Svajonės turi savybę išsipildyti(0)

Jovita STRIKAITIENĖ | jovitas@kurjeris.lt

2012-01-10 14:19
Jovitos Strikaitienės nuotrauka

Naujajame name prie kavos puodelio susirinko (iš kairės) Audrius, Loreta, Alma ir Viktoras Rumbučiai bei savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėja Ramutė Noreikienė. Autorės nuotrauka

Lapkričio 25-ąją trys mūsų rajono ūkininkų šeimos važiuos į Kauną atsiimti kasmet Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos ūkininkų sąjungos skelbiamo konkurso „Metų ūkis“ apdovanojimų. Kaip taisyklė, ir šiemet mūsų rajonui atstovauja pienininkai – Rumbučių, Šegždų ir Karbauskų šeimos. Juos į šią šventę palydės savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėja Ramutė Noreikienė. Praėjusią savaitę su ja aplankėme „Metų ūkis 2011“ konkurso nugalėtojus.

Gyvybingas šeimyninis ūkis
Atvažiavus į Dirvėnų kaimą (Žygaičių seniūnija) pas Rumbučius pasitikusi šio ūkio savininkė Alma Rumbutienė man priminė, kad prieš ketverius metus klausiau apie dviejų Rumbučių šeimų – tėvų ir sūnaus – svajones. Esą jos jau išsipildė.
Jau tada ūkio reikalai klojosi neprastai, todėl Alma sakė svajojanti apie naują namą, o sūnus Audrius ketino išsikasti kūdrą. Naujas namas stovi, į jį rugsėjį persikėlė Alma su vyru Viktoru, sūnus Audrius su žmona Loreta, sūnumi Karoliu ir dukra Milda. Šalia namo tyvuliuoja didžiulė kūdra, kurioje vasarą labai mėgsta maudytis čia gyvenantys ir iš kitur atvykstantys Rumbučių  devyni anūkai.
Dirvėnų Rumbučiams šie metai ypatingi. Alma atšventė šešiasdešimtmetį, Viktoras – šešiasdešimtpenkmetį, Audrius – keturiasdešimtmetį, šeima persikėlė į naują namą.
Važiuojant į Dirvėnus Ramutė labai gražiai su meile ir humoru pasakojo apie šią šeimą. Audrius juokais pasakojo, kad naujame name tėvams atiteko į kelią atgręžtas kambarys. Taip mama pro langą žiūrėdama galės laukti atvažiuojančių vaikų, anūkų, marčių ir žentų.
Sūnaus Audriaus šeima gyvena su tėvais, Sauliaus, Rasos ir Vytauto šeimos – ranka pasiekiamos, gyvena Tauragėje, tik Rasa įsikūrusi tolėliau – Kauno rajone. O prie kūdros pastatytos įspūdingos sūpynės esą pasitarnauja ne tik anūkams ar suaugusiems suptis, bet ir giminės patriarchei Almai sėdėti, kai ji saugo besimaudančius anūkus. Ramutė teigė, kad Rumbučiai – visuomeniški žmonės, mielai priima svečius, šiemet jų ūkyje vyko melžėjų varžytuvės. Šeimininkės svečius vaišina išskirtinai tik savo produktais – sūriu, rūkyta mėsa, pačių kepta duona, pyragais, sausainiais, taip buvo ir šį kartą.
Rumbučiai nepripažįsta į kaimą ateinančio naujojo gyvenimo būdo, kai ūkininkai patys sau nieko nebeužsiaugina, nebepasigamina, verčiasi kokia nors ūkio šaka, o patys visko nusiperka prekybos centruose. Bet dabar jau ir pirkėjai atsigręžia į ūkininkų produkciją, nors ji ir brangesnė, bet skanesnė, ekologiškesnė. Rumbučiai kasmet užsiaugina keletą kiaulių, mėsa dalinasi ir su kitur gyvenančiomis dar keturiomis vaikų šeimomis, ant stalo pieno produktai – būtinybė. Alma su Loreta šeimą aprūpina kepiniais – duona, pyragais, sausainiais.
Naujas namas nepatiko tik...  gandrui
Šeimininkai džiaugiasi nauju namu, kuriame kiekvienas turi savo kampelį. Namas paties Audriaus šiuolaikiškai įrengtas, apstatytas moderniais baldais.
– Nieko mums čia netrūksta, tik dar aplinkos nespėjome sutvarkyti, – apgailestavo Alma.
Aišku, prie naujojo namo atsiras įvairių puošmenų, kaip yra prie greta stovinčio senojo, kuriame Alma gimė ir augo, sukūrusi šeimą ir sugrįžo į gimtinę, dirbo fermoje, augino vaikus.
1941 metais statytame namelyje išsiteko pulkas žmonių – senieji sodybos savininkai Ona ir Alfonsas Venckai, duktė Alma su vyru Viktoru ir penkiais vaikais. Venckai nesulaukė išsikėlimo į naująją trobą, Alfonsas mirė prieš trejetą metų, Ona – pernai. Pasak Audriaus, kol kas senasis namas bus skirtas vaikams ir anūkams, kai šie atvažiuos pasisvečiuoti, o ateityje ten ketinama įrengti pirtį.
Dirvėnų kaime likusios vos kelios sodybos, kitas nušlavė visuotinė melioracija, o Venckai atsilaikė, gal padėjo ir tai, kad dukters šeimoje augo penki vaikai, kad ji su vyru dirbo netolimoje Dirvėnų fermoje. Todėl Rumbučiams patogu ūkininkauti – aplinkui sodybą plyti nuosava žemė, kurios turi 40 hektarų, dar 30 hektarų nuomojasi. Nuošaliame kaime daugiau naujų namų nepamatysi. Rumbučiai į savo žemę įaugo ilgam, galbūt amžiams, nes karta iš kartos perima ūkį: Alma jį gavo iš tėvų, kartu dirba abi Rumbučių šeimos – tėvai ir vaikai. Gal ir kas nors iš pačių jauniausiųjų Rumbučių užaugęs panorės ūkininkauti, nes seneliai ir tėvai ūkininkauja šiuolaikiškai, gražiai gyvena. Juk iš kaimo varo ne tik sunkus darbas, kurį galima palengvinti technikos pagalba, bet ir skurdus gyvenimas, kai nelieka nei lėšų, nei noro pagerinti savo buitį.
Tačiau įsikėlę į naująjį namą Rumbučiai visgi įsigijo priešą. Gerai tik, kad po įkurtuvių jis pasišalino – išskrido į šiltus kraštus. Mat baigtą statyti namą ėmė atakuoti gandras. Negirdėta, kad šiems paukščiams būtų užkliuvęs žmonių būstas. Rumbučiai naująjį namą pastatė šalia senos sodybos ir naujosios fermos, arčiau kelio, todėl prie pat jo atsidūrė ant elektros stulpo gandrų įrengtas, o elektrikų aukščiau pakeltas lizdas. Pernai lizdas buvo tuščias, ir namas buvo nebaigtas, o šį pavasarį parskridęs gandras ėmė atakuoti langų stiklus: daužė snapu ir sparnais, pats susižeisdamas iki kraujo. Statybininkai spėliojo, kad galbūt gandras, lange matydamas savo atspindį, puola kautis su priešu, nes toje pusėje, kur yra gandralizdis, langai įrengti per visą sienos aukštį. Gal aplinkui vaikštinėjančiam paukščiui pasirodė, kad į jo teritoriją pakėsino kitas gandras. Bet jis puldinėjo ir kitus, kiemo pusėje esančius mažesnius langus. Rumbučiai mano, kad gandralizdį reikės perkelti kitur, toliau nuo namo.
Besiveršiuojančią karvę galima stebėti televizoriuje
Rumbučiai laiko apie 30 melžiamų karvių, augina apie 20 telyčių, kuriomis papildys bandą. Kiti ūkiniai pastatai – kiaulėms, vištoms, antims.
– Laikydami trisdešimt karvių, mes visi šešiese galime pragyventi iš parduodamo pieno ir nereikia nieko samdyti, – sakė Alma ir pasitaisė, kad visgi ūkininkė turi du samdomus darbuotojus – sūnų Audrių ir marčią Loretą, už juos moka visus mokesčius, kad sunkiai dirbę turėtų ir visas socialines garantijas.
Rumbučių ūkis jau pasilypėjęs ant kalniuko – pastatyta nauja ferma, įrengta mėšlidė, įsigyta pašarų ruošimo ir kitokios technikos. Bet vis dar tenka investuoti: šiemet pirko didesnį – 2,5 tonų talpos naujesnės kartos šaldytuvą, todėl nebereikės perdirbėjams kasdien atvažiuoti pasiimti pieno, jie ir vasarą galės lankytis kas antrą dieną. Pernai iš šio ūkio „Žemaitijos pienas“ išsivežė 270 tonų pieno.
Pieno ūkio modernizavimas kainavo šimtus tūkstančių litų. Naudotos savos lėšos, gaunant Europos Sąjungos paramą, teko ir į banką eiti paskolų prašyti. Rumbučiai laimingi, kad su banku visiškai atsiskaitys dar šį mėnesį.
Naujoji technika leidžia fermoje tvarkytis kitaip nei tais laikais, kai Alma ir Viktoras dirbo Dirvėnų fermoje. Netgi besiveršiuojančias karves galima stebėti būnant troboje. Fermoje prie tokios karvės iš anksto pakabinama stebėjimo kamera, kas vyksta, galima stebėti ekrane, esant reikalui atbėgti gyvuliui padėti. Niekam nebereikia naktis leisti kambarėlyje prie fermos.
Švelnūs rūpestėliai
Su Alma ir Viktoru prisiminėme kolūkių laikus, kad iš karvės per metus vidutiniškai buvo primelžiama apie 3500 kilogramų pieno. Rumbučių fermoje pernai iš vienos karvės vidutiniškai primelžta 9320 kilogramų pieno.
– Kai kurios holšteinizuotos Lietuvos juodmargės davė dešimt tūkstančių kilogramų pieno. Karvės pienas – ant liežuvio, – Alma pakartojo įprastą fermų melžiamų karvių fermų savininkų frazę ir tęsė: – Jei nori, kad karvė duotų daug ir riebaus pieno, turi ja labai rūpintis. Mes karvėms perkame kombinuotųjų pašarų, melasos. Fermoje groja muzika.
Alma tvirtina, kad dabar ūkininkaujančioms tėvų ir vaikų šeimoms belikę švelnūs rūpestėliai, ūkis stovi tvirtai. Bus kam jį perduoti, vyriausiasis sūnus Audrius su šeima įaugęs į Dirvėnų žemę, jis džiaugiasi, kad dvylikametis sūnus Karolis jau moka traktorių valdyti, gali laukuose patalkinti. Loreta tikisi, kad kuris nors iš vaikų užaugęs liks su jais ūkininkauti.
Kaimo reikalų skyriaus vedėja R.Noreikienė su Viktoru skaičiavo kelintą kartą Rumbučiai apdovanojami konkurse „Metų ūkis“: turėjo trečiąją, antrąją vietą, o dabar yra pirmi.
– Rajone daug gerų ūkininkų, bet Rumbučių ūkis išskirtinis: dideli primilžiai, gera pieno kokybė, tvarkinga aplinka. Nemažai balų prideda tai, kad ūkininkauja tėvų ir vaikų šeimos, – teigė R.Noreikienė.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras