Tarpukario Tauragė. Vaikų darželiai(2) 

Nijolė MICHELKEVIČIENĖ | info@kurjeris.lt

2015-07-19 17:47

Barakų Šilalės gatvėje vaikai 1940 m. Iš internetinės prieigos www.autc.lt

Tarpukariu Tauragės moterys daugiausia šeimininkavo namuose ir pačios augino vaikus. Dirbančios samdė aukles ar vaikus prižiūrėjo seneliai. Bet nemažai jų norėjo, kad vaikai lavintųsi, todėl leido į vaikų darželius, kurių Tauragėje buvo du. Vienas jų – Šilalės bei Dariaus ir Girėno garvių kampe, buvo išlaikomas valstybės, antras, Bažnyčių gatvėje, kieme, šalia parapijos salės, – išlaikomas šv. Vincento Pauliečio draugijos.

Abu darželius išbandžiau savo kailiu. Buvau nevalgus, pasiligojęs vaikas, tai tėveliai nutarė leisti į vaikų darželį, kur tarp vaikų gal ir aš imsianti valgyti. Į darželį eiti nenorėjau, bet visi namiškiai viens per kitą agitavo, kaip ten būsią gerai: daug vaikų, visokių žaislų, kieme yra didelė smėlio dėžė, geros auklės seks pasakas, išmokys eilėraščių, dainelių, žaidimų. Ta visuotinė agitacija mane nugalėjo, ir aš sutikau.

Vieną rytą mama man supynė kasytes, įrišo naujus žalius kaspinus, užvilko naują suknelę, užrišo prijuostėlę su kišenike ir veda mane į tą valstybinį netoliese esantį vaikų darželį. Šiaip taip įžiebtas entuziazmas blėsta. Vienturtė, įpratusi žaisti viena, o ten bus daug vaikų...

Darželio namas medinis, aptvertas „štakietų“ tvora. Vedėjos kabinete mama užmoka už visą mėnesį ir palieka mane. Apatinė lūpa šiek tiek virpčioja... Nuveda į žaidimų kambarį. Daug vaikų šūkauja, laksto. Auklėtoja sėdi prie mažo staliuko. Ji atsistoja, vaikai nutyla ir spokso, ką čia vedėja atvedė. Mane perduoda auklėtojos globai, vaikai tęsia savo žaidimus. Auklėtoja priveda prie stiklinių spintų, kur sudėti nauji žaislai: gražuolės didelės lėlės puikiomis suknelėmis (plaukus net galima šukuoti), su nuaunamais batukais... Nauji garvežiai su prikabintais vagonais, spalvoti kibiriukai, lopetėlės. Visokių visokiausių žaislų. Jei aš būsianti gera, tai man duos tais žaislais pažaisti. O kokia gera aš turiu būti? Kitoje spintoje vaikų darbeliai: lipdiniai ant popieriaus, darbeliai iš molio, kankorėžių, gėlių, šiaudų. Ir mane, sako, išmokys tokias grožybes daryti. Mane paleidžia į vaikų būrį, o pati vėl atsisėda ir varto naują pasakų knygą. Vaikai į mane jau nebežiūri, o aš stoviu kaip įkalta ir nežinau, ką daryti. Ta apatinė lūpa nerimsta, bet ją suvaldau. Vaikų žaislai nepanašūs į tuos spintose sudėtus. Ypač lėlės. Vienai pusė plaukų nupešta, kita be vienos akies... Garvežio kaminas nulaužtas. Vienas berniukas vožia kitam per galvą, tas verkdamas bėga pas auklėtoją. Dvi mergaitės susipešė dėl lėlės – viena traukia į save, kita – į save. Lėlės ranka nutrūksta. Mergaitės išsigąsta, pameta lėlę. Jau nė vienai jos nereikia. Auklėtoja praneša, kad eisim į kiemą. Einam kiekvienas prie savo spintelės koridoriuje. Nusiausim šliurikes ir apsiausim batukus. Kiekvienos spintelės duryse – skirtingi paveiksliukai: arkliukas, gėlė, dramblys, medis. Mano – margas paukščiukas. Šalia mažas rankšluostukas kabo. Auklėtoja išdalina kibiriukus, lopetėles, ir mes išbildam lauk. Nors smėlio dėžė didelė, bet visi netelpa. Smėlis gražus, geltonas, drėgnokas. Viena mergaitė įsikūrė kampe ir kepa smėlio „babkas“ – pripila į kibirėlį smėlio, apvožia, atsargiai nuima kibirėlį, ir lieka graži „babka“. Jau jų nemažai prikepė, kai staiga atbėga berniukas ir sutrypia visas „babkas“! Mergaitė į ašaras, o nusikaltėlis nuvedamas prie tvoros ir pastatomas. Ana tas vaikas daro rūsius – apipila pėdą smėliu, užtapnoja ir atsargiai ištraukia koją. Lieka gražus kauburys su didele anga. Aš su formelėm „kepu“ sausainius. Išlyginu smėlį, padedu ant jo formelę ir pripilu smėlio. Atsargiai nuėmusi formelę turiu eglutę, drambliuką, žmogiuką.

Auklėtoja praneša, kad einam pietų. Stojam į eilę. Pirmiausia iš batukų išpilam į dėželę smėlį. Po to plaunam rankas, kiekvienas nusišluostom savo rankšluostuku. Mano tas, šalia paukštuko. Einam į valgomąjį. Ant mažų staliukų garuoja barščių sriuba, kurios vidury lyg sniego pusnis pūpso grietinė. Visi nutyla, tik girdėti šaukštų tarškėjimas į lėkštes. Aš sėdžiu nurodytoj vietoj (kur, sako, visada turėsiu sėdėti) ir dairausi. Nevalgau, nes nenoriu, nors auklėtoja visokiais būdais ragina. Net žada duoti tą gražiąją lėlę iš spintos pažaisti. Vis tiek nevalgau. Tada pirmą kartą ištariu tuos du žodžius: „Noriu namo!“, kurie bus kartojami daugybę kartų. Antai viena dručkė nenuneša barščių šaukšto iki burnos ir išpila ant skreito. Verkia. Kažin ko jai gaila – skreito ar barščių? Anas išstypęs bernas taip teškia šaukštą į sriubą, kad purslai ištykšta ant viso stalo.

Pavalgę esame vedami pietų miego. Lovytės mažos, baltai apklotos. Nusirengiam, drabužiukus dailiai sudedam ant prie lovų stovinčių kėdučių. Auklėtoja stovi prie durų, kad vaikai neišdykautų, užmigtų. Aš pakišu galvą po antklode. Čia mano apatinė lūpa neišlaiko, atvėpsta, ir aš verkiu. Namuose niekada pietų miego nemiegu, tai nėr jokios vilties, kad čia užmigsiu. Auklėtoja ramina, klausia, ko verkiu. „Noriu namo!“ Ko čia dar klausti? Po pietų miego išleidžia į kiemą palakstyti. Jau be kibiriukų ir lopetikių. Gaudom viens kitą. Staiga pasigirsta riksmas, klyksmas, erzeliavimas. Už aklinos lentų tvoros yra žydukų mokykla chederas. Po pamokų išleisti žydukai garsiai iškrauna susikaupusią energiją. Visi mūsų vaikai išsigandę stovi, klausosi nesuprantamų žydiškų žodžių. Pavakariais gaunam po puodelį kakavos su sausainiais. Suvalgau pusę sausainio ir atsigeriu porą gurkšnių kakavos. Atėjusi manęs parsivesti mama pirmiausia klausia, ar valgiau. Auklėtoja sako, kad šiek tiek. Namuose buvau mokoma, kad negražu, nemandagu meluoti, o tokia didelė auklėtoja meluoja...

Mama klausia, kaip patiko daržely. Sakau, kad nepatiko: vertė mane valgyti, o žydukai labai šaukė. Namiškiai džiaugiasi, kaip man ten buvę gerai. Kalba, lyg ten buvę. Bet aš pareiškiu, kad ryt neisiu į darželį. Ryte man į kišenėlę mama įdeda tą mano mėgiamą didįjį šokoladinį saldainį, kurio viduryje likeryje plaukioja skani džiovinta slyva. Saldainiais manęs nelepina, nors krautuvėje jų pilna. Į darželį einu vos ne atbula. Mažai padeda ir tas šokoladinis saldainis. Kai mus išleidžia į kiemą, aš nepuolu į smėlio dėžę, o einu prie tvoros ir žiūriu į Dariaus ir Girėno gatvę. Antai eina senikė, lazda pasiramsčiuodama. Nubėga berniukas, linguodamas ilga meškere. Moteris už rankos vedasi mažą mergaitę. Visi žmonės laisvi, eina kur nori, o aš čia uždaryta kankinuosi. Verkiu, kaip sakoma, kruvinom ašarom. Su tais pačiais dviem žodžiais: „Noriu namo...“ Tęsiu bado streiką – nieko nevalgau.

Pagaliau darželio vedėja, auklėtoja ir mama nutarė, kad aš negaliu lankyti darželio, o sumokėta už visą mėnesį. Nuo tada aš supratau, kas yra laisvė ir kas nelaisvė. Mano tėveliai nerimsta – vaiką reikia lavinti. Mane leis į Šv. Vincento Pauliečio draugijos vaikų darželį, kurį valdo vienuolės. Darželis netoliese, Bažnyčių g. kieme, prie parapijos salės (foto A.Batavičiaus knygoje 263 psl., dešiniame viršutiniame kampe), už balto dviejų aukštų gyd. Štuopienės namo. Vėl išklausau visą tiradą, kaip ten man būsią gerai, kiek daug ko išmoksiu. Žinau, kad gerai nebus, bet tenka eiti.

Nuveda pas vyriausią vienuolę – motinėlę. Senutė paglosto man galvą teigdama, kad būsiu geras vaikas – išmoksiu maldelių, žaidimų, darbelių, o per šventes, aprengta ilga, iki žemės, suknele su nuometu ant galvos ir rūtų vainiku barstysiu gėles prieš šv. Sakramentą...

Pakvietusi dvi vienuoles juodais abitais ir tokiom pat skarelėm, iš po kurių kyšo plona balta juostelė, perduoda mane joms. Jos nusiveda mane į prieblandoje skendintį kambarį, kuriame žaidžia vaikai. Čia jie nerėkauja kaip aname darželyje. Vienuolės atsisėda kambario pakrašty, mane vidury pasisodina, ir vaikai rodo, ką moka: sako eilėraščius, šoka ratelį, dainuoja. Net „Tėve mūsų“ moka. Aš dar ne. Sako, kad ir aš išmoksiu. Po to man aprodo spintas su žaislais. Daug kuklesniais nei ten. Ir su vaikų darbeliais. Jų daugiau ir įvairesnių. Pro langą pamatau, kaip atsidaro didieji vartai (ir jie, ir mažieji visada vaikus atvedus užrakinti) ir į kiemą įvažiuoja ūkininkas su porinėm kripėm, kuriose tarp šiaudų stovi bidonas. Seselė (taip vaikai vadina vienuoles) sako, kad atvežė pieną darželiui. Kas rytą atveža.

Pietų šiek tiek paknebinėju. Ir pažaidžiu su vaikais, bet mano visos mintys namuose. Kai mama vedasi mane namo, sakau, kad noriu kibiriuko. Nuperka. Tokį gražų, su šuniukais, gėlytėm. Kitą rytą einu juo pasišvytruodama ir... linksma. Mama sako: „Pagaliau. Vaikui daržely patiko“. Bet ji nežino, kas darosi mano galvelėj. Kai pro plačiai atidarytus vartus ūkininkas įvažiuoja į kiemą, aš, apsidairiusi, ar niekas nemato, išbėgu į gatvę ir skubu namo. Prabėgusi Bažnyčių gatve tiesiai maunu pro turgų. Trumpam sustoju, pasiguldau kibiriuką ant žemės ir, užsilipusi ant jo, trypiu. Kibiriukas susilamdo. Aš už jo ir į namus, kurie visai čia pat, už turgaus kampo, Kęstučio gatvėje. Įbėgu į krautuvę žliumbdama. Visi išsigąsta, klausia, kas nutiko. Sakau, kad į darželį daugiau neisiu – seselės pastatė mane prie tvoros ir vartais spaudė. Va, kaip kibiriuką sulamdė! Tėtis tuoj puola prie telefono pranešti vienuolėms, kad aš jau namuose. Jos dėkoja, nes buvo sunerimusios, ieškojo manęs.

Tuo ir baigėsi mano dviejų darželių lankymas. Abu buvo geri, bet jie nepergalėjo mano genų, perduotų tėvelio žemaičio, didelio namisėdos. Beje, tie genai niekur nedingo...

Lietuvių evangelikų labdaros sąjunga „Pagalba“ kartu su „Sandoros“ draugija 1928 m. įsteigė prieglaudą, kurioje buvo ir vaikų darželis.

 

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras