užmaršties ženklu? Ir ne tik Tauragėje...

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras