Pagalbininkų ūkininkui tenka ieškoti su žiburiu(7)

Arūnas STRIKAITIS | arunas@kurjeris.lt

2012-01-19 13:40
„Tauragės kurjerio“ archyvo nuotrauka

Auginti mėsinius galvijus gerokai lengviau nei vystyti pienininkystės ūkį. „Tauragės kurjerio“ archyvo nuotrauka

Žygaičių seniūnijos Butkų kaime ūkininkaujantis Vytautas Stonys dalyvauja Jaunojo ūkininko programoje ir kuria mėsinių galvijų ūkį. Jaunojo ūkininko programos sutarties sąlygose numatyta, kad iki 2013 metų pabaigos jo ūkyje turi baubti 35 mėsiniai galvijai. Sutarties sąlygas jaunasis ūkininkas beveik įvykdė, iki termino pabaigos likus dvejiems metams jo ūkyje jau yra 34 mėsiniai galvijai.

Darbo mažiau nei su melžiamomis karvėmis
Viena sunkesnių žemdirbystės sričių – pienininkystės ūkis. Čia nė pusdieniui negali pasitraukti iš ūkio, nes esi priverstas du kartus per dieną melžti karves. Todėl V.Stonys rinkosi kiek lengvesnį kelią – mėsinių galvijų auginimą.
Vakarų Europos mėsiniai galvijai – pusiau laukiniai, atsparūs atšiaurioms gamtos sąlygoms. Jei yra pakankamai pašaro ir vandens, jie visą žiemą gali praleisti po atviru dangumi ir užauga iki tonos svorio.
Butkų kaimo ūkininko ūkyje vaikštinėja Šarole, Simental, Limuzin veislių galvijų mišrūnai. Už grynakraujus jie šiek tiek mažesni, užauga iki 700–800 kilogramų, yra mažiau atsparūs atšiaurioms gamtos sąlygoms.
– Tokią šiltą žiemą, kaip ši, ir mano gyvuliai galėtų žiemoti lauke, bet spalio pabaigoje parginiau juos į tvartą, nes taip saugiau ir paprasčiau juos prižiūrėti, nereikia vežioti pašarų į laukus. Laikau ir vieną melžiamą karvę, nes nesinori pieną pirkti parduotuvėje ar iš kaimynų. Prieš keletą metų laikiau tris melžiamas karves, jų pienu girdydavau mėsinių galvijų veršius, bet nusprendžiau, kad užteks ir vienos, – pasakojo ūkininkas.
Grūdų užsiaugina pats
Galima paleisti mėsinius galvijus į ganyklą, tesižino sau, bet tada teks ilgiau laukti, kol jie užaugs. V.Stonio ūkyje iki 700–800 kilogramų bulius užauga per neįtikėtinai trumpą laiką – 18 mėnesių, tačiau nepakanka jų šerti tik žole ar šienu. Jaunasis ūkininkas į maisto racioną įmaišo ir  miltų. Dešimt hektarų žemės jis skyrė grūdų auginimui, augina kvietrugių, avižų, kuriuos sušeria gyvuliams.
Sunku rasti talkininkų
Ūkyje V.Stonys pluša vienas, bet per šienapjūtę žvalgosi talkininkų. Tauragės rajone yra apie 5000 registruotų bedarbių, tačiau kai reikia rasti pagalbininkų didiesiems pavasario, vasaros, rudens darbams, kyla problemų.
– Kaime nebėra darbingų vyrų, moterų, kuriuos būtų galima pasisamdyti. Tie, kurie nori ir sugeba dirbti, turi savo ūkius arba išvykę uždarbiauti į užsienį, o likę – mėgėjai išgerti. Pašalpų gavėjų – minios, o norinčių dirbti neatsiranda. Būtų galima pasamdyti ir mėgėjus išgerti, bet baisu, kad kas nenutiktų, kad neblaivus žmogus kur rankos ar kojos neįkištų, nesusižalotų, nes tada ilgiems metams galima sėsti į kalėjimą. Nebėra kaime kam dirbti, liko pensininkai ir girtuokliai, o jauni darbštūs žmonės išvyksta į užsienį. Dirba jie kur nors Anglijoje ar Airijoje, nereikia po purvą klampoti, tai ko jiems grįžti į Lietuvą ? – samprotavo pašnekovas.
Nuomojama žemė gali nuplaukti
Tėvai Vytautui paliko 23 hektarus žemės, dar 37 hektarus jis nuomoja iš gyventojų bei valstybės. Ūkininkas turėjo vilties nusipirkti iš valstybės nuomojamą žemę, kurią daug metų deklaravo, mokėjo nuomą, tačiau planuota pirkti žemė gali nuplaukti į kitas rankas.
– Šalia tėviškės daug metų nuomoju 6 hektarus žemės. Planavau ją iš valstybės nusipirkti, domėjausi, kaip įforminti reikalingus dokumentus. Kai atėjo laikas pirkti, paaiškėjo, kad kitas ūkininkas į tą žemę turi pirmumo teisę, o aš galiu likti tuščiomis rankomis. Jau geriau valstybė tos žemės išvis nebūtų pardavinėjusi, nes dabar eilinį kartą vėl supykdė žmones, – kalbėjo ūkininkas.
Pinigai liko „Snore“
Lietuvos televizijos rodė reportažus, kokioje prabangoje gyveno bankrutavusio banko „Snoras“  pagrindiniai akcininkai. Milijonieriai prabangius namus, automobilius Lietuvoje ir Prancūzijoje  pirko ne už savo, o už banko indėlininkų pinigus. Pinigai iš niekur neatsiranda, ant medžių neauga, kažkas augino bulius, metų metais po du kartus per dieną melžė karves, taupė po kelis litus nuo pensijos, o kažkas už tuos išvargtus prakaituotus litus pirkosi vilas prie Viduržemio jūros...
Turėjo „Snore“ indėlį ir Vytautas. Jis buvo valstybės draustas ir bankroto atveju pinigus būtų atgavęs. Bėda, kad rudenį ūkininkas pardavė keletą bulių ir daugiau nei 20 tūkstančių litų vėl nunešė į „Snorą“. Paslaugi banko darbuotoja Vytautui patarė ir turėtam 16 tūkstančių litų terminuotam indėliui, ir naujai atneštiems pinigams sudaryti sutartį indėlio sertifikatui. Terminuotas indėlis – valstybės draustas, o indėlio sertifikatas banko bankroto atveju tampa paprasčiausiu prisiminimu apie kadaise turėtus pinigus, nors sutartimi garantuojama, kad ir šis indėlis yra draustas.
Tam, kuris pinigus uždirba sunkiu darbu gyvulininkystės ūkyje, tai labai didelis nuostolis.
„Snoro“ apgauti indėlių sertifikatų, obligacijų, banko akcijų savininkai viliasi, kad pinigus pavyks atgauti, buriasi į organizacijas, bet tikimybė, kad pavyks atgauti santaupas, – maža.
Plėstis nebėra kur
Jaunasis ūkininkas praktiškai nebeturi kur plėstis. 34 mėsiniams galvijams reikia apie 50 hektarų žemės, o kur dar prieauglis, o ir ūkio plėtrą gali pristabdyti tai, kad jo dirbtą valstybinę žemę nupirks kiti ūkininkai.
V.Stonio skaičiavimu, išlaikyti vieną suaugusį mėsinį galviją reikia apie 1,5 hektaro žemės. Tai ne vien ganyklos, bet ir pievos šienavimui, grūdinių kultūrų laukai, nes nešeriami grūdais galvijai lėtai augs.
Įdomumo dėlei suskaičiavus, kad jei, pavyzdžiui, pusantro hektaro užsėtum grūdais, Lietuvos sąlygomis būtų galima prikulti apie 6 tonas kviečių ar rugių (maždaug po 4 tonas iš hektaro). Su 6 tonomis kviečių neturtingose šalyse metus galima maitinti 30–40 žmonių. Vienoje svarstyklių pusėje – 30–40 žmonių, kitoje – vienas mėsinis bulius, o ir tas per metus neužauga.
Kai vienas bulius „nusveria“ 30–40 žmonių, vadinasi, to buliaus mėsa turėtų brangiai kainuoti.
Vytautas patikino, kad mėsinių galvijų mėsa nuolat brangsta, nes vis daugiau mėsos suvalgo pastaraisiais metais praturtėję kinai, galvijų mėsą itin vertina musulmonai, žydai, kuriems religija neleidžia valgyti kiaulienos. Ūkininkas prisimena laikus, kai supirkėjai už galvijus mokėjo po 2 litus už gyvąjį svorį, o dabar moka po 5,7–5,8 lito. Kiauliena, kainavusi 4 litus, pabrango iki 6 litų už kilogramą gyvojo svorio, o galvijų mėsa per maždaug 10 metų pabrango beveik 3 kartus. Tai skatina auginti vis daugiau mėsinių galvijų, tačiau žemė – ne guminė, galvijininkystei tinkamų naudmenų nedaugėja, todėl galvijų mėsa tampa prabangos preke.

Skaityti komentarus (7) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras