Tauragės gatvių vardai(2) 

Edmundas MAŽRIMAS

2019-03-24 04:43

Asfaltuojama J.Gagarino (dabar Laisvės g.) gatvė. 1964 m. Iš E.Mažrimo archyvo

Miestų, miestelių gatvių pavadinimai atspindi ne tik bendrą šalies istoriją, bet ir juose gyvenančių žmonių supratimą apie krašto raidą, sugebėjimą ją vertinti. Pavadinimuose rasime ne tik miestelio ar miesto urbanistinės raidos, bet ir tos gyvenvietės senaties ženklus, o tai neatmetamas vertingas istorinis paveldas, iš kurio galima atsekti gyvenamosios vietos istorinio gyvenimo pulsą, čia vyravusią kultūrą. Tad gatvių pavadinimai yra akivaizdus paveldas, su kuriuo būtina elgtis atsakingai.

Iš istorijos

Augant gyvenvietei ar miesteliui daugėja gatvių ir gyventojų patogumui joms suteikiami vardai. Senųjų gatvių pavadinimai glaudžiai susiję su vietovės istorija, tų vietų gamtinėmis aplinkybėmis ir to laiko užstatymu. Gatvių pavadinimai atspindi ne tik šalies istoriją, bet ir čia gyvenančių žmonių požiūrį į ją. Laikui bėgant, keičiantis krašto valdytojams, kinta ir gatvių vardai. Naujieji valdininkai, norėdami įteisinti savo valdžią, pakeičia gatvių pavadinimus. Taip miestelių gatvės įgauna vis naujus vardus. Tauragė – ne išimtis, mieste yra gatvių, kurios vadinosi keturiais ar net penkiais vardais. Kaip keitėsi Tauragės miesto gatvių pavadinimai per paskutinį praėjusį šimtmetį, ir skirtas šis rašinys. Jis turėtų padėti geriau susipažinti su miesto istorija, jo praeities politiniais virpsniais, davusiais akstiną keisti gatvių pavadinimus.

Iš istorinės medžiagos žinome, kad pirmosios Tauragės miestelio gatvės aprašytos 1653 m. Tauragės dvaro ir miesto inventoriuje. Šiame inventoriuje kalbama apie turgaus aikštės išplėtimą ir atvykėlių amatininkų apgyvendinimą. Esą jeigu miestas išsiplės, tada naujasis miesto valdytojas Jonušas Radvila suteiks miestiečiams savivaldą. Dokumente apie miestelio gatvių vardus nekalbama, ne visos gatvės pažymėtos ir plane, bet pagal miestelio užstatymą bei sklypų ribas dalį jų galima atsekti ir sugretinti su šiandien esančiomis.

Vėlesniuose miesto dokumentuose, iki 1836 m. didžiojo Tauragės gaisro, 1827 m. Tauragės miesto ir apylinkių plane pagrindinės miestelio gatvės pažymėtos, tačiau pavadinimų jame nėra. Tik Tauragei išaugus iki 10 000 gyventojų miesto gatvės buvo sužymėtos 1910 m. plane. Šiame plane surašyti pagrindinių gatvių pavadinimai, sužymėti miesto sklypai ir jų savininkai. Šis planas yra pagrindinis Tauragės gatvių dokumentas, nusakantis, kaip miestas atrodė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Tauragiškiai valo karo griuvėsius Bažnyčių gatvėje, tada jau vadintoje Žemaitės vardu. 1949 m. balandžio 19 d. Iš E.Mažrimo archyvo

Tauragės XIX–XX a. sandūros architektūra, jos urbanistinė raida paženklinta peraugimu iš nedidelio Rusijos imperijos pasienio miestelio į pasienio miestą, svarbų prekybinį mazgą. Tam pasitarnavo dar XIX a. vid. pradėta formuoti pasienio miesto samprata. Tai patvirtina akivaizdūs skirtumai tarp 1827 m. ir 1910 m. carinės administracijos architektų sudarytų miesto planų. 

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpis Tauragės miestui atneša naują sampratą jau pasienio miestą formuoti kaip administracinį, pramoninį, prekybinį centrą. Šioje koncepcijoje Tauragė po Pirmojo pasaulinio karo buvo vienas greičiausiai ir gražiausiai atsistatančių miestų. Vyko modernėjančio miesto infrastruktūros plėtra, statomi modernūs įstaigų administraciniai, gyvenamieji pastatai, augo prekyba ir gamyba.

Antrasis pasaulinis karas miestui atnešė didžiulės netekties, išliko tik nedidelė dalis XX a. pirmosios pusės Tauragės pastatų. Likęs registrinis ar neregistrinis miesto architektūrinis paveldas sudaro miesto istorijos dalį ir to laikmečio ženklai svarbūs. Prie miesto ženklų reiktų priskirti ne tik architektūrinę-urbanistinę raidą, bet ir jo gatvių pavadinimus – jų vardus, kurie laikui bėgant vis keitėsi. Gerbiantiems savo kraštą pravartu žinoti, kokiose gatvėse gyveno mūsų proseneliai ir kokius gatvių pavadinimus mes paliksime savo vaikaičiams. Tad kokie gi buvo Tauragės gatvių vardai?

Vardai

Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai atgavus valstybingumą, pirma buvo svarbu įtvirtinti Tauragės miesto lietuvišką pavadinimą. Per keturis šimtus Tauragės miesto gyvavimo metų susiklostė pagrindiniai vietovės vardinimai: lenkiškas – TAUROGI, rusiškas – ТАУРОГЕНЪ, vokiškas – TAUROGGEN ir žydiškas – TAVRIG. Iki XX a. neliko vietos tik lietuviškam miesto pavadinimui TAURAGĖ. Jis buvo gyvas šnekamojoje kalboje ir išsilaikė šimtmečius.

Kad Tauragės vardas pasaulinėje viešoje erdvėje taptų šio miesto vardu, reikėjo net 400 metų. XX a. pradžioje, prasidėjus tautiniam pakilimui, atgavus lietuvišką spaudą, Tauragės vardas pasirodo įvairiose publikacijose. 1900 m. išleidžiamas Antano Macijausko „Lietuviškai latviško krašto žemėlapis“. Tai pirmasis originalus lietuviškas žemėlapis, kuris buvo išleistas spaudos lotynišku raidynu draudimo metais. Tuo pačiu tai pirmas Tauragės vardas, išspausdintas lietuviškai topografinėje medžiagoje. Tuo pagrindu Tauragės miesto vardas nuo 1918 m. pradedamas vartoti visuose oficialiuose valstybės dokumentuose. Pagaliau miestas oficialiai gauna savo vardą.

Grįžkime prie gatvių vardų. Pradžioje aptarsime miesto gatvių pavadinimus, suteiktus nuo XIX a. vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo. Pradėsime nuo to laiko Tauragės modernaus naujamiesčio. Šiandien tai centrinė miesto dalis, tauragiškių vadinama centru.

Po didžiojo 1836 m. Tauragės gaisro miestas užstatomas pagal XIX a. naujų miestų planavimo sampratą su stačiakampiais kvartalais, išsidėsčiusiais pagal tarptautinį Rygos–Tilžės plentą. Pagrindinė miesto gatvė, buvusi tarptautinio plento dalis, ir pavadinama Шоссейная (Plento) vardu. Į šiaurę lygiagrečiai šiai gatvei kita svarbi gatvė – Тюремная (Kalėjimo), dabar V.Kudirkos. Gatvės pavadinimas atsirado todėl, kad už pilies, link dabartinės ligoninės, stovėjo Tauragės kalėjimas. Šiandien mums ši gatvė, su tokiu pavadinimu, mena ypatingą 1864–1904 m. Lietuvos istorijos tarpsnį – lietuviškos spaudos draudimą. Tada lietuviškos spaudos kelią: nuo spaustuvės ar knygyno Mažojoje Lietuvoje iki skaitytojo „fiksavo“ represinis caro valdžios aparatas. Pradžioje sieną saugojo Tauragės ir Virbalio pasienio sargybos brigados. Tuomet Tauragė buvo savotiškas sienos apsaugos citadelės centras. 1836 m. Tauragės didžiojo gaisro metu sudegė naujai statyta muitinė, paštas. Todėl jau 1844 m. pradedama statyti nauja muitinė. Tauragės pilyje įsikūrė pasienio apsaugos brigados, kuriai vadovavo generolai, būstinė. Etapų kalėjime kardomajam areštui buvo uždaromi kontrabandininkai, sienos pažeidėjai ir su lietuviška spauda sulaikyti knygnešiai. Tauragės kalėjime kalėjo sienos pažeidėjai, lietuviškos spaudos vartotojai, kuriems būdavo skiriamos iki kelių mėnesių įkalinimo bausmės. Kiti pažeidėjai teismui ir atlikti bausmę buvo siunčiami į gubernijos centrą Kauną.

Apie buvusį Tauragės kalėjimą 1935 m. „Tauragės žiniose“, vienkartiniame laikraštyje, jo redaktorius ir leidėjas tauragiškis Liudas Jančiauskas prisimena: Dabartinėje V.Kudirkos gatvėje prieš. apskr. ligoninę stovėjo didelis rusų kalėjimas, kurio dabar nė pamatų nebėra. Tame kalėjime nemažai knygnešių buvo kalinama už lietuviškos spaudos gabenimą iš Prūsų. Viena senutė man pasakojo, kad ir iš lietuvių tarpo būdavę rusų valdžiai parsidavusių, kurie gaudydavę lietuvius knygnešius, o dabar jie valgo lietuvišką duoną. Kartą ji ėjusi į bažnyčią. Ją sutikęs šiandien Tauragėj gyvenantis N. ir sušukęs: „Parodyk greičiau, gal lietuvišką naują knygą turi“? Bet, radęs seną maldaknygę, atidavė atgal“.

Piečiau Plento gatvės naujai užstatoma Костельная (Bažnyčios) gatvė. Ši gatvė (nuo šiandienos Martyno Mažvydo progimnazijos) dar vadinosi Школьная (Mokyklos). Matyt, jau tada tauragiškiai nujautė, kad praėjus šimtmečiui čia stovės mokykla – Martyno Mažvydo progimnazija. Šiandien ši gatvės dalis vadinama Žemaitės vardu.

Dar piečiau nuo Bažnyčios gatvės telkėsi vokiečių bendruomenė, tad ir naują gatvę pavadino Нъмецкая (Vokiečių). Šiandien tai Prezidento gatvė. Kita naujai suprojektuota gatvė (dabar – Vytauto), kirtusi Plento gatvę, turėjo du pavadinimus. Šiaurinė gatvės dalis iki Plento gatvės vadinosi Валерьяновская (Valerijanovo). Neįprastą vardą gavo todėl, kad ši gatvė vedė į Tauragės dvaro Valerijanovo palivarką. Gatvė nuo Plento gatvės, einanti piečiau, vadinosi Базарная (Turgaus), mat ši gatvė lietėsi prie naujai įrengtos turgaus aikštės (šiandien čia „Ąžuoliuko“ lopšelis-darželis).

Su pertrauka ilgiausiai mieste gatvės pavadinimą išlaikė Šilalės gatvė, tiesa, tada ji vadinosi Шилельская. Šiandienos M.Mažvydo gatvės dalis vadinosi Аптекарская (Vaistinės), o kita jos dalis neišliko, ji po Antrojo pasaulinio karo buvo užstatyta. Gatvės pavadinimą sudiktavo čia, greta Plento gatvės, stovėjusi viena didžiausių miesto vaistinių. Tikėtina, kad tai buvo pirmoji Tauragės vaistinė, įkurta XIX a. antroje pusėje, minima nuo 1841 m. Dabartinė Spaustuvės gatvė vadinosi Мъщанская (Miestiečių), mat ji rėmėsi į miesto bendruomenės namus. Pastatas sugriautas 1941 m. pasaulinio karo metu ir dabar čia stovi devynių aukštų namas. Tada viena jauniausių miesto gatvių buvo pavadinta Безымянный переулокъ (Bevardis skersgatvis). Gatvė buvusi tokia jauna, kad net vardo jai nesurado. Šiandien tai puikiai sutvarkyta Birutės gatvė. Bevardžio skersgatvio ir Plento gatvės sankirtoje buvo įsikūręs Tauragės valsčius (dabar Dariaus ir Girėno g. 45). Čia, prie pastato, kur auga didžiulė eglė, 1911 m. tauragiškiai surinkę iš miestiečių pinigus, minint baudžiavos panaikinimo pusšimtį metų Rusijos imperijoje, pastatė imperatoriui Aleksandrui II paminklą. Tiesa, 1930 m. vietoj imperatoriaus galvos jau puikavosi tauragiškių pastatytas tautiškumo šauklio Vinco Kudirkos biustas. Šis paminklas, atstatytas 1990 m., dabar stovi Jono Viktoro Kalvano parke.

Miesto centre atsirado dvi trumpos gatvės, jungusios Plento ir Bažnyčios gatves. Viena jų pavadinta Полицейская (Policijos), dabar Respublikos g. Tikrų žinių nėra, tačiau tikėtina, kad šioje gatvėje buvo įsikūrusi Rusijos imperijos policija. Viena reikšmingiausių miesto gatvių tapo jau minėta Bažnyčios gatvė. Ši gatvė su dar vienu skersgatviu sujungė visas mieste stovėjusias šventoves-maldos namus: gatvės pradžioje stovėjo Švč. Trejybės bažnyčia, toliau – evangelikų liuteronų bažnyčia ir už jos – dvi miesto žydų sinagogos (sugriautos 1941 m. karo metu, dabar čia Martyno Mažvydo progimnazijos stadionas). Kad neliktų nuošalyje dar viena miesto šventovė – stačiatikių šv. Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustafijaus cerkvė, stovėjusi ant buvusių miesto katalikų kapinių, ją su kitomis šventovėmis sujungė skersgatviu, pavadintu Церковный переулокъ (Cerkvės skersgatvis). Šiandien šis skersgatvis vadinamas garbingu Vasario 16-osios gatvės vardu.

XIX a. antroje pusėje statomas naujamiestis buvo sujungtas su po gaisro atsistatančiu senamiesčiu, dabar vadinamu tokiu pat vardu. Kokie gi čia buvo gatvių vardai? Pati seniausia ir pirmoji miesto gatvė vadinosi Маератская (Majorato), dabar Laisvės gatvė. Ši gatvė jungė Tauragės dvarą su miestu ir vardą gavo XIX a. vid., kai dvaro valdytojais majorato teisėmis (paveldėjimą gauna tik valdytojo sūnus) tapo kunigaikščiai Vasilčikovai. Dar viena miesto seniausių gatvių – Stoties gatvė sujungė naujamiestį su naujomis (dabar jau senosiomis) miesto kapinėmis. Ši gatvė turėjo du pavadinimus: nuo Švč. Trejybės bažnyčios iki Majorato gatvės (dabar Laisvės g.) vadinosi senuoju – Юрьбурсская (Jurbarko) vardu, o toliau – Кладбищенская (Kapinių).

1898 m. Borisui Vasilčikovui (1860–1931) įkūrus Tauragėje jo vardo progimnaziją, o 1907 m. senamiestyje pastačius pastatus ir čia įsteigus privačią berniukų progimnazijos draugiją, kuri 1911 m. išaugo į gimnaziją, gatvė pavadinta Gimnazijos vardu. Dabar ji vadinama J.Tumo-Vaižganto gatve. Praėjus arti šimtui metų, netoli tos vietos, kur stovėjo pirmoji miesto gimnazija, vėlgi veikia miesto „Versmės“ gimnazija ir moko tauragiškių vaikus. Tik dabar jau ne rusiškai, o lietuviškai. Įžvalgūs buvo miestiečiai, dabar šis gatvės pavadinimas – Gimnazijos puikiausiai tiktų. Tauragėje šioje gatvėje 1908 m. pradėjo veikti pirmoji privati rusiška gimnazija, o jau moderniais laikais, atgavus nepriklausomybę, 2000 m., rekonstruotuose prieškario metais statytuose pradžios mokyklos pastatuose pradėjo veikti lietuviška gimnazija.

Vardų pakeitimas

Paprastai gatvių pavadinimai priklauso nuo tuo metu valstybės vykdomos politikos ir moralinių vertybių skalės. Joms pasikeitus, keičiami ir gatvių vardai. Taip per savo gyvavimą kai kurios gatvės gauna po keletą vardų. Tauragėje pirmasis gatvių pavadinimų pakeitimas vyko tarpukario metais. Pradėjus miestą valdyti Lietuvos Respublikai, pervardintos ir miesto gatvės. Pradžioje dalis gatvių pavadinimų, kaip Plento, Bažnyčių, Gimnazijos, Vokiečių, Šilalės ir kitos, atitinkančių buvusią miesto situaciją ir naujos Lietuvos valstybės principus, paprasčiausiai išversti iš rusų kalbos į lietuvių, o kitų gatvių: Kalėjimo (Тюремная), Policijos (Полицейская), Kapinių (Кладбищенская), Miestiečių (Мъщанская), Cerkvės skersg. (Церковный переулок) ir kiti pavadinimai pakeisti naujais. Taip mieste atsirado gatvių pavadinimai su tautiška dvasia – Kęstučio, Birutės, Vytauto, V.Kudirkos. Prisiminti literatai, dabar klasikais tapę Maironis, Vaižgantas, Žemaitė.

1965 m. P.Žemgulio (dabar Spaustuvės g.) gatvės vardo iškilmingas suteikimas. Petro Žemgulio gatvės lentelę simboliškai prikala jo tėvas. P.Žemgulis 1940 m. paskiriamas LLKJS (komjaunimo sąjungos) Tauragės apskrities komiteto pirmuoju sekretoriumi. 1941 m. prasidėjus karui jis pasitraukė į Sovietų sąjungos gilumą ir 1943 m. vasario 26 d. žuvo kautynėse su naciais prie Oriolo (Rusija). Iš E.Mažrimo archyvo

Iš praeities akivaizdu, kad gatvių vardų pakeitimas susietas ne tik su piniginėmis išlaidomis (gatvės ir pastatų naujas ženklinimas, dokumentų keitimas ir panašiai), bet ir su miestiečių vangumu. Nors šis darbas vyko vangiai, tačiau vyko. Apie tai 1933 m. laikraštis „Tauragės balsas“ rašė: Tauragės miesto savivaldybė, pakeisdama gatvių pavadinimus, prikalė naujas gatvių lenteles, bet neatėmė senųjų. Pav. Majorato gatvę pavadino Laisvės gat., bet prie namų ir prie medžių tebėra ir lentelė su senu pavadinimu. Net teko pastebėti prie namų numerio lentelėje užrašyta: „Maironio“ gatvė. Tas   klaidina be reikalo žmones. Šmaikščiai improvizuoti mokėjo ir tada.

Tauragė, siekdama pirmaeilio miesto statuso, rūpinosi ne tik gatvių pavadinimų kaita, buvo grindžiamos ir lyginamos miesto gatvės, vedama lietaus ir vandentiekio kanalizacija. 1933 m. tas pats „Tauragės balsas“ rašė: Šiomis dienomis Tauragės mieste su apskrities valdybos specialiai keliams lyginti mašina lygino Bažnyčių, Vokiečių, Gimnazijos ir kitas gatves.

Tauragėje gatvių pavadinimai buvo keičiami ir atskiromis kraštui įsimintinomis progomis. 1933 m. Plento (dabar Dariaus ir Girėno g.) gatvė po nesėkmingo lakūnų skrydžio per Atlanto vandenyną pervardinta į Dariaus ir Girėno alėją. 1934 m., minint prezidento 60-mečio sukaktį, Vokiečių gatvė pervardinta į Prezidento Antano Smetonos. Tais metais laikraštis „Tauragės ekspresas“ rašė: Tautos vado A.Smetonos 60 m. amžiaus sukaktuvės visame Tauragės apskrity buvo kuo iškilmingiausiai atšvęstos. Miestuose ir kaimuose organizacijų pulkai ir žmonių daugybės iškilmingai pagerbė savo Tautos Vadą. Miesteliuose pavadinta gatvių Jo vardu. Tauragėj Vokiečių gatvė pavadinta Prezidento Smetonos vardu. Žem. Naumiestyje Didžioji Laisvės gatvė pavadinta Antano Smetonos vardu.

Tauragiškiams buvo svarbu ne tik gatvių pavadinimai, buvo svarbu, kur žmonėms apsigyventi, vykdyti savo ūkinę, prekybinę veiklą ir tai siekta daryti kokybiškai. Pasibaigus Didžiajam karui, pirmiausia imta tvarkyti pagrindinę Plento gatvę ir prekybos centrą – turgaus aikštę. Mat karo metais vokiečiai iš čia fronto keliams tvarkyti buvo išvežę grindinių akmenis. Jau 1923 m. vasario 9 d. buvo parengtas Tauragės miesto turgavietės medinių prekyviečių statybos planas-projektas. Projekte numatyta neišvaizdžias karo metais statytas prekybos pašiūres nugriauti ir pastatyti naujus prekybos namelius. Nors projekte rašoma, kad tai laikini statiniai, tačiau suprojektuoti profesionaliai, tada populiariu liaudišku stiliumi. Projekto autorius – Tauragės apskrities technikos inžinierius Jonas Klimašauskas. Jis buvo baigęs Peterburgo karo inžinierių akademiją. Beje, šis projektas saugomas Klaipėdos regiono valstybės archyvo Tauragės filiale, kuriuo ir pasinaudojau.

Turgaus aikštei buvo skirtas ypatingas dėmesys, čia vyko ne tik prekyba, joje rengtos pagrindinės miesto bendruomenės sueigos, o vėliau ir pagrindinės miesto bei valstybinės šventės. Be šios svarbos, miestiečių atmintyje buvo gyvi prisiminimai apie čia 1919 m. lapkričio 20 d. (ketvirtadienį, tai yra buvusią turgaus dieną) vykusį paskutinį mūšį Tauragėje tarp Lietuvos kariuomenės ir bermontininkų.

Po devynerių nepriklausomybės metų miestas ne tik po karo atsistatė, bet ir užsistatė naujais pastatais, išsiplėtė gatvių tinklas, atsirado naujų gatvių: Papušinės, Skalbyklos, Trumpoji, K.Jauniaus. Vėliau labiau išsiplėtė Dariaus ir Girėno alėja, Gaurės, Daržų, J.Tumo-Vaižganto, Stoties, Jūros, Vytauto ir kitos gatvės. Be centrinių miesto gatvių, savo reikšmingumu nenusileido naujai užstatomos ir besiplečiančios Šilalės, Jūros gatvės. 1930 m. Jūros gatvė išgrindžiama akmenimis. Čia naujus modernius namus pasistato advokatas Pranas Stirbys (dabar Jūros g. 3), vaistininkas Stasys Gulbinas, dantų technikas Leonas Brevdo, pastatoma moderni apskrities savivaldybės ligoninė (archt. Karolis Reisonas), o prie 7-ojo pėstininkų pulko duris atveria nauja puskarininkių ramovė. Greta ramovės gyveno sinoptikas stebėtojas Petras Jasiulis, čia veikė klimatologijos postas, vėliau, jau po karo, postas išaugo iki hidrometeorologijos tarnybos ir agrometeorologijos stoties. Dar vėliau čia lieka tik postas, o nuo 2011 m. – tik automatinis postas. Jūros g. 2 dirbo miesto savivaldybė, čia rezidavo miesto burmistras, kitos įstaigos. Jūros gatvėje gyveno ir savo veiklą vystė gerai žinomas statybos rangovas ir baldų dirbtuvės savininkas Albinas Sabaliauskas. Jis 1932 m. pastatė naujas, modernias baldų dirbtuves su džiovykla, o po metų – mūrinį sandėlį su kontora. Naujus statinius projektavo Tauragės apskrities technikos inžinierius Liubomiras Prosinskis.

Tauragei Didysis karas atnešė ne tik nuostolius ir netektis. Karo metais vokiečių okupacinė valdžia per Tauragę pradžioje nutiesė siaurąjį, o vėliau ir platųjį geležinkelį. Siaurojo geležinkelio stotis buvo pastatyta prie Šilalės gatvės (dabar Šilalės ir Aerodromo g. sankirta), o pirmoji plačiojo geležinkelio stotis – Kapinių g. (dabar Stoties g. ir Tremtinių kelio sankirtos skverelis). Pastačius čia stotį gatvė pervardinta Stoties gatve.

Miestui geležinkelio nutiesimas buvo labai svarbus ne tik todėl, kad jis buvo sujungtas geležinkelio mazgais su Vakarų ir Rytų Europa, o ir ateičiai apsprendė miesto pramonės rajoną vystyti kitapus geležinkelio. Tai lėmė sėkmingesnį miesto suskirstymą į gyvenamąjį, visuomeninį ir pramoninį. Šia nuostata vadovaujamės ir šiandien.

Žvelgiant iš istorijos, Tauragės pramonės ištakos čia ir buvo. Tauragės pramonei pradžią davė Tauragės dvaras, kai dvaro valdytojas Aleksandras Vasilčikovas (1818–1881) 1871 m. įsteigė spirito iš bulvių varyklą, 1877 m. pradėjo veikti garo malūnas. Iki tol, dar XIX a. vid., dvaro Paberžių palivarke, vadintame Dvarnyčia, nustojus veikti ant Beržės upelio kranto (šiandien žemiau sklypo Pramonės g. 13A) vandens malūnui, grafai Zubovai įkuria pirmąją Tauragėje plytinę, o  kunigaikščiai Vasilčikovai ją išplečia. Iš jos plytų buvo statomas visas mūrinis miestas iki pat Didžiojo karo, vėliau Grėgerių rūpesčiu plytinė plėtėsi arčiau miesto. 1924 m. pradeda gaminti plytas, o po metų ir čerpes. Plytinės savininkas Leopoldas Grėgeris (1890–1970) buvo visuomeniškas, 1921–1923 m. renkamas Tauragės miesto burmistru. Dvylikoje iškastų molio tvenkinių (tauragiškių vadintų Zumpėmis) augino žuvį ir taip miestiečiai buvo aprūpinti šviežia ir pigia žuvimi. 1932 m. kitapus geležinkelio bendrovės „Maistas“ pastačius bekonų skerdyklą ir išplėtus Grėgerių plytinę, L.Grėgeris prie naujos gatvės pastato savo šeimai gyvenamąjį namą (šiandien Pramonės g. 4). Naujos Grėgerių plytinės plėtra (sovietmečiu tauragiškiai šią plytinę vadino „senąja plytine“) dar labiau įtvirtino sampratą čia, už geležinkelio, labiau plėsti pramonės rajoną ir davė pradžią Pramonės gatvei, kuri ypač išsiplėtė sovietmečiu. Tada gatvė tapo pagrindine magistrale į Jurbarką ir pakeitė senąją Sandėlių gatvę.

1936 m. Tauragėje buvo 872 mediniai pastatai ir 211 mūrinių gyvenamųjų namų, taip pat daug visuomeninių pastatų: mokyklų, parduotuvių, pramonės ir amatų įmonių, valstybinių, medicinos ir kitų įstaigų. Sparčiai atsistatančioje Tauragėje sparčiai daugėjo ir gyventojų. 1923 m. Tauragėje gyveno 5470 miestiečių, o štai iki 1940 m. sovietų okupacijos jau 10 561.

Nauja ideologija – nauji gatvių pavadinimai 

Per pirmąją sovietų okupaciją sovietai nesuspėjo padaryti didelių pakeitimų, sutrukdė prasidėjęs karas. Vokiečių okupacinei valdžiai irgi ne tas buvo galvoje. O štai po antros sovietinės okupacijos vyko ryškūs pakeitimai.

Su nauja sovietine ideologija atėjo ir nauji gatvių pavadinimai. Tik pasibaigus karui, 1946 m., po vasario 10 d. rinkimų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, kovo mėnesį, Tauragės miesto vykdomojo komiteto sprendimu pakeisti „grėsmę keliantys“ buržuaziniai miesto gatvių pavadinimai: Bažnyčių gatvę pervadino į Žemaitės (kad mieste nebūtų dviejų Žemaitės gatvių, buvusiai tokiu vardu vadintai gatvei suteiktas Tauro vardas), Prezidento A.Smetonos – į M.Melnikaitės, Stoties – į Liaudies, Vasario 16-osios – į Liepos 21-osios. Vėliau Šilalės gatvė pakeista į Pergalės, J.Tumo-Vaižganto – į K.Požėlos, Dariaus ir Girėno – į Tarybų. Naujosioms gatvėms taip pat buvo suteikiami ideologiniai vardai: Pionierių, Komjaunimo, Didvyrių, Komunarų, Jaunosios gvardijos, Partizanų ir panašiai.

Sovietmečiu viskas vyko politiškai hiperbolizuotai ir dažnai nepasvertai, nesilaikant jokios logikos. Kaip pavyzdys, pervardintose gatvėse: Liepos 21-osios (Vasario 16-osios) ir Pasieniečių (Respublikos g.) pakeista numeracijos tvarka iš kito galo nei buvo prieškariu. Mat iki karo numeracija prasidėjo nuo Bažnyčių g., o padarė nuo naujai pervadintos Tarybų g. (dabar Dariaus ir Girėno g.). Taip buvo padaryta todėl, kad viskas turi prasidėti nuo Tarybų, o ne nuo Bažnyčių. Be to, Tarybų ir Pasieniečių gatvių sankirtoje stovėjo buvęs prieškario karininkų ramovės išplėstas DŽDT Vykdomojo komiteto pastatas (tauragiškių vadintas „baltaisiais rūmais“) ir visos valdymo gairės turi „ateiti iš Tarybų“. Tokia pat situacija ir su gretima Liepos 21-osios g., tik čia numeracija turėjo eiti iš Komunistų partijos komiteto, kurio pastatas stovėjo šioje gatvėje (dabar Vasario 16-osios g. 6). Ši sklypų numeracinė tvarka taip ir liko, nors ji ir neatitinka prieškarinės. Tarpukariu Tauragės ugniagesių komanda buvo įsikūrusi Respublikos g. 12 (šiandien Respublikos g. 3 – Tauragės r. savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka), o greta 1927 m. statytas visų tauragiškių mylimo gydytojo Josifo Šapiros namas buvo Respublikos g. 10 (šiandien Respublikos g. 5 – „Vynotekos“ parduotuvė).

Per praūžusį Antrąjį pasaulinį karą Tauragė neteko 80% miesto pastatų. Todėl pradžioje iš miesto gatvių, kvartalų reikėjo išvalyti griuvėsius. Pagal sovietinę ideologiją partija ar patys darbininkai vienu ar kitu klausimu kreipiasi į liaudį. Tad 1948 m. Mėsos kombinato kolektyvas pakvietė Tauragės darbininkus ir tarnautojus padirbėti po 50 valandų prie miesto atstatymo ir griuvėsių apvalymo, nes mieste dar buvo nuo 1941 m. netvarkytų vietų.

Mieste padaugėjus automobilių, susirūpinta ir gatvių danga, šaligatvių, apšvietimo tvarkymu ir įrengimu. Gerinant gatvių dangą 1961 m. Tauragės autokelių valdyba ant prieškarinio akmenų grindinio išasfaltavo Tauragės miesto Vytauto gatvę, remontavo Šiaulių–Sovetsko plentą. Iki tol jau buvo asfaltuotos miesto Pergalės (dabar Šilalės), K.Požėlos (dabar J.Tumo-Vaižganto) gatvės.

Nelikus „grėsmę keliančių“ buržuazinių gatvių pavadinimų, tik pasirinktinai, atskiromis progomis, pasidarant sau ideologinę „šventę“ buvo keičiami miesto gatvių pavadinimai. Tai vyko kaip pasiskanavimas desertu prie pietų stalo. 1961 m. po pirmojo pasaulyje kosmonauto Jurijaus Gagarino skrydžio, Tauragės vykdomojo komiteto pirmininkui Teofiliui Žąsyčiui pasiūlius, Laisvės gatvė pervardinta į J.Gagarino gatvę. Laisvės nėra, tai kam ta Laisvės gatvė.

Sovietmečiu Tauragės gatvės paženklintos pirmosios 1940 m. okupacijos partinių darbuotojų pavardėmis. 1968 m. Tauragės LDT Vykdomojo komiteto lapkričio 28 d. sprendimu Turgaus g. (dabar Gedimino g.) pervardyta pirmojo LKP Tauragės apskrities sekretoriaus Domo Pundziaus (1907–1941) vardu, o dar 1965 m. šiandieninė Spaustuvės gatvė pervardinta LLKJS (komjaunimo) Tauragės apskrities komiteto pirmojo sekretoriaus Petro Žemgulio vardu. Prasidėjus karui 1941 m. P.Žemgulis pasitraukė į Sovietų sąjungos gilumą ir 1943 m. vasario 26 d. kautynėse su naciais žuvo prie Oriolo (Rusija).

1974 m. gegužės  9 d., minint Pergalės dieną ir apeliuojant, kad 1940 m. Tauragėje įsikūrė okupacinės kariuomenės pasieniečių štabas, Respublikos gatvės pavadinimas pakeičiamas į Pasieniečių gatvę.

1989 m. Tauragėje buvo apie 164 gatves. Naujoms miesto gatvėms buvo suteikiami kosmopolitiniai, bendriniai vardai: Kosmonautų, Palydovo, Signalo, Saulės, Saulėlydžio, Aušros, Pavasario, Vasaros, Rytų, Šiaurės, Automobilistų, Žvejų, Ryšių, Statybininkų ir panašūs, nieko bendro neturintys su miestu, su vietove. 

Vardų susigrąžinimas

Papūtus gaiviems „perestroikos“, o vėliau ir Sąjūdžio vėjams, tauragiškių galvos atlaisvėjo ir buvo susirūpinta, kokiose gatvėse miestiečiai gyvens. Ar paliks sovietinius gatvių pavadinimus, ar susigrąžins savo senelių, tėvų Tauragės gatvėms duotus vardus?

1989 m. Tauragės rajono KP komitetas leido dirbti visuomeninei Tauragės miesto gatvių pavadinimų pakeitimo ir pavadinimų suteikimo naujoms gatvėms komisijai. Komisijoje dirbo krašto istorijos žinovai, kraštotyrininkai: Alma Mizgirienė, Anastazija Pečkaitienė, Eufruzina Davidonienė, Bronius Jagminas. Šioje komisijoje keletą metų teko dirbti ir man. Komisija Tauragės miesto DŽDT vykdomajam komitetui, kuris priimdavo sprendimus, teikė siūlymus, kurioms gatvėms reiktų sugrąžinti senuosius pavadinimus. 

Pirmasis gatvės pavadinimo sugrąžinimas iškilmingai įvyko 1989 m. vasario 16 d. Tada 90-metis 1919–1921 metų savanoris Leopoldas Juškys, atidengdamas gatvės lentelės pavadinimą, simboliškai Vasario 16-osios gatvei sugrąžino jos senąjį vardą. Jauduliui nebuvo galo. Tačiau kasdienybė atrodė kitaip. Žmonės neskubėjo keisti dokumentų su nauju gatvės pavadinimu. 1989 m. vietos laikraštis „Leniniečių balsas“ rašė:Visi pasidžiaugėme, bet šios gatvės gyventojai... neskuba persiregistruoti, nors jau buvo kreiptasi, prašyta tai padaryti. Jeigu šitaip elgsimės, su gatvių pavadinimų keitimu teks palūkėti: kol vieni nepersiregistravo, kitos gatvės pavadinimo bus neskubama pakeisti. Būtų gera, kad pakeitus gatvės pavadinimą, numeraciją joje gyvenantys žmonės tuoj pat persiregistruotų. Tvarka turi būti!

Taip laikraštyje rašė komisijos susigrąžinti gatvių pavadinimus narys B.Jagminas. Pradžioje komisijos darbas buvo sėkmingas, vyko susiklausymas, vėliau, jau Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, jos darbas nutrūko ir kai kurie komisijos nariai dirbo individualiai. Man teko darbuotis ilgiausiai.

Neretai darbui ir tinkamų sprendimų priėmimui trukdė patys tauragiškiai, pateikdami istoriškai nepagrįstus ir iškraipytus siūlymus. Todėl neišvengta klaidų. Viena didžiausių – tai Prezidento gatvės vardas. Vietoj to, kad būtų sugrąžinti istoriniai šios gatvės pavadinimai: Vokiečių gatvė ar Prezidento A.Smetonos gatvė, ši gatvė gavo bendrinį Prezidento vardą. Šiandien kyla klausimai: ar turimas omenyje šalies prezidentas? Jei šalies, tai kokios šalies? Koks tai prezidentas? Ir panašiai.

Komisijai buvo pateikta įvairiausių siūlymų, nemažai jų pateikė tauragiškis kraštotyrininkas Aleksandras Morozovas. Buvo nuveikta ir gerų, prasmingų darbų. Tokiais reiktų įvardyti miesto rajonų suskirstymą. Tauragė buvo suskirstyta į Senamiesčio, Tarailių, Visbutų, Jovarų, Pramonės, Aerodromo, Šemetiškių, Žalgirių ir Butkelių (dalis priklauso kaimo vietovei) rajonus. 

Miesto rajonai 

Augant miestui, plėtėsi ir miesto teritorija. Šis procesas vyksta jau per šimtą metų ir vyks toliau, jis nesustabdomas ir augantis. Miestas plečiasi užimdamas aplinkines teritorijas: Tarailius, Butkelius, Paberžius, Šemetiškes, Papušynius, Visbutus. Šios kaimavietės turi savo istoriją, minimos jau nuo XVI a. Tad Tauragė, „užėmusi“ jų žemes, turi atsidėkoti joms pagarba, neleisti išnykti jų vardams ir šias teritorijas pavadinti jų vardais. Taip ir buvo padaryta, šis darbas tęsiamas. 

Tauragės miestas buvo suskirstytas į atskirus rajonus, įvardintus buvusiomis kaimavietėmis, laikantis miesto istorinės urbanistikos. Ši veikla, pasiūlius gatvių pakeitimo komisijai, pradėta prieš tris dešimtmečius, yra vienas reikšmingiausių šioje srityje nuveiktų darbų.

Miestą suskirstyti į rajonus poreikis atsirado jam išsiplėtus. Vėliau tai pasitarnavo atskirų miesto bendruomenių kūrimuisi, padėjo pritraukti bendruomenes dalyvauti sprendžiant miesto reikalus, stiprino pačią Tauragės bendruomenę. Tuo pagrindu Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. sprendimu buvo sudarytos seniūnijų seniūnaitijos.

Daugelio seniūnaitijų ir rajonų vardai suteikti pagal istoriškai Tauragės miesto užimtas senąsias kaimavietes, miestas gi plėtėsi aplinkinių kaimų sąskaita ir jie, kad neišnyktų šių kaimų vardai, buvo pavadinti miesto rajonais: Šemetiškiai, Visbutai, Tarailiai, Papušynės, Butkeliai. Dalis miesto rajonų pavadinti pagal susidariusias istorines, urbanistines aplinkybes: Jovarai, Žalgiriai, Beržė (neoficialiai miestiečiai dar vadina „skrybėliukių“ rajonu), Aerodromo, Pramonės, Senamiesčio. 

Senamiestis ir Jovarai 

Apie seniausią miesto rajoną – Senamiestį dar 1935 m. „Tauragės žiniose“ L.Jančiauskas rašė: Prieš karą Tauragės miesto vaizdas buvo visai nepanašus į dabartinį miesto vaizdą ir susitvarkymą. Viskas nauja. Nuo pat bažnyčios, prasidedant Stoties ir Laisvės gatvėmis iki dvaro, ta dalis miesto buvo vadinama senamiesčiu, nes čia buvusios labai senos medinės trobos. Dar ir dabar žmonės tą miesto dalį vadina senamiesčiu.

Tad senoji miesto dalis buvo vadinama Senamiesčiu dar tarpukario metais. Šios miesto dalies pagrindinės vertybės – ne tik išlikęs gatvių tinklas, pradėtas formuoti XVI a. pab. – XVII a. pr., o ir to laiko turgaus aikštė, veikusi iki XIX a. vid., dabar vadinama Senamiesčio skveru. Ši miesto dalis nėra archeologiškai tirta, jos žemėse, kultūriniame sluoksnyje glūdi dar nepažinta senoji Tauragė.

Žemiau Laisvės gatve, Jūros slėnyje – Jovarai. Tarpukariu šis rajonas buvo vadinamas rusišku nuo Tauragės dvaro laikų atėjusiu vardu – Magazinlaukiu, Majorato žemėmis. Lietuvai atgavus valstybingumą ir pradėjus vykdyti žemės reformą, pradėti parceliuoti kitataučiams priklausę dvarai. Lietuvos Laikinoji Vyriausybė dar 1918 m. gruodžio 14 d. išleido įsakymą ir patvirtino taisykles dėl majoratų perėmimo ir žemės reformos (bežemius ir mažažemius aprūpinti žeme). Tada parceliuojant Vasilčikovų dvarus buvusios tokios nuostatos: Majoratų teisėmis dvarus rusų caro valdžia Lietuvoj ir Lenkijoj tik vienu tikslu davinėjo: palaikyti rusų gaivalą ir platinti pravoslavijąMajoratai, mūsų bjauriausio skausmo liekana [...]. Tokios carmečio rusinimo jungo liekanos turi būti tuojau iš Lietuvos žemės iššluotos, kaipo nešvarumai.

J.Gagarino gatvė (dabar Laisvės g.) Jovarų pakalnėje „išsipuošusi“ didingais gluosniais. 1974 m. Iš E.Mažrimo archyvo

Jūros slėnio Majorato vardas, laikui bėgant, žmonių atmintyje išsitrynė ir prigijo dar tarpukario laikų vardas – Jovarų pakalnė. Jovarai šį vardą gavo dėl abipus Laisvės gatvės augusių jovarų, kuriems pasenus jie buvo išpjauti. Šio rajono gyventojai turėtų pagalvoti apie čia augusius jovarus, gal vertėtų jų, kaip atskirų želdinių, pasodinti. Gi gretimi mažlietuviai turėjo puikų paprotį prie kelių auginti jovarus, jie, pakelėse augdami, pasitarnavo žmonėms kaip sugeriantys drėgmę, greitai užaugdavę, tiko malkoms.  

Centras ir Aerodromas 

Centrinė miesto dalis, vadinama Centru, buvo suprojektuota XIX a. vid., o užstatyta XIX a. antroje pusėje – XX a. Šiauriau šio rajono – Aerodromo rajonas. Atvykusiems gyventi į miestą gali kilti klausimas, kodėl šis rajonas taip vadinamas.

Iki XX a. antrosios pusės arčiau dabartinės Aerodromo gatvės buvo miesto riba. Šioje miesto dalyje buvo įrengtas Tauragės aerodromas, iš kurio lėktuvu „An-2“ (vadinamuoju kukurūzninku) buvo galima nuskristi į Šilutę ir Vilnių. Skristi lėktuvu kainos mažai skyrėsi nuo maršrutinio autobuso (pasiekti Vilnių – kiek daugiau nei penki rubliai), tačiau lėktuvu Vilnių buvo galima pasiekti žymiai greičiau.

Šis vienmotoris lėktuvas buvo ir yra naudojamas kroviniams transportuoti, žemės ūkio darbams, parašiutininkų šuoliams. Lėktuvu galima skraidinti 12 keleivių. Tauragės aerodromo kasa ir aptarnavimo tarnybos glaudėsi mediniame name (šiandien Šilalės g. 81). Tiesa, dar Pirmojo pasaulinio karo metais pro čia praėjo siaurasis geležinkelis ir prie šiandienos Aerodromo/Šilalės gatvių sankirtos stovėjo pirmoji Tauragės siaurojo geležinkelio stotis. Vertinant tai, kad aerodromu buvo naudojamasi ilgiau nei geležinkeliu, šis rajonas ir pavadintas tokiu vardu.

Nebeskraidinant lėktuvu keleivių iš Tauragės, aerodromas buvo pertvarkytas naudoti jį žemės ūkio reikalams: barstyti trąšas, kitiems ūkio, medicinos reikalams. Šio rajono pavadinimas primena pirmąjį Tauragės aerodromą, kuris praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetyje pradėtas užstatyti gyvenamaisiais namais, vėliau ir kitais visuomeniniais pastatais. 

Beržės

Rajonas pradėtas užstatyti gyvenamaisiais namais dar praėjusio amžiaus antroje pusėje. Šios žemės priklausė Šundokų (Schundoki) kaimui, tačiau dar XVII a. žemės tvarkybos raštininkai kaimo pavadinimą iškraipė ir pavadino Šūdnagiais (Shundnagi, Szudnagi, Шуднаги). Tokiu vardu buvo vadinamas ir mažlietuvių kaimas netoli Priekulės, tačiau jis buvo pakeistas į Lūžgalius.

Tarpukariu ši kaimavietė pradėta vadinti Survilais (Šūdnagiai), o trečiajame dešimtmetyje Tauragės Šūdnagiai pakeisti į Žalgirius (tada dar vienas kaimas prie plento Tauragė–Šiauliai Minkšpaučiai (Minkszpaucie) buvo pakeisti į Antegluonį). Sovietmečiu Tauragėje pastačius naują gyvenamąjį mikrorajoną ir pradėjus vadinti Žalgiriais, buvę Šundokai (Šūdnagiai, Survilai) įvardyti Beržės rajonu. Vardą davė čia pratekantis Beržės upelis.

Pabaigai

2012 m. tauragiškiai susirūpino ir dėl viešųjų erdvių: aikščių, parkų, skverų vardų suteikimo. Šiam darbui buvo sudaryta komisija, kurioje teko darbuotis ir man. Komisija tvirtinti rajono tarybai pateikė pasiūlymus. Rajono taryba su visais komisijos siūlymais, išskyrus dėl parko prie Martyno Mažvydo bažnyčios, pritarė. Komisija šį parką siūlė pavadinti Vinco Kudirkos arba Martyno Mažvydo vardu, tačiau taryba pritarė Tauragės evangelikų liuteronų parapijos siūlymui parką pavadinti Jono Viktoro Kalvano vardu. Taip Tauragės rajono taryba 2013 m. balandžio 24 d. patvirtino viešųjų erdvių vardus: Senamiesčio skveras (skveras prie Laisvės ir Stoties gatvių sankirtos), Pilies aikštė (erdvė tarp pilies ir tarpukario banko pastato), Atgimimo aikštė (erdvė prie Vytauto ir Dariaus ir Girėno gatvių sankirtos), Bažnyčios skveras (skveras prie Švč. Trejybės bažnyčios), Jūros skveras (erdvė tarp tilto per Jūros upę ir Jūros upės užtvankos), Jaunimo parkas (parkas prie sporto komplekso „Bastilija“) ir Jono Viktoro Kalvano parkas (parkas prie Martyno Mažvydo bažnyčios).

Pastaraisiais metais naujieji miesto gatvių vardai suteikiami įamžinti Tauragės krašto istorinius įvykius, žymius tauragiškius ir mums brangius krašto žmones: J.Spudulio, J.Kruopo, P.Joniko, J.Mažeikos, J.Navasaičio, A.Fadino, Vymerio, J.Semionovo, J.Kasperavičiaus, J.Žemaičio, V.Grybo, Vydūno, J.Jankaus ir kitų. Įamžinta Kovo 11-oji, ilgametis miestas partneris Vokietijoje – Rydštatas, kiti krašto miestai, istorinės vietovės.

Tauragės miesto seniūnijos duomenimis, šiandien Tauragės miestas užima 1416 ha teritoriją, jame yra 229 gatvės, kurių ilgis – 112 km.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras