Žalias mūsų pavasario kryžius(0)

Eugenijus SKIPITIS

2016-04-30 08:31

Autoriaus nuotrauka

Ach, tas mūsų pavasaris, balandžio vėjuose besidraikančiais šalpusnių spalvos plaukais, mėlynomis žibuoklių akimis ir per petį permestu žalsvoku švarku, kuris dar šiek tiek pabarstytas paskutinių šalnų samanėlėmis. Vilniuje žiedus skleidžia sakuros. Sostinėje, bent jau finansine prasme, šilčiau, todėl japoniškos vyšnios skuba parodyti savo puošmenas. Tauragėj šalta. Šalta šiandien, sinoptikai sako, jog bus šalta netgi kitą savaitę. 

Apie kokio nors medelio žydėjimą nėra kalbos. Nors miestas tapo pastebimai šviesesnis, bet tik vidurdienį. Vakare į miestą ateina slogutis. Taip tuščia, kad nors kauk. Ir ne pavasaris dėl to kaltas. Kaltas mūsų susvetimėjimas, niekuo nepaaiškinamas uždarumas arba nebemokėjimas gyventi. Savo daugiabučių narveliuose retai begirdime kaimyno balsą, o jeigu Dievas davė pasistatyti kokį mūrelį, per naktis stovime sargyboje, kad greta gyvenantis Erodas nesugalvotų pakelti tvoros. Ir taip kasdien, ir taip kasmet – su žmona ir su vaikais. Vienintelis poilsis žiemą, kai žemė įšalusi. Betgi dabar ir įšalas būna retai.

Ir tūnome prilipę prie televizoriaus, prie planšetinio kompiuterio, prie išmanaus mobiliuko, maigome pultelius, minkome mygtukus arba pirštams jautriuose ekranuose iškasame duobutes, kad jose pasėtume virtualias savo svajones. Ir kam tau tas pavasaris, ir dar toks šaltas? Paspaudi mygtuką, televizoriaus ekrane nušvinta Antalijos, Maljorkos ar Tenerifės paplūdimys, tu užsimauni šortus arba maudomuką, ant sofos pasitiesi pledą arba pripučiamą čiužinį, įsijungi stalinę lempą ir kaitiniesi, ir žinai, kad niekas tavęs nenušaus, seksualiai neišnaudos. Kad visiškai pajaustum egzotiškų šalių koloritą, ant stalo gali pasidėti marinuotų alyvuogių, šiek tiek vyno. Tik nedrumsk savo televizinių atostogų dūmais kvepiančia silke ir lietuvišku alumi. Jeigu taip darysi, taip ir liksi, bent šį vakarą, niekur neišvažiavęs. Yra kelionės, į kurias mes išvažiuojame, kad pažintume svetimus kraštus, yra kelionės, kad pažintume žmones, ir yra kelionė, iš kurios mes niekada nesugrįžtame, kuri vadinasi mūsų gyvenimas, Todėl išjunk televizorių, nulipk nuo sofos, atidaryk duris ir į savo namus įsileisk pavasarį, kol tavo pavasaris dar ne ruduo. Užmiršk pavydą, netikėjimą, kerštą, neapykantą , ir jautrūs pavasario pirštai nuims nuo tavo sielos sunkenybę, o iš širdies pašalins širdperšą.

Užrašas ant paminklo Muižės kapinėse 

Mane daug sykių užtiko ant kelio vėjas skaudus,

apniko žaibai, perkūnai, sniegas, lietus, pavydas,

netikėjimas, kerštas ir neapykanta. Visa tai man

tapo sunkenybe ir skaudžia širdperša.

Aš nesu mesijas ir negaliu pažadėti, kad tikrai šitaip įvyks. Neramus šio pavasario kryžius slegia ne tik tavo, bet ir mano pečius. Pasaulio neramumai kelia didesnį nerimą, negu neveikiančios apie pavojų įspėjančios sirenos. Lietuva vėl kryžkelėj. Iškeltos politikų ietys kartais atrodo aukščiau už Valstybę. Jau kukuoja neišpildančių pažadų gegutės, jau čirškia vienadieniai svirpliai.

Panašu, jog politikai galvoja, kad pavasarį, kai trūksta vitaminų, suminkštėja mūsų smegenys. Jie gena į priešrinkimines lankas cukrinius avinėlius tikėdami, kad tauta tiki tik burtažodžiais. Būkime budrūs. Nuo mūsų pasirinkimo laisvės priklauso mūsų ateitis. Tirpstame kaip pavasario šluota nušluotas sniegas. Kažkas yra vaizdžiai pasakęs, jog artėja diena, kai nebeliks lietuvio, kuris išeidamas iš šalies užgesintų šviesą. Kol dar neužgesinta mūsų dvasios šviesa, per Motinos dieną aplankykime savo motinų kapus, nueikime į senelių namus, kuriuose slenka paskutinės jų gyvenimo dienos, nuvažiuokime į kaimą, kur vos ne iki stogo susmegusioje trobelėje plaka mums gyvybę davusios moters širdis.

Pavasaris ateina ne tam, kad užkaltume savo tėvynės langus.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras