Išspręsti sodo rebusus padeda patirtis(5)

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2014-04-17 13:50
Birutės Slavinskienės nuotrauka

Pasak Kristinos Kazlauskienės, kiekviename kieme turi augti bent vienas serbentas. Autorės nuotrauka

Patarimų, kada ir kaip genėti vaismedžius, kaip ir kuo juos purkšti nuo ligų ir kenkėjų, pilnas internetas. Didelė ir sodininkams mėgėjams skirtų knygų pasiūla. Tačiau sustojus prie senos, išsikerojusios ar dangų remiančios obels pjūklas taip ir iškrinta iš rankų. Ką jau bekalbėti apie gerokai sudėtingesnius darbus, pavyzdžiui, skiepijimą. Sunku ir apsispręsti, kiek ir kokių vaiskrūmių sodinti, kaip juos išsirinkti. Patarti gali specialistai ir tie, kurie viską išbandė patys. Patyrusi sodininkė ir gėlininkė Kristina Kazlauskienė sodo rebusus gliaudo tarsi savo užaugintus graikinius riešutus.

Prekyba klesti

 

K.Kazlauskienė, kartais turguje prekiaujanti savo užaugintais įvairiais retais augalais, pastebi, kad šiemet prekyba sodo augalais prasidėjo kaip niekada anksti – tai lėmė šilta žiema ir ankstyvas pavasaris.

Pagyvėjusia prekyba šiemet džiaugiasi ir vaismedžių sodinukų pardavėjai. Obelaitės, kriaušės ir kiti medeliai perkami su dvigubu entuziazmu – žmonės prie namų vėl nori įveisti ar atsodinti sodus. Didesnį susidomėjimą sodinukais kėlė ir noras patiems užsiauginti ekologiškų obuolių, kriaušių ar kitų vaisių. Turgeliuose ieškoti ekologiškų obuolių ar grįžti prie sodininkavimo patiems skatina ir sparčiai plintančios alergijos.

Turgavietėse ir medelynuose dabar didelis pagyvėjimas.

K.Kazlauskienė, sodininkaujanti jau daugelį metų, pritaria – sodinti vaismedžius ir vaiskrūmius dabar pats laikas. Medelių sodinimo laiko negalima suvėlinti. Tinkamiausias metas veisti ar atsodinti sodą, kol dar teka beržų sula. Ji pati sako į mėnulio kalendorių pernelyg nežiūrinti.

– Kai į gerą dirvą sodini, tai ir auga gerai – kada bepasodintum, – sako ji.

Tačiau yra sodininkų, kurie labai atidžiai seka mėnulio fazes ir vadovaujasi tik jomis. O pagal senolių išmintį kaip tik poryt – Žaliasis ketvirtadienis, kai esą pats geriausias laikas viską sėti, sodinti ar persodinti.

K.Kazlauskienė džiaugiasi lietuvių pomėgiu sodininkauti. Ji ir pati visko išmoko domėdamasi, bandydama, eksperimentuodama, daug išminties perėmė iš savo tėvų.

 

Šiltai augę neištveria šalčių
Paklausta, kaip išsirinkti medelius ir krūmus, K.Kazlauskienė sako, kad pirkti reikėtų 2–3 metų sodinukus, nesvarbu, ar jie dideli, svarbu, kad šaknys būtų geros, didelės ir būtinai ne sausos. Šaknelių turi būti daug, gerai, kai jos yra su moliu. Geriausia, kai augalas yra pasodintas į kokį nors indą arba bent jau aprištas maišu su žemėmis.

Dauguma vaismedžių dabar atvežami iš Lenkijos. Šios šalies augintojai turi dideles technines galimybes sodinukus užauginti pigiau už lietuviškus. Ten medeliai daugiausia yra auginami kitokio klimato sąlygomis ir, atsidūrę mūsų soduose, dažnai nušąla. Todėl svarbu žinoti sodinuko kilmę, kad galėtų tinkamai juo pasirūpinti. Todėl geriausiai pirkti iš pažįstamų ar bent jau patikimų pardavėjų.
Turgavietėse sodinukus siūlantys perpardavinėtojai neretai suklaidina žmones, nes ir patys apie sodininkystę mažai teišmano. Taigi nesistebėkite, jei nusipirksite bet ką – ne tos veislės, kelis vienodus, o gal ir visai nušalusį ar sergantį augalą.

Ir puošmena, ir nauda

 

Paprastai visi nori kuo įdomesnių, naujesnių veislių augalų. Net ir nepatyrę sodininkai turi kuo didžiuotis, jei jų soduose gerai dera šilauogės ar aktinidijos.

– Iš tiesų, šilauogėms reikia ypatingų sąlygų, – patvirtina K.Kazlauskienė, ir pati jas auginanti. – Mat jos mėgsta rūgščią dirvą. Todėl nusipirkus šilauogių krūmą pirmiausia reikia iškasti duobę, ne mažesnę nei 50x50 cm, pripilti rūgščių durpių ir tada sodinti. Dar vienas niuansas – šilauogėms reikia negailėti vandens. Bent jau kibiro per savaitę.

Užtat šilauogė su savo raudonais lapais bus tikra vejos puošmena iki pat vėlyvo rudens. Kokių dar retesnių, įdomesnių augalų vertėtų turėti savo sode? K.Kazlauskienė patartų pasisodinti citrinvytį – labai tonizuojantį, vitaminų ir mineralinių medžiagų turtingą augalą. Jis vijoklinis, todėl jam reikia duoti atramą, tačiau prie pat namo geriau neglausti – sodinti per kokį pusmetrį nuo sienos, pietų pusėje. Naudingos ne tik jo uogos, bet ir lapai, ir šaknys, ir šakelės. Net kelios citrinvyčio uogos suteikia tiek energijos, kad vakare jų geriau nekramtyti – neužmigsite. O rytą, kai nori greičiau išsibudinti – pats tas.

Labai sodybą papuošia ir graikinis riešutmedis. Per dieną pakanka sukramtyti penkis jo vaisius, kad padėtumėte savo širdžiai, smegenims. Tiesa, pirmuosius vaisius jis atves tik po septynerių metų, užtat labai papuoš kiemą. Ir yra visiškai nelepus.

Ko ir kiek?

Kiek medelių pirkti savo šeimos poreikiams, kiek vasarinių, kiek rudeninių ir žieminių veislių, pasak K.Kazlauskienės, kiekvienas turi nuspręsti pats. Tai lemia jūsų sklypo plotas. Vis dėlto net ir nedideliame sklype būtų gerai turėti bent po vieną ankstyvąją, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvąją obelį, būtinai – agrastą, serbentą. Jei yra vietos, būtų gerai pasisodinti vyšnią, kriaušę, slyvą. Vyšnios, pasak patyrusios sodininkės, skaniausios yra senųjų veislių, dar vadinamų vokiškomis.

Reikėtų pasisodinti aviečių, svarainių. Tačiau jie, kai įsigali, ima sparčiai plėstis, grasindami užgožti kitus augalus.

– O tam mes turime rankytes, – juokiasi K.Kazlauskienė, tuoj pat pateikdama ir išeitį tinginiams. – Galima avietę pasodinti į žemę su visu kibiru, tada jos šaknys nesiplės.

Paklausta, o kurią obelų veislę labiausiai vertina ji pati, K.Kazlauskienė prisipažįsta:

– Man antaniniai – tai obuolių obuoliai. Jie patys geriausi, ir obuolienėms virti labiausiai tinka. Tik gaila, kad ši veislė jau baigia išnykti. Tačiau yra išeitis – galima įskiepyti į paprasčiausią iš miško parsivežtą laukinę ar kokią kitą obelį.

Sodininkams mėgėjams ji pataria rinktis lietuviškas, šalčiams atsparias veisles, ne pro šalį iš pardavėjų paprašyti sertifikatų.

Skiepyti, pasak jos, dabar dar pats laikas. Tik, žinoma, geriau pradedančiam sodininkui pačiam to nedaryti. Surasti tam tinkamą šakelę ir, deramai nupjausčius, sunerti ją su įskiepiu, atrodo lengva tik stebint, kaip juda įgudusios rankos. Pirmiausia reikėtų bent jau keletą kartų pamatyti ir perprasti, kaip tai daro labiau išmanantieji.

O ar tiesa, kad galima skiepyti obelį į kriaušę ir panašiai?

– Galima, bet kam to reikia? Čia tas pats kaip kataliką su evangeliku „suženyti“, – šypteli K.Kazlauskienė.

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras