Tauragės prieškario laisvamaniai(0) 

Edmundas MAŽRIMAS

2016-05-07 10:41

Tauragės laisvamaniai iškylauja su rogėmis ant Vymerio kalno. Iš kairės: Juozas Meškerys, Paulauskas, Juozapaitis, St.Zaicas, Jonas Meškerys, Juozapaitienė. Apie 1937 metus. Iš knygos: Albinas Batavičius. Žemaitija. Tauragės kraštas senose fotografijose, - Vilnius, 2000, p.272;

Mielai prisimenu diskusijas, apmąstymus su Tauragės liaudies teatro režisieriumi, žurnalistu amžiną atilsį šviesios atminties aukštaičiu iš Vindeikių Antanu Naraškevičiumi (1944–2007). Greta bičiuliškų ar kūrybinių diskusijų apie statomą spektaklį jis rasdavo vietos ir kitoms temoms, kuriomis viešai nebuvo diskutuojama, kalbama. Viena tokių temų buvo prieškario laisvamanybė, jos įtaka Lietuvos kultūrai, istorijai. Diskutuojant šia tema Antanas paprastai užbaigdavo: kurkime Tauragėje laisvamanių grupę. Be abejo, tos grupės mes neįkūrėme, o ir vargu ar ji buvo ar yra reikalinga. Tačiau ši tema taip dešimtmečius manyje ir „kabojo“. Pasidomėjau Tauragės laisvamaniais, jų veikla, likimu, santykiais su kitais tauragiškiais ir laisvamanių paliktais ženklais Tauragėje. Noriu su skaitytojais pasidalinti žiniomis apie šiuos prieškario tauragiškius.

Pirmaisiais Europoje laisvamaniais reiktų pripažinti senovės graikų ir romėnų materialistus. Laisvamanybė susijusi su mokslo raida, dėl XIX a. gamtotyros, pozityvumo ir materializmo vystymosi atsirado laisvamanybės judėjimas, kūrėsi laisvamanių organizacijos. 1880 m. Briuselyje įsteigta Pasaulinė laisvamanių sąjunga, vėliau – kitos judėjimo organizacijos. XIX a. laisvamaniai paskelbė šūkį: „Klaidinga tikėti tuo, kas nėra pakankamai akivaizdu“ (V.K.Klifordas).

Lietuvoje laisvamanybės idėjos pradėjo plisti XIX a. pab. tarp JAV lietuvių. Pirmasis jas skleidė dr. Jonas Šliūpas, vadovavęs judėjimo draugijoms, leidęs laikraščius. Lietuvoje 1924–1941 m. veikė Laisvamanių etninės kultūros draugija. Draugija leido laikraštį „Laisvamanis“ (1933 m.), vėliau „Laisvoji mintis“ (1933-1941 m.), originalius ir verstinius ateistinius leidinius. Kaip rašoma visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, nuo 1936 m. draugija vienijo dalį uždarytų opozicinių politinių partijų. 1937 m. draugijos skyrių valdybose buvo 49 komunistai, 14 socialdemokratų, 34 valstiečiai liaudininkai. 1939–1941 m. komunistai ir antifašistinio liaudies fronto šalininkai draugijoje turėjo didžiausią įtaką.

Lietuvoje veikusi Laisvamanių etninės kultūros draugija vienijo 150 skyrių, 1938 m. turėjo 16 viešųjų bibliotekų, 14 laisvamanių kapinių, 4 orkestrus. Ji rengė paskaitas, susirinkimus, leido knygas, laikraščius, ruošė kasmetinius kongresus, organizavo draugijos suvažiavimus. Draugijos tikslas – vienyti Lietuvos piliečius, nutraukusius ryšius su bet kuria tikyba, bei gerinti teisinę ir dorinę padėtį. Lietuvos laisvamaniai propagavo sąžinės laisvę, kritiškai ar neigiamai vertino valdžios veiklą ar religiją, siekė bažnyčią atskirti nuo valstybės, atleisti netikinčiųjų vaikus nuo tikybos mokymosi, įvesti civilinę metrikaciją, diegė pasaulietiškos moralės bei humanizmo principus.

