„Pienas LT“ statyba stringa(1)

Arūnas STRIKAITIS | arunas@kurjeris.lt

2012-06-21 08:28
Arūno Strikaičio nuotrauka

Romios Lietuvos pieno gamintojos net nenutuokia, kokia kova užvirė dėl jų pieno. Autoriaus nuotrauka     

Prieš trejus metus vienoje konferencijoje Lietuvos pienininkystės ūkių žemdirbiai paskelbė, kad jie kuria kooperatyvą ir statys pieno perdirbimo įmonę.

Projektas atrodė įspūdingai, nes pasistatę gamyklą, kuri galėtų perdirbti apie 33% Lietuvoje primelžiamo pieno, žemdirbiai išvengtų perdirbėjų diktato, svariai prisidėtų prie pieno supirkimo kainų reguliavimo.

 

Bankai neskolina pinigų

 

„Tauragės kurjeris“ pakalbino vieną „Pienas LT“ narių – Pagėgių savivaldybės Lumpėnų kaimo ūkininką Remigijų Kelnerį. Pašnekovas – vienas stambiausių Tauragės apskrities ūkininkų, jis laiko net 320 melžiamų karvių.

Pasak jo, kooperatyvą „Pienas LT“ įkūrę žemdirbiai planuoja laisvojoje Kauno ekonominėje zonoje už 90 mln. litų pastatyti pieno perdirbimo įmonę, kuri gamintų pieno bei išrūgų baltymus, skirtus kosmetikos pramonei.

Planuojama, kad įmonė per metus galėtų perdirbti apie 430 tūkst. t pieno. Tokia įmonė taptų labai rimta žaidėja rinkoje. Lietuvoje per metus primelžiama apie 1,3 mln. t pieno.

Europos Sąjungos (ES) Lietuvai nustatyta pieno kvota – 1,8 mln. t.

Sunku net prognozuoti, kas nutiktų su Lietuvos pieno perdirbimo pramone, jei naujoji įmonė „nugriebtų“ apie 33 proc. žaliavos. Kad pasekmės bus sunkios, supranta ne tik šalies pieno perdirbimo įmonės, bet ir bankai, todėl „Pienas LT“ susidūrė su netikėta problema – bankai neskolina pinigų. Skaičiuojama, kad „Pienas LT“ gamykla kainuos apie 90 mln. litų. 50,8 mln. Lt žada skirti ES, 39,2 mln. Lt žemdirbiai planavo pasiskolinti iš bankų.

Žemdirbiai mano, kad bankai pinigų jų gamyklai neskolina todėl, kad į Lietuvos pieno perdirbimo įmones jie yra investavę dideles lėšas, o pastačius žemdirbių gamyklą kažkas gali bankrutuoti. Viena priežasčių galėtų būti Lietuvos bankus valdančių skandinavų baimė, kad nauja įmonė taps rimta konkurente Europos rinkoje, o tai neigiamai atsilieps Skandinavijos verslininkams. Galima spėti, kad skandinavų bankai nesuinteresuoti finansuoti Lietuvos pramonės plėtros, nes modernizavus mūsų šalies pramonės įmones jos taps rimtomis konkurentėmis skandinavų bendrovėms.

 

Pinigus surinks patys

 

Lietuvoje yra apie 50 tūkst. pieno ūkių, bet į žemdirbių kooperatyvą „Pienas LT“ yra įstoję tik 230 ūkininkų. Tiesa, tai stambūs ūkininkai, laikantys po keletą šimtų karvių.

– Kooperatyvo nariai nutarė po du centus nuo kiekvieno pieno litro skirti gamyklos statybai. Turime surinkti tuos trūkstamus 40 mln. Lt. Pinigus tikimės surinkti per dvejus metus. Bankų pozicija kiek pakoregavo kooperatyvo narių planus, gamyklą statysime dalimis. Iš pradžių pastatysime cechą, kuris per parą perdirbs 650 t pieno, o po kelerių metų gamyklą praplėsime, ir ji galės per parą perdirbti apie 1200 t pieno. Laisvojoje Kauno ekonominėje zonoje ji statoma todėl, kad ten yra visos reikalingos komunikacijos, be to, Kaunas – Lietuvos centras, todėl ten pigiausia atvežti pieną iš šalies pakraščių, – pasakojo R.Kelneris.

 

Verslo pagalbos nenori

 

Lietuvoje yra stambių, milijardines apyvartas turinčių koncernų. Jie be problemų galėtų investuoti 40 mln. litų ir taptų „Pienas LT“ dalininkais. R.Kelneris patikino, kad buvo ne vienas didelių koncernų siūlymas skirti gamyklos statybai pinigų ir tapti verslo partneriais, tačiau žemdirbiai supranta, jog pasikvietę į kooperatyvą stambų verslą jie nebebus jo šeimininkai. Taip prieš 15–18 metų nutiko su didžiosiomis Lietuvos pieno perdirbimo įmonėmis, kai per keletą metų žemdirbiai pardavė įmonių akcijas ir prarado jų kontrolę. 

Visgi „Pienas LT“ nariams teks paskubėti, nes 2013 metai – paskutiniai, kai galima pasinaudoti ES finansine parama. Jei žemdirbiai pavėluos, teks laukti naujo ES biudžeto svarstymo, ir projektas gali nusikelti į 2015 metus ar netgi į dar tolimesnę perspektyvą.

 

Gamyklos nėra, bet pieną „Pienas LT“ jau superka

 

Neaišku, kada bus pastatyta „Pienas LT“ gamykla, bet pieną kooperatyvas jau superka.

Pavyzdžiui, „Pienas LT“ superka pieną Tauragės apskrityje ir veža jį parduoti į Marijampolę, Lenkiją ar netgi Estiją, nors pašonėje yra Vilkyškių pieninė, o ši bendrovė pieno parsiveža iš Latvijos ar Estijos. Verslas toks: vieni lietuviai pieną nuveža į Estiją, kiti iš ten jį parsiveža, o už transportavimą sumoka galutinis vartotojas – Lietuvos ir Estijos gyventojai.

 

Karas tik prasideda

 

Kaip vienas senas šilališkis rašo savo atsiminimų knygoje, Smetonos laikais prekybą kontroliavo žydai. Šilalėje lietuviai sumanė sukurti kooperatyvą ir pasistatyti nuosavą parduotuvę. Jie surinko kooperatyvo narių pinigus ir pradėjo statyti parduotuvę. Kiek lietuviai per dieną pastatydavo, tiek žydai per naktį nugriaudavo. Ši kova truko ne vieną mėnesį, bet parduotuvę visgi pavyko pastatyti.

„Pienas LT“ siekiai pasistatyti žemdirbiams priklausančią pieno perdirbimo įmonę kažkuo primena parduotuvės Šilalėje statybą: karas prasidėjo dar net nepradėjus gamyklos statybos, visu smarkumu jis įsiliepsnos, jei žemdirbiams visgi pavyks gamyklą pastatyti ir ji „nugriebs“ trečdalį Lietuvoje primelžiamo pieno.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras