Sena nuotrauka iš užmaršties prikėlė sukrečiančią istoriją(0)

„Tauragės kurjerio“ inform. | info@kurjeris.lt

2016-08-20 19:12

Bronius Balašaits-Benius

Senos nuotraukos, paskelbtos spaudoje, atvertė nežinomų istorijos puslapių. Tauragės krašto muziejus, gavęs per 200 senų nuotraukų, jas perdavė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, o jis paskelbė spaudoje, prašydamas atpažinti jose įamžintus žmones. Raudonėje gyvenanti moteris ne tik atpažino vieną partizaną, bet ir papasakojo sukrečiančią istoriją.

Pasak Tauragės krašto muziejaus kultūros, turizmo  projektų ir viešųjų ryšių specialistės Agnės Vitartaitės, šį pavasarį Tauragės krašto muziejui nenorėjęs prisistatyti asmuo perdavė 202 Lietuvos partizanų nuotraukas. Visos suskaitmenintos nuotraukos buvo perduotos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, kuriame dirbantys specialistai tiria nuotraukų autentiškumą ir bando identifikuoti nuotraukose esančius asmenis.

„Labai vertiname anonimu norėjusio išlikti žmogaus sąmoningumą. Kaip parodė tolesnė istorijos seka, nuotraukų viešinimas davė rezultatų. Raudonės gyventoja Leonora Mickūnienė atpažino nuotraukoje esantį partizaną – Bronių Balašaitį-Benių, kuris, patekęs į pasalą, tapo viena paskutinių karo aukų. Kaip moteris prisimena, vyrą išdavė jo ryšininkė Adelė Kundrotaitė, gyvenusi Butkaičiuose, kur tuo metu slapstėsi Benius“, – teigia A.Vitartaitė.

L.Mickūnienė prisiminė, kaip du partizanai – vienas iš atpažintųjų Bronius Balašaitis-Benius kartu su Pranu Valaičiu-Kaziu (Bičiuliu) dvejus metus slapstėsi jos tėvų sodyboje Butkaičių kaime įrengtame bunkeryje.

L.Mickūnienės prisiminimus liepos pabaugoje išspausdino Jurbarko laikraštis „Mūsų laikas“. Ten ji pasakoja buvusi dar vaikas, bet to meto įvykius labai gerai prisimenanti. Jos tėvas Izidorius Klimaitis buvo kolūkio pirmininko pavaduotojas. Jis ir įrengė tą bunkerį partizanams. Pasak jos, jų sodyboje slapstęsi partizanai buvo kultūringi, gražūs, niekada nesikeikdavo. Ji nešdavusi jiems valgyti. Kad niekas neįtartų, pirmia prie šuniuko pritūpdavo, pakalbindavo, paskui pro duris kibiriuką įstumdavo. Ji prisimena, kaip Benius žaidavo su jais, vaikais – jos broliuką iki lubų jį mėtydavo, džiaugdavosi. „Jie kaip vilkai buvo uždaryti arba tvarte, arba tam karste – bunkeryje, todėl labai džiaugdavosi galėdami pabendrauti su kitais“, – pasakoja ji.

„Prisimenu, kad apie partizanus šnekėdavo tėvai. Kai paaugau, klausiau – kas jie tokie yra. Mama sako – tai tie patys mūsų vyrai. Tik niekam nesakyk, nes rusai sušaudys. Kaimynai po to pasakojo, kad kažką įtarė, bet neįsivaizdavo, kad tai gali būti tiesa. Gyvenom iš pažiūros normalų gyvenimą. Mama su vaikais namie, tėvas dirbo kolchoze.“

Tauragės krašto muziejus kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, pasitelkę žiniasklaidos priemones, planuoja netrukus pristatyti šias nuotraukas visuomenei. 

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras