Sukurti stebuklus tereikia žirklių, popieriaus ir... talento(5) 

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2015-11-15 08:03

Vilija Jurkuvienė. Vaido Bičkaus nuotrauka

Sakoma, kam jau Dievas duoda, tai dar ir dribteli. Talentų Aukščiausiasis Vilijai Jurkuvienei iš tiesų nepagailėjo: nuo vaikystės ji šoka, sportuoja, piešia, tapo, kuria eiles ir turi neeilinį organizatorės talentą. Vis dėlto labiausiai ją žavi karpiniai iš popieriaus. Dabarji ne tik sugeba be vienintelio sujungimo iš popieriaus iškarpyti didžiulius ir sudėtingus karpinius, bet ir dalyvauja tarptautinėse parodose ir netgi rengia karpytojų plenerus.

Didžiausias malonumas – piešti

Vilija, kiek tik save prisimena, piešti mėgo visada, ir jai būdavo keista, kad kitiems tai taip sunkiai sekasi.

– Aš tik brūkšt brūkš ir padarau. Niekaip negalėdavau suprasti, kodėl kitiems taip neišeina, – juokiasi Vilija, prisiminusi vaikystę.

Energija liedavosi per kraštus, vien piešimo jai būdavo per mažai. Mergaitė lankė ir šokių būrelį, ir lengvosios atletikos treniruotes. O ir mokslai sekėsi neblogai – svajonėse buvo biologijos studijos.

Vis dėlto didžiausias malonumas Vilijai būdavo piešti.

– Jaučiau didžiulį norą tapyti. Vis stebėdavausi, kaip „tikriems“ dailininkams išeina taip gražiai nutapyti, – prisimena ji.

Gyvenimo kelias nuvedė į Jono Švedo aukštesniąją muzikos pedagoginę mokyklą Panevėžyje – biologijai pritrūko drąsos... Ko gero, taip ir turėjo būti – ten Vilija ir susipažino su savo „didžiąja gyvenimo meile“ – karpiniais.

– Ten išmokau dirbti su įvairiomis technikomis – ir tapyti, ir piešti, ir iš džiovintų augalų kurti paveiksliukus, ir karpyti. Sekėsi viskas... – prisimena Vilija.

Vis dėlto karpymas širdin įkrito giliausiai. Kaip pradėjusi dirbti „Ąžuoliuko“ vaikų darželyje sutiko bendramintę – irgi karpiniais besižavinčią Benutę Karmazinienę, kilo noras irgi stengtis, kurti, tobulėti.

– Dar vienas stiprūs postūmis buvo paroda Mongolijos menininkų karpinių paroda Žilinsko galerijoje Kaune, – prisimena V.Jurkuvienė. – Pamenu, kai pamačiau tuos darbus, man net žadą atėmė. Tokie jie buvo saviti ir nuostabūs, tarsi 3D formato, atlikti iš karto, be piešinio. Man atsivėrė akys – va, kaip galima padaryti!

Pirmoji paroda, pasak Vilijos, buvo surengta Muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojo Algirdo Petraičio ir jo žmonos Aušros dėka. Matę jos darbus ir kūrybos procesą, jie negalėjo likti abejingi.

Vilija ėmė kurti vis sudėtingesnius karpinius, o netrukus surengė ir pirmąją parodą – bibliotekoje buvo eksponuojamos 100 jos iškarpytų snaigių.

Paroda po parodos

 Vilija ėmė kurti vis sudėtingesnius karpinius, o netrukus surengė ir antrąją parodą. Paskui sekė dar dvi, jau respublikinės parodos – Vilniuje ir Raseiniuose. Toliau – dar daugiau. Jau ir atsiminti, ir suskaičiuoti sunku. Jos karpiniai puikavosi parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje. Dalyvauta konkursinėse „Aukso vainiko“ parodose Jurbarke, Maironio 150-ųjų gimimo metinių atminimui skirtoje parodoje Raseiniuose - šioje respublikinėje parodoje – konkurse Vilija tapo viena iš penkių prizininkų. 2014 metais Rokiškyje vykusioje respublikinėje karpinių parodoje „Lietuvos karpytojai pasakoja“ Vilijos darbų ciklas „Lyg iš senos fotografijos“buvo pripažintas geriausiais parodos darbais. Bene svarbiausia konkursinė paroda įvyko 2008 m. Vilniuje, o jos pagrindu buvo sudaryta antologija „Lietuvos ir pasaulio popieriaus karpinių menas“, kurioje išspausdinti 4 Vilijos darbai. Ir šiuo metu tokia paroda laukia – ji vyks gruodžio 3–6 dienomis Vilniuje. Tai – tarptautinė popieriaus karpinių paroda „Pasaulio popieriaus karpiniai – 2015“. Vilija į ją išsiuntė du darbus. Menininkės darbai spausdinami ir žurnale „Rankdarbiai“.

– O minčių – gal 20-čiai metų į priekį, – prisipažįsta menininkė. – tik to laiko vis trūksta...

Iškarpyti nedidelį darbelį jai prireikia vos kelių minučių, tačiau dideliam, sudėtingam karpiniui reikia ir poros mėnesių.

Paklausta, kaip gimsta idėjos, ji prisipažįsta iš karto mintyse matanti vaizdinį, kaip atrodys jau gatavas karpinys, ir jo siekianti. Tiesa, kantrybės, o ir sveikatos prireikia išties nemažai – nuo ilgo buvimo vienoje padėtyje įsmilksta nugara, paskausta rankos... O laikas karpant ima bėgti nepastebimai –vos įsijaučia, sako, o jau, žiūrėk, 5–6 valandos prabėgo...

Kūrybinga auklėtoja – kūrybingi mokiniai

Pagrindinis Vilijos darbas – vaikų darželio auklėtoja. „Ąžuoliukui“ ji atidavė jau 33-ejus metus. Ir nė kiek nesigaili – vaikus ji myli.

Kai auklėtoja kūrybinga, ir vaikai neišvengiama gauna kūrybiškumo dozę. Vilija įsitikinusi, kad tai labai svarbu.

– Ką „įdedi“ mažam, paskui išlenda kaip yla iš maišo – vėliau, kai vaikai jau lanko mokyklą, ir patys ima kurti, – teigia pastebinti Vilija. Taip jai neretai sako ir jos buvusių auklėtinių mamos.

Kartu su vaikais prieš keletą metų V.Jurkuvienė įgyvendino projektą: vaikai iliustravo knygą „Vaikai piešia poeziją. Saulutės rytas“, kurioje – pačios Vilijos eilėraštukai.

Jos auklėtinių darbai dažnai dalyvauja ir įvairiose respublikinėse parodose.

Dailė padeda pasveikti

Pastūmėti link dailės Vilijai pavyksta ne tik vaikus. Mat ji dar dirba dailės darbų vadove ir ligoninės Psichiatrijos skyriuje. Ji užima ligonius, moko juos įvairių technikų, o kartais įkvepia ir rimtai dailei.

– Dailė iš tiesų padeda pasveikti – meno terapija atpalaiduoja, pakelia nuotaiką. Pastebiu, kad žmonės į užsiėmimus ateina įsitempę, o išeina su šypsena. Žmonės su kuriais dirbu ne tik sveiksta (manau, tam padėjo ir dailė), bet ir pakilo iki tarptautinio lygio, dalyvauja dailės parodose, – didžiuojasi Vilija.

Pleneras – unikalioje vietoje

Joniškio rajono Juodeikių kaime šią vasarą surengtas karpytojų pleneras – irgi V.Jurkuvienės idėja. Ją pavyko įgyvendinti taip puikiai, kad plenero įspūdžiais ji gyvena iki šiol.

– Juodeikiai – unikalus kaimas, – pasakoja Vilija. – Jie ypač žavi savo centru: čia stovi bažnyčia, Vytauto Didžiojo paminklas, bendruomenės namai..Kadaise grįžęs iš tremties šiame kaime kunigavo Tėvas Stanislovas, jo dvasia kaime iki šiol gyva. Yra ir jam prisiminti skirtas muziejėlis. Kaimą supa nuostabi gamta, unikalus Mūšos tyrelis su ilgiausiu pažintiniu mediniu taku Lietuvoje, ramybė, o svarbiausia – nuostabiai šilti ir geranoriški žmonės.

Pasisvečiuoti, pailsėti į Juodeikius ji atvyksta jau kokius 8-erius metus – jos draugai V. ir Č. Vaupšai ten turi sodybą. Bendruomenė suteikė į plenerą atvykusioms menininkėms kambarius nakvynei ir salę kūrybai nermokamai, šios mokė kaimo žmones karpyti, o išvažiuodamos padovanojo savo darbų, karpytomis užuolaidėlėmis papuošė Tėvo Stanislovo muziejų.

Karpytojos iš Vilniaus, Rokiškio, Kupiškio, Kuršėnų ir Tauragės kūrė karpinius, skirtus Tėvo Stanislovo 10-osioms mirties metinėms paminėti bei šį kaimą supančiai gamtai. Menininkės turėjo progą su lietuvišku karpymo menu supažindinti ir pamokyti turistus iš Prancūzijos, Latvijos, Portugalijos, Lenkijos, Italijos. 

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras