Skalūninės dujos – grėsmė pieno ūkiams? (8)

Arūnas STRIKAITIS | arunas@kurjeris.lt

2013-01-24 09:21
Arūno Strikaičio nuotrauka

Inesos ir Arvydo Laurinskų pieno ūkis augs iki 50 melžiamų karvių. Autoriaus nuotrauka

Dauguma Lietuvos XX amžiaus pirmosios pusės šviesuolių kilę iš kaimo. Jų tėvai sunkiai dirbo žemės ūkyje, kad galėtų vaikus išleisti į mokslus. Tais laikais nemažai iš valstiečių kilusių lietuvių krimto mokslus ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos universitetuose.

Praėjo šimtas metų, ir istorija vėl kartojasi: kaime užaugę Lietuvos vaikai studijuoja Vakarų Europos universitetuose. Skirtumas tik tas, kad XX amžiaus pradžios inteligentų karta grįžo dirbti į Lietuvą, o XXI amžiaus užsienyje studijuojančių lietuvių karta vargu ar grįš dirbti į savo šalį.

 

Tėvai dirba, dukterys užsiima menais

Kažkuo XX amžiaus pirmąją pusę primenanti situacija klostosi Kęsčių kaime gyvenančių Laurinskų šeimoje: Arvydas ir Inesa sunkiai dirba pieno ūkyje, kad dukterys Aurelija ir Lorijana galėtų studijuoti menus. Vyresnioji duktė Aurelija Škotijos Aberdino miesto universitete studijuoja kūrybinę industriją ir multimediją. Jaunesnioji Lorijana mokosi „Versmės“ gimnazijoje, yra gabi dainininkė ir baigusi gimnaziją planuoja vykti pas seserį, irgi studijuoti Aberdino universitete, patenkančiame į geriausių pasaulio universitetų šimtuką.

Ūkyje – mėsiniai galvijai ir melžiamos karvės

Arvydas ir Inesa Laurinskai ūkininkauja drauge su Arvydo tėvu Vytautu. Dviejų kartų Laurinskų ūkis turi 50 hektarų žemės ir dar 20 hektarų nuomoja, laiko 28 melžiamas karves, 17 telyčių ir 20 mėsinių limuzinų veislės galvijų.

Mėsinių galvijų „padalinio“ vadovas – V.Laurinskas. Jam patinka, kad limuzinai nereikalauja ypatingos priežiūros, o užaugti gali net iki tonos svorio. Tiesa, Vytauto limuzinai iki tonos neužauga, nes yra negrynakraujai mišrūnai.

Limuzinus, kurių tėvynė – saulėtoji Prancūzija, galima ištisus metus laikyti po atviru dangumi, šalčio nebijo netgi jų veršiai, gimstantys 30–40 kilogramų svorio. Netgi Tauragės rajone yra ūkininkų, kurie limuzinų veislės galvijus ištisus metus laiko po atviru dangumi, tačiau tokiai egzotikai reikalingos dvi sąlygos: reikia pašiūrės ir maisto. Dėl spartietiško gyvenimo būdo šios veislės galvijai sukaupia nedaug riebalų, todėl jų mėsa yra skani ir vertinga, tačiau šie gyvūnai pasižymi įnoringu, laukiniams gyvūnams būdingu charakteriu, todėl nėra itin paplitę. Tačiau V.Laurinskui jo puslaukinių galvijų banda didelių rūpesčių nekelia, ypač jam patinka tai, kad limuzinų nereikia melžti.

Kaip minėta, galima limuzinus ištisus metus laikyti po atviru dangumi, bet V.Laurinskas žiemai pargina juos į tvartą, tačiau maždaug mėnesiu vėliau nei lietuviškų veislių karves.

Riba – 50 melžiamų karvių

Kaip minėta, šiuo metu A. ir I.Laurinskai turi nemažai melžiamų karvių ir telyčių.

– Galvijus laikome buvusioje kolūkio fermoje. Pusę fermos užima mano tėvo limuzinai, kitą pusę – mūsų melžiamos karvės ir telyčios. Fermos plotas leidžia plėsti ūkį iki 100 melžiamų karvių, tačiau su žmona nutarėme plėsti jį iki 50 melžiamų karvių. Manau, kad tiek melžiamų karvių užteks, kad mūsų šeima galėtų pragyventi, – samprotavo pašnekovas.

Rentabilumą užtikrina sunkus darbas

Arvydas ir Inesa Laurinskai turi visą šienauti reikalingą techniką, pašarus gyvuliams pasiruošia patys. Gyvuliams šerti šeimos galva kasmet pasėja po keletą hektarų grūdų, tačiau žemės Kęsčių apylinkėse nėra našios, derliai yra menki – 2–3 tonos grūdų iš hektaro. Pieną jie priduoda AB „Vilkyškių pieninė“, kuri šiuo metu už litrą moka 75 centus.

Ūkininkai retai kada skaičiuoja jų ūkyje pagaminamo pieno ar grūdų savikainą arba skaičiuoja ir nesako. Laurinskai paskaičiavo, kad atmetus jų darbą nuo ryto lig vakaro karvių labui, vieno litro pieno savikaina jų ūkyje apie 50 centų už litrą. Ūkis rentabilus, jei pieno litro savikaina 50 centų, o perdirbėjai už jį moka 75 centus, tačiau tas rentabilumas pasiekiamas neįskaičiavus sunkaus ūkininkų darbo po 12–14 valandų per dieną.

Neaišku, ar bus kam perduoti ūkį

Man yra tekę kalbinti ne vieną dešimtį pieno ūkių savininkų. Maždaug vienas iš penkių pieno ūkio savininkų gali garantuoti, kad turi sau pamainą, kad vaikai perims ir toliau plėtos šeimos ūkį. Kaip taisyklė, pieno ūkių savininkų vaikai yra įpratę sunkiai dirbti, gerai mokosi, studijuoja – neriasi iš kailio, kad nereikėtų sugrįžti pas tėvus ir žalmarges.

Mažai tikėtina, kad į tėvų ūkį sugrįš ūkininkauti Škotijos Aberdino mieste studijuojanti duktė Aurelija. Ji ten ne tik studijuoja, bet ir dirba bare. Po tris valandas per dieną bare dirbanti studentė sugeba pati save išsilaikyti ir prašo tėvų nebesiųsti jai pinigų.

Jaunesnioji duktė Lorijana su pieno ūkiu savo ateities nesieja.

Faktas, kad į Vakarų Europą Lietuvos jaunimas būriais vyksta ne tik dirbti, bet ir studijuoti. Pavyzdžiui, A.Laurinskaitė studijuoti į Didžiąją Britaniją išvyko kartu su keturiomis draugėmis.

Kariauja su vėjo malūnais, kiaulėmis ir skalūno dujomis  

Pokariu Tyrelių ir Žygaičių miškai buvo vienas svarbiausių Kęstučio partizanų apygardos forpostų. Matyt, neatsitiktinai kietasprandžių žemaičių Kęstučio apygarda su okupantais kovojo ilgiausiai iš visų Lietuvos partizanų apygardų. Organizuota partizaninė kova čia vyko iki 1954 metų, o paskutinis Kęstučio apygardos partizanas žuvo 1959 metais.

Tėvų, senelių partizaniškas tradicijas tęsia buvusios Kęstučio apygardos teritorijoje įsikūrusios Kęsčių, Aukštupių ir Žygaičių kaimų bendruomenės. Viena kovingiausių šioje kohortoje – Kęsčių kaimo bendruomenė „Elbenta“, kuriai priklauso ir I.Laurinskienė.         

Daug metų „Elbenta“ kovojo, kad šalia Kęsčių kaimo nebūtų statomos vėjo jėgainės, ir savo pasiekė.

Lietuvoje jau vyksta aršūs karai su smarvę skleidžiančiais danų kiaulių kompleksais, Kęsčių kaimo bendruomenė sugebėjo danų kiaulių kompleksus įveikti jų dar nepastačius.

Panašu, nuožmiausias karas įsiplieks su skalūninių dujų ieškotojais. Drauge su kitomis Žygaičių seniūnijos kaimo bendruomenėmis „Elbenta“ nenori įsileisti skalūninių dujų paieškų bendrovių, nes bijo, kad jų gręžiniai užterš gruntinius vandenis.

– Pieno kokybei šiuo metu keliami itin aukšti reikalavimai. Šiuolaikinės laboratorijos nustato net patį menkiausią pieno užterštumą, o švaraus pieno pagrindas – švarus vanduo. Mes bijome, kad ieškant skalūninių dujų gali būti užteršti gruntiniai vandenys, o tada iškils grėsmė Žygaičių seniūnijos pienininkystės ūkiams, todėl ir protestuojame prieš skalūninių dujų paiešką. Jei jau nori geologai mūsų apylinkėse išgauti skalūnines dujas, jie turi numatyti dideles kompensacijas žemdirbiams. Taip nebus, kad naftos kompanijoms ir Vilniaus valdininkams skalūninės dujos atneš milijardinius pelnus, o Žygaičių seniūnijos žemdirbiai dėl užteršto vandens nebegalės verstis pienininkyste ir ieškos kito pragyvenimo šaltinio, – ryžtingai kalbėjo I.Laurinskienė.

Tačiau kova su skalūninėmis dujomis bus gerokai sudėtingesnė nei su danų kiaulėmis ar vėjo malūnais, nes spėjama, kad skalūno dujų vakarinėje Lietuvos dalyje gali būti už maždaug 90 milijardų litų.

Skaityti komentarus (8) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras