Taurogenas knygose ir kine(0)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2018-02-23 14:02

Viename ankstesniųjų savo rašinių jau pasakojau, kaip atsakingai SSKP CK ir KGB  sprendė dviejų sovietų kino dramaturgų F.Gechto ir T.Minkinos komandiruotės į Berlyną padėti kurti televizijos filmą „Tauroggenas“, skirtą Rusijos-Vokietijos konvencijos 150-mečiui, klausimą. Nieko daugiau neteko apie šį filmą girdėti, neaišku, ar jis apskritai buvo sukurtas. Tačiau tai tikrai ne vienintelis kūrinys, susijęs su Tauragės istorija bei garsiąja Tauragės konvencija. 

Dar 1840 m. pasirodė solidus veikalas „1912 metų gruodžio trisdešimtosios Požerūnų konvencija: Prūsijos provincija“. 

1940 m. išleista vokiečių istoriko Manfredo Hellmano knyga „Prūsijos dominavimas Tauroggene (1690–1793) Lietuvoje“. Beje, prieš porą metų, 1938-aisiais, autorius Kenigsbergo universitete kaip tik buvo apsigynęs daktaro disertaciją šia tema. 1951 m. pasirodė kitas M.Hellmano  veikalas „Vokiečiai Lietuvoje“.

Ypatingo dėmesio turėtų sulaukti vienos ryškiausių pasaulio karo meno strategų ir vieno svarbiausių Tauragės konvencijos rengėjų Karlo fon Klauzevico, su I.Dybičumi vadovavusio Rusijos derybų delegacijai, kūriniai ir šiuokart mums aktualus veikalas „1812 metų kampanija Rusijoje“. Priminsiu užmiršusiems, kad legendinis karo teoretikas, generolas majoras K.fon Klauzevicas 1812 m. netrumpai gyveno Taurogene.  

Prieš šešerius metus buvusioje VFR sostinėje Bonoje išėjo Michaelio Fröhlich knyga „Taurogenas 1812. Konvencija tarp karo, diplomatijos ir tradicijos“.

Ir šiandien internete galima rasti už bemaž 22 JAV dolerius parduodamą pernai išleistą Teodoro Grobbel 84 puslapių veikalą „Tauroggeno konvencija“, parengtą disertacijos Marburgo universiteto daktaro laipsniui gauti pagrindu. 

Dar viena knyga, kurioje detaliau minima Tauragės konvencija – vokiečių lakūno bei karo istoriko Valterio Elze Breslau (dab. Vroclave) 1926 m. išleistas veikalas „Taurogeno konfliktas“.

1923 m. Berlyno Kyffhäuser leidykla išleido Maximilliano Böttcher knygą „Taurogenas. Jorko ir jo aplinkos drama. Prūsijos kančių drama“, kurioje buvo analizuojamos Tauragės konvencijos priežastys bei pasekmės. Po 10 m. pasirodė kita to paties autoriaus studija „Taurogenas: Lyderio drama“. Šių knygų autorius buvo įdomi asmenybė. Gimė 1872 m. Baigęs žemės ūkio studijas, tapo laisvu žurnalistu ir rašytoju. Iki Pirmojo pasaulinio karo parašė apie 50 kūrinių, tarp jų 13 romanų, per 20 pjesių.

Tačiau grįžkime prie to, kuo pradėjome šį rašinį – prie Taurogeno vardą garsinančių kino filmų, rutuliojančių vis tą pačią Konvencijos temą.

Taurogeno vardas įamžintas 1932 m. Šveicarijos bei Vokietijos sukurtame režisieriaus Heinzo Pauliaus vaidybiniame kino filme „Tanenbergas“ („Tannenberg“). Šis miestas istorijoje išgarsėjo dėl dviejų garsių kautynių. 1410 m. liepos 15-ąją jungtinė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė nugalėjo Teutonų ordiną  Žalgirio mūšyje, kurį vokiečiai vadina Tanenbergo mūšiu. Ir antrasis kartas, kai Tanenbergo miesto vardas įėjo į istoriją, buvo 1914 m. Per Pirmąjį pasaulinį karą maršalo Pauliaus von Hindenburgo vadovaujama Vokietijos armija ten laimėjo svarbų mūšį prieš Rusijos kariuomenę. Nuo tada Tannenbergas buvo laikomas Vokietijos nacionaliniu simboliu, deja, 1936 m. nacių uždraustas.

Būtent pastarasis laikotarpis ir pavaizduotas filme, kur istorijos peripetijos atspindimos per vokiečių ūkininko Captan von Arndto šeimos santykius.  Netiesiogiai, bet ryškia linija eina aliuzija į 1812 m. Prūsijos ir Rusijos kariuomenių pasirašytą garsiąją Tauragės konvenciją, kuria karaliaus Frydricho Vilhelmo III valdoma Prūsija išsivadavo iš Prancūzijos imperatoriaus Napoleono jungo ir tapo savarankiška valstybe.

Trumpas fragmentas iš „Tanenbergo“ siužeto aprašymo: „...Iš rytų artėjant Rusijos armijai, pirmosios kovos vyksta prie Taurogeno, netoli Rytų Prūsijos dvarų. Vokiečių pajėgos per silpnos pasipriešinti. Vokietijos valdžios institucijos planuoja ištisų miestų evakuaciją. Stotyse kamšatis, nuosavų sodybų gyventojai sprendžia, kaip karo sūkuryje išgelbėti moteris ir vaikus... O Vokietijos prezidentas ketina į Rytus nuo Vyslos perkelti visą šalį...“

Filmas „Babelsbergo“ kino studijai kainavo per pusę milijono reichsmarkių, jį kuriant dalyvavo 8000 žmonių. Planuota filmą išleisti 1932 m. rugpjūčio 26-ąją, minint garsiojo mūšio 18-ąsias metines, tačiau cenzoriai Vokietijos prezidento Paulo von Hindenburgo prašymu labai griežtai vertino kiekvieną kadrą, o kai kurias scenas tiesiog be gailesčio iškirpinėjo. Mat autoriai siekė „Tanenbergą“ padaryti kuo istoriškesnį, pradžioje labai pagarbiai rodyti ir Rusijos kariuomenės vadai. Todėl premjera įvyko dviem savaitėmis vėliau – rugsėjo 8-ąją. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Vokietijos kino žvaigždės Hans Stüwe, Käte Haack, Jutta Sauer, Herta von Walter, Hannelore Benzinger, Karl Klöckner ir kiti.

Kitas filmas, kuriame besąlygiškai juntama Taurogeno ir tos pačios Tauragės konvencijos dvasia, yra režisieriaus Veit Harlano drama „Kolbergas“, pasakojanti apie Napoleono laikų karus bei didvyrišką Kolbergo miesto apsiaustį. Šis ano meto Vokietijos Vakarų Pomeranijos miestas  buvo istoriškai garsus kaip miestas tvirtovė. Jo pylimai ir bastionai pasitarnavo dar Napoleono laikais, todėl pačioje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietijos propagandos ministerijos (tiksliau, paties J.Goebbelso) užsakymu buvo sukurtas priešinimąsi iki paskutinio atodūsio propaguojantis filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Heinrichas Georgė ir kitos „Ufos“ studijos garsenybės. Brangiausiam ir vienam paskutiniųjų Trečiojo Reicho filmų išleisti 8 mln. markių, pasitelkti 187 tūkst. žmonių, iš jų apie 50 tūkst. karių, kurių taip trūko fronte. Filmuota 1943 m. spalio–1944 m. rugpjūčio mėnesiais Kolberge, Kenigsbergo, Berlyno apylinkėse labai brangia aukščiausios kokybės „Agfacolor“ juosta. Žiemos scenoms, kurios tradiciškai įprasta kine, filmuotos vasarą, sniegui pavaizduoti į Pomeraniją atvežta 100 geležinkelio vagonų druskos. Filmas užbaigtas „Babelsberg“ studijoje Potsdame, Berlyną ir apylinkes nuolat bombarduojant sąjungininkams.  

„Kolbergas“, sakytum, specialiai pradėtas rodyti likus keliems mėnesiams iki Berlyno sutriuškinimo, 1945-ųjų sausio pabaigoje, kai netgi J.Goebbelso propagandos apsvaiginti vokiečiai suprato, kad iš visų pusių spaudžiama Vokietija pralaimės karą. Ši spalvota juosta  demonstruota visuose dar nesubombarduotuose Reicho kino teatruose ir turėjo skatinti didvyrišką kovą su ryškiai pranašesniu priešu. Beje, praėjus mėnesiui nuo filmo premjeros pats Kolbergo miestas buvo apsuptas, sugriautas ir, priešingai nei filme, užimtas. Šiandien jis žinomas Lenkijos Kolobžego pavadinimu.

Siužetas paremtas Kolbergo mero Joachim Nettelbeck autobiografija ir Nobelio premijos laureato Pauliaus Heizės drama „Kolbergas“. Pastarojo, kaip žydo, pavardė titruose, žinoma, nutylima.

Po įvairių Kolbergo gynybos peripetijų, po mūšių ir buities scenų, grįžtama į 1913 m., į Prūsiją po Tauragės konvencijos, pagrindiniai personažai analizuoja karo įvykius šios konvencijos kontekste.   

1965 m. „Kolbergas” restauruotas, o šiandien suskaitmenintas ir saugomas VFR Friedrich Wilhelm Murnau fonde Visbadene.

O 1963 m. spalį ekranuose pasirodė Vokietijos Demokratinės Respublikos „Defos“ kino studijos trijų dalių serialo „Trys karai“ (režisierius Norbert Büchner) 74 minučių trukmės pirmoji dalis „Taurogenas“ (rusiškajame variante kažkodėl pavadinta „Ankstyvieji rugiai“). Tai buvo istorinis pasakojimas apie tris per 150 metų vykusius Vokietijos karus su Rusija. Pirmojoje dalyje per romantišką dviejų jaunuolių meilės istoriją kalbėta apie Napoleono karo su Rusija užkulisius, Tauragės konvencijos atsiradimą. Antroji serija vadinosi „Užfrontė“ (1964), o trečioji – „Berlyne“ (1965).

Pagrindinė šios trilogijos mintis buvo ta, kad, nepaisant karų priežasčių, jie atnešė vokiečių tautai vien tragiškas pasekmes.  

Nekalbėsiu apie garsiąją Tauragės konvenciją ir jos reikšmę istorijai. Apie tai daug  prirašyta istorijos knygose. Tačiau negaliu apeiti vienos gerokai vėlesnės publikacijos 1981 m. Vakarų Vokietijos savaitiniame žurnale „Der Spiegel“, pavadintos „Televizija: negailestingai ryšku“. Joje garsus Vokietijos žurnalistas ir istorikas Heinz Höhne sugrįžta prie šio serialo, atkreipdamas dėmesį į jame sutinkamų daug istorinių neatitikimų. Jo netenkino jau pati Konvencijos traktuotė – esą, Vokietijos ir Rusijos susitarimas primenąs Stalino ir Hitlerio paktą. Ir dar, autoriui nepatinka, kad „Taurogene“ gerokai sumenkinamas garsiojo karo stratego Karlo fon Klauzevico vaidmuo. Bet tai, kaip rašo Heinzas Höhne, esą tipiški Rytų Vokietijos istorikų klydimai. 

Kaip minima filmo metrikoje, jo ilgis buvo 2 km 114 m, jame vaidino didžiulis būrys garsiausių to meto Rytų Vokietijos kino žvaigždžių.

Na, o rašinio pabaigai – kiek kitoks pavyzdys, visiškai nesusijęs nei su Tauragės konvencija, nei, juo labiau, su šiandiena. Internete galima rasti įdomų JAVA žaidimą „Taurogeno užėmimas“. Jo pristatyme rašoma: „Tauroggen, Russia, 1941 m. birželio 22. Atkaklus sovietų pasipriešinimas iš anksto parengtose pozicijose pristabdė sėkmingą vokiečių armijos žygiavimą. Išstūmus sovietų karius, reikėjo sparčiai pulti, kad atsitraukdami sovietai nesusprogdintų tilto per Jūros upę

Kampfgruppe Westhoven pasiuntė šarvuočių bei tankų palaikomą motorizuotų pėstininkų koloną atakuoti Taurogeną. Juos prie skubiai suręstų kliūčių bei įtvirtinimuose pasitiko 125-osios šaulių divizijos gynėjai. Tačiau vokiečių pionieriai su ugniasvaidžiais ir griovimo įranga sėkmingai švarino kelią puolantiems daliniams. Ir nors sovietų kariai kovėsi labai drąsiai, jie negalėjo atkakliau pasipriešinti patyrusiems vokiečių kovotojams.

Iki birželio 22-osios vakaro Taurogenas buvo visiškai vokiečių rankose, o 125-oji ir 90-oji šaulių divizijos galingo vokiečių puolimo sunaikintos. Keletas Taurogeno tiltų liko nepažeisti ir leido vokiečių kariams netrukdomiems žygiuoti tolyn į Leningradą. Vokiečiai žaidimą laimi, jeigu sukaupia už tiltus per upę nemažiau keturių VP. Kiekvienas mūrinis tiltas vertas 2 VP, geležinkelio tiltas – 1 VP, o medinis tiltas – 1 VP.“ Nemėginau žaisti šio kompiuterinio žaidimo, neaišku, ar apskritai daug yra jį išmėginusių. Įdomus šiuokart pats faktas.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras

SKAITOMIAUSI