Pirmosios žinios

Jonas Kairiūkštis (1896–1957) kartu su dr. Jonu Šliūpu (1861–1944), Jonu Ilgūnu (1881–1956), Karoliu Valašinu (1904–1982), Alfonsu Žukausku (1896–1972) 1923 m. Šiauliuose įkūrė Lietuvos laisvamanių etninės kultūros draugiją, kurią įregistravo 1924 m. J.Kairiūkštis buvo vienas laisvamanių laikraščio „Laisvoji mintis“ redaktorių, rašė ateistinius straipsnius į šį laikraštį bei į tuo metu populiarų „Kultūros“ žurnalą, spausdino ateistines knygas. Viena jo populiarių knygų „Gamtos mokslų filosofija“ 1926 m. atspausdinta Tauragės spaustuvėje. Būdamas aktyvus paskaitininkas, laisvamanių susirinkimų, suvažiavimų organizatorius, dalyvis, jis užsiėmė ir naujų draugijos skyrių organizacija.

Naujų draugijos skyrių steigimu rūpinosi ne tik J.Kairiūkštis, rūpinosi visa draugijos valdyba. 1936 m. spalio 4 d. Tauragėje lankėsi dr. Jonas Šliūpas ir kino teatre „Atlantik“ (buvęs didžiausias miesto kino teatras, stovėjęs ten, kur šiandien veikia turgelis Dariaus ir Girėno ir Spaustuvės gatvių sankirtoje) skaitė paskaitą „Kūno ir dvasios sveikata“. Apie šį įvykį tų dienų laisvamanių etninės kultūros draugijos laikraštis „Laisvoji mintis“ rašė: „Prelegentas savo kalboje vaizdžiai išdėstė higienos ir moralės reikšmę mūs tėvynėj; ragino ir nurodė būdų kaip kovoti su paplitusiu mūs liaudy tamsumu, prietarais. Kino „Atlantik“ salė buvo pilnutėlė žmonių, ir visi su dideliu atidumu klausėsi paskaitos. Po paskaitos, susirinkimas pavedė prezidiumui pasiųsti peticiją Seimo peticijų komisijai civilinės metrikacijos reikalu. Pabrėžtina, kad šį klausimą balsuojant, iš buvusių susirinkime apie 500 žmonių nebuvo nė vieno balso prieš civilinės metrikacijos reikalą. Taip pat buvo pageidauta, kad būtų įsteigtas Tauragėje laisvamanių etninės kultūros draugijos skyrius.“

Pagal draugijos įstatymo taisykles, patvirtintas vyriausybės, naujas draugijos skyrius buvo registruojamas pateikus skyriaus pavadinimą, būstinės adresą. Centro valdybai įregistravus naują skyrių reikėjo sudaryti skyriaus valdybą ne mažiau kaip iš trijų narių (pirmininkas, sekretorius ir iždininkas). Draugijos nariais galėjo tapti Lietuvos piliečiai, ne jaunesni kaip 24 metų, moką lietuvių kalbą žodžiu ir raštu, pateikę pažymą, kad nėra teisti.

Tauragėje laisvamanybės apraiškų būta ir seniau. Laisvamaniai nebuvo vieni, savo kultūrinėmis idėjomis ir ideologija jiems buvo artimos profesinė kultūrinė organizacija „Kultūra“, Tauragės moksleiviai socialistai, savo veiklą pradėję dar 1924 m. ir pasivadinę aušrininkais. Didžiausio atgarsio ir tauragiškių susidomėjimo sulaukė 1932 m. Stasio Meškerio (1864–1932) laisvamaniškos laidotuvės. Tada tradiciškai į miesto kapines Sandėlių gatvėje velionį nešė (retai, tik pasiturinčius, vežė specialiu vežimu), priklausomai nuo konfesinių laidojimo tradicijų, iš vienos, antros ar trečios bažnyčios, Stoties gatve. Eisenoje dalyvaudavo velionio artimieji, kaimynai, kiti tauragiškiai su vainikais, gėlėmis ir vienos, antros ar trečios konfesijos kunigas (kitą kartą liuteroniškoje ar metodiškoje tradicijoje kunigai dalyvaudavo tik laidojant kapinėse). Šį kartą eisenoje nebuvo nei katalikų, nei evangelikų liuteronų, nei metodistų kunigo, ir visiems buvo įdomu, kaip tai viskas išrodys, kaip laidos be kunigo. To dar nebuvo. Tiesa, tauragiškiai žinojo, kad be kunigo buvo laidojami nekrikštai ir savižudžiai, kurios paprastai laidojo prie kapinių tvoros, neįsileisdami į bendrąsias krikščioniškas kapines. Tokių laidojimų aptiksime Gaurės, Pagramančio, Žygaičių ir kitų katalikiškų parapinių kapinių prieigose.

Kapinės 

Rusijos imperijos laiku, XIX a. viduryje, kuriant naujas Tauragės miesto krikščioniškas kapines (šiandien – senosios miesto kapinės Sandėlių g.), valdžios nurodymu pagal tada mieste veikusias konfesijas jos buvo suskirstytos į katalikų, stačiatikių, evangelikų liuteronų laidojimo teritorijas. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, 1923 m., Tauragėje įsikūrus metodistų episkopalinės bažnyčios bendruomenei, jau naujos respublikos sprendimu, miesto kapinėse šiai konfesinei bendruomenei  buvo skirta parapijiečiams laidoti pietinė kapinių dalis. Tada šiaurinė kapinių dalis nepriklausė kapinių teritorijai (katalikiškoje kapinių teritorijoje, kaip kapinių teritorijos žymė, yra išlikęs vieno iš kapinių vartų raudonų plytų stulpas) kurią puikiai išnaudojo naujai greta 1932 m. pastatyto „Maisto“ sportininkai, įrengę ten sporto aikštyną. Vėliau šioje kapinių teritorijoje buvo laidojami Lietuvos savanorių ir karių palaikai. Vietos užteko sovietiniams aktyvistams, sovietiniams Raudonosios armijos kariams, padėjusiems galvas per pokario Lietuvos karinį pasipriešinimą. Ten atsirado vietos ir 1994 m. pastatytam kukliam tauragiškio menininko Prano Kundroto paminklui 1991 m. sausio 13-osios Vilniuje aukoms atminti.

Venas pirminių laisvamanių uždavinių buvo kurti savas laisvamaniškas kapines. Jų įstatuose nustatyta steigti kapines, krematoriumus, laidotuvių biurus. Dar 1922 m. Šiauliuose pradėtos kurti laisvamanių kapinės. Didžia dalimi jų kūrimas priklausė nuo žemės turėjimo. Pirmosioms Lietuvoje Šiaulių laisvamanių kapinėms žemę iš Zubovų dvaro žemių dovanojo A. Fledžinskienė-Zubovaitė. Tauragėje to dosnumo nebuvo, o laisvamanybės kūrėjai buvo neturtingi ir miesto laisvamaniai, krikštyti katalikiškai, buvo priimti laidoti į krikščioniškas miesto kapines.

Sklandė gandas, kad nuo 1919 m. Pagramantyje mokytojavęs mokytojas Serbenta netoli Pagramančio įkūręs laisvamanių kapines. Tai, kad Serbenta buvo laisvamanis, akivaizdu, tačiau laisvamanių kapinių greta Pagramančio neteko apčiuopti.

Laisvamanių skyrius Tauragėje

Nors Tauragės laisvamaniai savo idėjas reiškė nuo dvidešimto amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžios, įsteigti savo skyriaus nesugebėjo. Akivaizdu, kad tam didžiulis kliuvinys buvo miesto inteligentijos pasyvumas. Inteligentai, išsilavinę miestiečiai bendrosioms laisvamanių idėjoms pritarė tik iš dalies, atsiriboti nuo bažnyčios neketino. Laisvamanių branduolį sudarė mažiau išsilavinę amatininkai ir darbininkai. Tai pripažino jie patys 1937 m. draugijos laikraštyje: „Pabrėžtina, kad skyriaus įsteigimo darbo ėmėsi pilkoji liaudis. Nors daugelis vietos inteligentų prijaučia laisvamanybei, bet kaž kodėl iniciatyvos skyriui steigti bijosi imtis. Nesulaukę inteligentiškų „švyturių“, Tauragės pilksermėgiai patys ėmėsi skinti kelius švietimui, kad išsivaduoti iš įvairių apaštalų voratinklių.“

"

Inteligentai, išsilavinę miestiečiai bendrosioms laisvamanių idėjoms pritarė tik iš dalies, atsiriboti nuo bažnyčios neketino. Laisvamanių branduolį sudarė mažiau išsilavinę amatininkai ir darbininkai. 

Edmundas Mažrimas

"

Tauragės laisvamaniai, ilgai brandinę savo idėjas, 1937 m. gegužės pradžioje pagaliau įsteigė Laisvamanių etninės kultūros draugijos skyrių. Skyriaus branduolį ir valdybą sudarė darbininkai: Izidorius Kučinskas, Vilius Klemas, Kleopas Lekutis, Steponas Navickas, Juozas Dirginčius ir fotografas Juozas Meškerys. Pirmininku išrinktas I.Kučinskas, kurio prisiminimus prieš daugiau nei keturis dešimtmečius užrašė buvęs tauragiškis žurnalistas Alvydas Jancevičius. Pirmininkas prisimena: „Tai nebuvo politinė organizacija, mes kovojome tik prieš religiją:reikalavome įvesti civilinę metrikaciją, atskirti bažnyčią nuo valstybės ir mokyklos, organizavome netikinčiųjų kapines, steigėme bibliotekas, rengėme ateistines paskaitas. Į draugiją buvo priimami visi norintys, prieš tai turėję pristatyti iš policijos pažymėjimą, kad nebuvę teisti už vagystes, spekuliaciją ar panašiai.

Kiekvieno laisvamanio svarbiausia pareiga: skelbti visur ir kiekviena proga savo pažiūras. Ne visada pavykdavo gerai atlikti šias pareigas. Mūsų draugijos narius visaip stengėsi sukompromituoti kunigija. Laisvamaniui buvo net uždrausta išnuomoti kambarį. Jei mirdavo kuris mūsiškių, kunigai net nepažvelgdavo į tą pusę. Tačiau mes jų pykčiui organizuodavome ne ką blogesnes laidotuves: su pučiamųjų orkestru, su kalbomis.

Pradžioje draugiją jungė 30-40 narių, vėliau prisišliejus komunistams šis skaičius išaugo iki kelių šimtų. Nors draugijos nariai save laikė nepolitine organizacija, paskutiniais ketvirtojo dešimtmečio metais, prisišliejus komunistams, ji tapo akivaizdžiai politine, ir narių skaičius, laisvamanių skaičiavimu, siekė iki 500.

Vos įsikūrusi laisvamanių draugija 1937 m. skleidė, kad mieste ir aplinkiniuose kaimuose yra gana daug laisvamanių ir pažangios minties piliečių, kurie pradėjo kelti klausimą dėl civilinės metrikacijos įvedimo ir laisvamanių kapinių įsteigimo. Jau pačioje draugijos veiklos pradžioje draugijos nariai sulaukdavo įvairiausio visuomenės pasipriešinimo, įžeidinėjimų. Tauragės laisvamaniai savo nuoskaudas išdėstė draugijos laikraštyje: „Tamsesni žmonės ir fanatiškos davatkėlės įvairiais būdais kiršinami prieš laisvamanius. Todėl šito antagonizmo vaisiai jau pradėjo reikštis. Sufanatizuotų tėvų vaikai, sekdami savo auklėtojų pėdomis, persekioja savo mokyklos draugus ir užpuldinėja juos gatvėse. Vienoje mokykloje po tikybos pamokų, tokie „dievobaimingi“ vaikai skaudžiai sumušo laisvamanio vaiką. Kai kurie tėvai, ypač įkaušę restoranuose, irgi grąsina represijomis savo kaimynams laisvamaniams. Reikėtų sudrausti neapykantos ir keršto skleidėjus.“

Lietuvoje laisvamanystė plito nuo Šiaulių, tad šiame krašte jie reiškėsi labiausiai. Šiauliai ir kai kurie aplinkiniai miesteliai sugebėjo net įsirengti savas kapines. Tauragės aplinkoje laisvamanybė reiškėsi silpniau. Intensyviai, net labiau nei Tauragėje, veikė laisvamaniai Jurbarke ir jo apylinkėse. Savo veikla reiškėsi apskrities miestelis Žemaičių Naumiestis. Šios veiklos neženklių atgarsių buvo Pagramantyje ir Gaurėje. Laisvamanybė Gaurėje reiškėsi daugiau per asmeniškumo prizmę ir perspektyvos neturėjo. Tai rodė tvirtą Gaurės katalikų parapijos pajėgumą ir didelį parapijos klebono, buvusio knygnešio, kanauninko Kazimiero Šlevio (1872–1943) ne tik ganytojišką, bet ir švietėjišką veiklą. Klebonas buvo įsteigęs katalikiškos, pasaulietiškos literatūros spaustuvę ir klebonijoje biblioteką-skaityklą. Visgi vienas gauriškių mėgino suvesti asmeniškas sąskaitas, išspausdintas laisvamanių laikraštyje: „Šioje apylinkėje yra „garsi daruktorka“, kuri keliolika metų šliaužioja po kaimus, neva mokydama vaikus poterių. Bet, iš tiesų, tai ji eina žinių agento pareigas. Šnipinėja gyventojus, ką jie kalba apie kunigus, kokius laikraščius, ar duoda kalėdą, ar eina išpažinties ir t.t... Kai kur kaimiečiai jau rengėsi išperti jai kailį, todėl ten ji daugiau nesilanko. Bet visus nustebino žinia, kad kai kurie klerikalų šulai sumanė išrūpinti tai liežuvininkei pensiją. Girdi, ji mokiusi vaikus lietuviško rašto, švietusi liaudį, todėl nusipelnusi pensijos...“

Laisvamanybė ir mokykla

1927 m. Tauragėje vykusiame sukilime iš jaunatviško maksimalizmo dalyvavo nemenka grupė Tauragės mokytojų seminarijos ir kitų mokyklų auklėtinių. Tai rodė, kad jaunuomenė žavėjosi radikaliomis idėjomis. Plintančia laisvamanybe žavėjosi vyresniųjų klasių gimnazijos mokiniai ir, be abejonės, pastarieji sulaukdavo priešiškumo iš katalikiškos bendruomenės. Apie tai Tauragės gimnazistai pasiskundė 1939 m. laikraštyje „Laisvoji mintis“: „Gimnazijoje, ypač aukštesnėse klasėse, moksleivių laisvamanių yra nemaža, tačiau viešai jie negali pasirodyti. Viešai „Laisvą mintį“ prenumeruoja tik vienas, o visi kiti skaito ją slaptai, nes bijo fanatikų persekiojimų. Netolerantiški ateitininkai dažnai juos įžeidinėja ir užgaulioja „bolševikais, parmazonais“ ir pan... Tačiau nežiūrint kasmetinių rekolekcijų ir nuolatinės kapeliono globos, moksleiviai vis labiau šalinasi nuo bažnyčios ir skaito pažangiąją spaudą, diskutuoja dogmų atžagareiviškumą ir t.t. Žinoma, reikia tylėti, mes priversti esame nešioti kaukę, nes kapeliono įtaka pedagogų taryboj dažnai ne vienam nulemia jo likimą. Tačiau mes pasitikime savimi ir laukiame šviesesnio rytojaus. Nepalauš mūsų kapeliono „globa“ - į gyvenimą išeisime užgrūdinti ir susipratę, sąmoningi laisvamaniai.“

Laisvamanių siekis plėsti savo idėjas mokyklose susidurdavo su to meto teisine būtimi, ir kreipdamiesi į valstybines institucijas jie gaudavo neigiamus atsakymus. 1937 m. didžiausias dėmesys  buvo nukreiptas į Tauragės 1-ąją pradžios mokyklą. Šios mokyklos penktą skyrių lankė Algirdas Kuodzevičius. Jo tėvas, Lietuvos savanoris, laisvamanis Bernardas Kuodzevičius kreipėsi į Švietimo ministeriją, kad jo, kaip laisvamanio, sūnų atleistų nuo tikybos pamokų. Švietimo ministerija per mokyklų inspektorių pranešė, kad to patenkinti negali. Nors, tų dienų Lietuvos Konstitucijos 14 straipsnis užtikrino visiems piliečiams tikėjimo ir sąžinės laisvę, tačiau Konstitucijos 81 straipsnis nustatė religijos mokymą mokyklose kaip privalomą dalyką – „Religijos privalo būti mokoma pagal reikalavimą tos tikybinės organizacijos, kuriai priklauso mokinys“.

Gavęs neigiamą atsakymą tauragiškis kreipėsi į Vyriausiąjį Tribunolą: „Turiu garbės prašyti Vyriausiąjį Tribunolą atsižvelgti į mane ne tik kaip į šio krašto pilietį, bet ir kaip į Lietuvos karėją – savanorį: neleisti „dievo tarnams“ varžyti mano ir mano vaikų sąžinės laisvę – neleisti, kad kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę vaikai, dėl skirtingų įsitikinimų, atsidurtų už mokyklos durų. Jei vadinamieji katalikai užmiršo, kad jų menamas Kristus neprievartavo, tai Jūs kaip Aukščiausieji teisingumo saugotojai, savo teisingu sprendimu priminkite „Kristaus pasekėjams“, kad negalima savo fanatizmo primesti prievarta kitiems. Prašau Švietimo Ministerijos nutarimą panaikinti ir mano sūnų Algirdą nuo tikybos pamokų atleisti.

Dar 1933 m. Valstybės Taryba tokį klausimą nagrinėjo Žukausko iš Joniškio bylą ir nutarė: „Jaunuolis, kuris nepriklauso jokiai tikybinei organizacijai, religijos mokytis mokykloj neprivalo“.

Laisvoji mintis virto bolševikų lizdu

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius savo 1875 m. testamente perspėjo, kad Vakarų Europoje plinta bedievystė ir laisvamanybė, kad silpnėja tikėjimas. Kvietė tikinčiuosius nepasiduoti laisvamaniškoms mintims, neklaidžioti anarchijos, paleistuvystės ir materializmo baloje. Jis tai vertino kaip laikiną madą, kuri, kaip ir kitos mados, praeis. Tačiau prisišliejus komunistams prie laisvamanių imta reikalauti, greta laisvamaniškų siekių, amnestuoti politinius kalinius, įvesti civilinę metrikaciją, bažnyčią atskirti nuo valstybės ir mokyklos. Vyskupas Motiejus Valančius buvo neteisus – tai nebuvo mada, o visuomenės su mokslu gyvenimo padarinys.

Nerealu, kad Tauragės laisvamanybė, kaip skaidri peteliškė, praskirstų buvusią istorinę erdvę be sąlyčio su komunistais ir tarptautine MOPR organizacija. Tauragė buvo vienas iš MOPR‘o centrų, kur buvo renkamos bendrai pasaulinei komunistinei revoliucijai lėšos. Skaitytojų žiniai, MOPR‘as buvo tarptautinė organizacija, veikusi 1922–1947 metais su būstine Maskvoje, o vėliau Paryžiuje (1937 m.). Tai buvo tarptautinė revoliucijos kovotojų rėmimo organizacija, kuri rūpinosi įvairiuose valstybėse revoliucijos reikalais, iš komunistų rėmėjų rinko aukas šelpti savo agentus, politinius emigrantus, politinius kalinius ir jų šeimų narius. Tauragės laisvamaniai, neįvertinę bendros krašto aplinkos, buvo įsukti į MOPR‘o veiklą.

Lietuvos laisvamaniai, grindžiantys savas idėjas, dar 1933 m. pirmajame „Laisvamanio“ numeryje rašė: „Laisvamaniai blogo niekam netrokšta, yra jie tokie pat piliečiai kaip ir kiti, tad gali reikalauti sau lygių teisių. Kaip žydai pas mus nėra verčiami tuoktis krikščionių bažnyčiose, kaip katalikai nelaidojami kitų tikybų kapinėse, taip ir laisvamaniai turi teisę elgtis pagal savo įsitikinimus ir negali būti verčiami veidmainiauti. Juk iš to veidmainiavimo niekas neturi jokios, juo labiau moralinės, naudos. Blogio gi iš tokios būties atsiranda nemaža: veidmainiavimas, pataikavimas darko sielą, žemina žmogų, žadina jame neapykantos jausmus.

... Visų tų klausimų bendras svarstymas įneš daugiau aiškumo ir, subūręs mus apie žmogiškumo idėją, padrąsins ir sutvirtins kovoje su prietarais, tamsa, tikybiniu išnaudojimu ir fanatizmu.“

Tauragės laisvamanių likimai 

Po sovietinės okupacijos Tauragės laisvamanių etninės kultūros draugijos nariai buvo įtraukti į komunistinę veiklą, kai kuriems suteikti valdininkų ar politiniai postai. Juozas Dirginčius tapo Tauragės miesto vykdomojo komiteto pirmininku, Kleopas Lekutis – skerdyklos „Maistas“ komisaru, Steponas Navickas – milicininku.

Tauragės laisvamanių likimai buvo panašūs į vieno iš jų – K.Lekučio. Jis gimė 1900 m. Gaurėje. Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje, 1930–1933 m. gyveno emigracijoje Argentinoje, kur išmoko ispanų kalbą. 1933 m. sugrįžo į Tauragę ir įsidarbino AB „Maistas“ skerdykloje. Dirbdamas 1937 m. baigė Tauragės pradžios mokyklą Nr.1. Prieškariu „Maiste“ buvo veikli šaulių organizacija, tad laisvamaniui K. Lekučiui buvo nelengva, jam už darbą net perpus mažesnį atlyginimą mokėjo. Raginamas stoti į šaulių sąjungą jis atsisakė, užsiėmė komunistinės proklamacijos spausdinimu ir platinimu.

1940 m. K.Lekutis paskiriamas „Maisto“ skerdyklos komisaru. 1941 m. birželyje naciams okupavus Tauragę, jau pirmosiomis dienomis, birželio 26 d., Visbutų kaime kartu su kitais aktyviais komunistais ir Tauragės žydais sušaudytas. Pirmosiomis karo dienomis Jurbarke sušaudė kitą laisvamanį Steponą Navicką, naciai sušaudė ir Juozą Dirginčių.

Buvę Tauragės laisvamanių valdybos nariai V.Klemas, J.Meškerys ir pirmininkas I.Kučinskas išvengė karo žudynių, represijų. Po karo darbavosi Tauragėje ir sulaukė gražios senatvės.

Gražų gyvenimą nugyveno prieškario fotografas J.Meškerys. Apie jį prieš keletą metų rašė žinomas fotomenininkas tauragiškis Romualdas Vaitkus. J. Meškerys gimė 1900 m. netoli Biržų. 1922 m. Meškeriai apsigyveno Požerūnų kaime, netoli Tauragės. Gausi Meškerių šeima buvo muzikali, drausminga laisvamaniška šeima. Jie į Tauragę atsikėlė 1928–1929 metais. Juozas fotografija susidomėjo būdamas dar 18 metų, tad atsikėlęs į Tauragę, Skalbyklos gatvėje įkūrė fotoateljė. Jis buvo apsišvietęs, mokėjo lenkų, vokiečių ir kiek latvių kalbą. J. Meškerys mirė 1990 m., sulaukęs garbingų 90 metų, palaidotas bendrose Tauragės Papušynės kapinėse.

Pabaigai

Šiandien neatsitiktinai svarbu turėti tolerancijos ir užuojautos pajutimo kitai minčiai, kitam įsitikinimui. Baisioje informacijos ir komunikacijų jūroje skęstame po vieną, tik susikibę rankomis galime išsigelbėti. Išsigelbėjimo ratas – mūsų protėvių, tėvų nuveikti darbai, jų paliktas sąmoningas paveldas. Tauragė nuo seno turi puikias tolerancijos tradicijas: nuo seno su lietuviais čia maišėsi skalviai, žemaičiai, vėliau – vokiečiai, rusai, žydai. Čia išlikusios puikios skirtingų tikybų šventovės. Tauragės laisvamaniai, turėdami menką išsilavinimą, kaip išmanydami grindė laisvosios minties pamatus. Ši laisvos minties statyba  bus sėkminga tik matant ir girdint vienas kitą.

Šio rašinio siekis – prisiminti garbingus tauragiškius, turėjusius visiškai kitus įsitikinimus, kitą matymą nei didžioji dauguma, ir kaip visa to meto Lietuvos laisvamanybė paslydusius ant primestų bolševikinių idėjų. Tai buvo garbinga Tauragės istorijos dalis, prisidėjusi prie šiandienos pasaulietinio laisvo mąstymo įtikėjimo.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras