Pieno upės duoda ir darbo, ir poilsio(1)

Arūnas STRIKAITIS | arunas@kurjeris.lt

2011-07-22 09:09
Arūno Strikaičio nuotrauka

Vytautas ir Irena Jonikaičiai ūkininkaudami nepamiršta ir pailsėti. Autoriaus nuotrauka 

Pastaraisiais metais „Tauragės kurjeris“ kalbino ne vieną dešimtį mūsų rajono pienininkystės ūkių savininkų. Didžioji dalis jų visą savo laiką atiduoda darbui savo ūkiuose, tikėdamiesi, jog užaugusios jų atžalos perims nelengvus ūkio priežiūros darbus.

Tačiau Lietuvoje atsiranda ir kitokia pienininkystės ūkių savininkų karta, kurie išgali samdyti darbininkus, o patys, turėdami laisvo laiko, skirti jį kelionėms po pasaulį. Viena tokių naujoviškai ūkininkaujančių šeimų – Irena ir Vytautas Jonikaičiai, gyvenantys Šakių kaime, Lauksargių seniūnijoje.

Grūdinis ūkis transformavosi į pienininkystės ūkį

Kurti savo ūkį Jonikaičiai pradėjo suirus Lauksargių tarybiniam ūkiui – prieš 19 metų. Dešimt metų jie vertėsi grūdų auginimu.

Žemės Šakių kaimo apylinkėse našios (ūkininkai čia iš hektaro prikulia 3–4 tonas grūdų), todėl prieš dešimtmetį imta kurti pienininkystės fermą. Grūdines kultūras pasėjai, nupurškei, nukūlei, ir esi laisvas, o pas karves reikia eiti ne mažiau kaip du kartus per dieną, todėl persikvalifikuodami iš grūdininkų į pienininkus Jonikaičiai rizikavo, tačiau rizikuoti buvo verta.

Per dešimt metų pašnekovai sukūrė modernų pienininkystės ūkį: pasistatė 100 vietų fermą, įsigijo visus pienininkystės ūkiui reikalingus įrenginius, techniką pašarams ruošti, turi 90 melžiamų karvių, kurios vasarą kasdien duoda po maždaug 1,9 tonos, žiemą maždaug po 1,3 tonos pieno.

Turėdami 200 hektarų nuosavos ir 40 hektarų nuomojamos žemės, pašarus Jonikaičiai užsiaugina patys. Apie 90 hektarų užima grūdinės kultūros, likusios valdos – ganyklos ir šienaujamos pievos.

Pieno gamintojos – Lietuvos ir Vokietijos mišrūnės

Kryžminant Žemaitijos juodmarges ir Vokietijos Holštein veislės karves išvesta nauja veislė, kuri duoda daug pieno, yra nereikli pašarui, gerai prisitaikiusi prie Lietuvos klimato. Su šešiais melžimo aparatais 90 karvių pamelžiamos maždaug per 1,5 valandos.

Keturiolikoje ganyklų, kurių kiekviena yra 5–6 hektarų ploto, žalmargės laikomos rotacijos principu – vienoje ganykloje banda laikoma dvi dienas, o po to ūkininkai jas pervaro į kitą.

– Jei karvių bandą nors dieną ilgiau palaikytume toje pačioje ganykloje, iškart kristų primilžiai, nes galvijams imtų trūkti maisto, todėl kas dvi dienos jas pervarome į naują ganyklą. Kad primilžiai būtų dideli, net vasarą karvėms į ganyklą nuvežame miltų, – pasakojo ūkininkas.

Karvės „darbo stažas“ 3–4 metai

Per dvidešimt metų karvės „darbo stažas“ Lietuvoje sumažėjo daugiau nei perpus. Šiuo metu ūkininkai karvę „eksploatuoja“ trejus–ketverius metus. Pasak V.Jonikaičio, karvė per savo gyvenimą duoda 25–30 tonų pieno. Šeriant gerais pašarais ir intensyviai eksploatuojant šį kiekį galima „išspausti“ per 4–5 metus, o neintensyviai ūkininkaujant šio kiekio teks laukti 8–10 metų.

Perspektyva – stambūs specializuoti ūkiai

Devyniasdešimt ganyklose baubiančių žalmargių Jonikaičių šeima norėtų padidinti iki šimto vienetų. Tuomet ūkio plėtrą bus galima stabdyti.
„Tauragės kurjerio“ kalbinti mūsų rajono veterinarijos gydytojai pasakojo, jog sparčiai mažėja ūkininkų, laikančių po keletą karvių. Išlieka ūkiai, turintys bent po 20 melžiamų raguočių, nes keletą melžiamų žalmargių laikantis ūkis negali būti rentabilus. Prie to prisideda ir Lietuvos pieno perdirbimo įmonės, smulkiesiems ūkininkams už pieną mokančios vos ne perpus pigiau nei stambiesiems ūkininkams. Lietuvos pieno perdirbėjams paprasčiau pieno atsivežti iš Estijos ar Latvijos nei mokėti konkurencingą kainą smulkiesiems ūkininkams.

Neturėdami kitos išeities, mažieji traukiasi iš šio verslo.

Jonikaičiai nepanoro minėti, kiek UAB „Vilkyškių pieninė“ jiems moka už litrą pieno, nes vyrauja susitarimas, kad ūkininkai neskelbs kainų. Tačiau jie pripažino, jog už litrą pieno jie gauna maždaug 30 centų daugiau nei smulkieji ūkininkai.

Ūkininkauti patinka

Su Europos Sąjungos fondų pagalba sukurtas modernus ir pelną nešantis pienininkystės ūkis leidžia samdyti keletą darbininkų. Kai tėvai ilsisi, ūkį prižiūri du sūnūs ir dukra, kurie jau sugeba savarankiškai prižiūrėti verslą. Tad turėdami laisvo laiko Jonikaičiai jį skiria kelionėms į turistų pamėgtas arba egzotiškas šalis. Lankytasi Turkijoje, Tailande, Prancūzijoje ir kitose šalyse.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras