Verslininkai Valčiukai: „Konkurencija tauragiškiams naudinga“(25)

Regina GENIENĖ | redakcija@kurjeris.lt

2019-01-24 06:26

Jau netrukus išsipildys sutuoktinių Anos ir Kęstučio Valčiukų svajonė. Reginos Genienės nuotrauka

Jau netrukus Vytauto gatvėje, buvusio „Laukinio slėnio“ patalpose, savo klientams svetingai duris atvers dar viena viešojo maitinimo įstaiga – „Lietuviška virtuvė“. Subrandintą idėją entuziastingai įgyvendinantys verslininkai Ana ir Kęstutis Valčiukai – ne naujokai maitinimo sektoriuje. Kraštiečių širdis jie pasiryžę pavergti klasikiniu būdu – per skrandį.

Kilo tarsi Feniksas iš pelenų

Netikėtai užsukusi sutuoktinius Aną ir Kęstutį Valčiukus užtikau pasiraitojusius rankoves – jie patys rengia patalpas valgyklai, didžioji dalis darbų jau įveikta. Užklupti darbų įkarštyje jie nė kiek neužsirūstino, o iš karto sutiko paatvirauti apie įgyvendinamą svajonę.

– Kartu kuriame šeimos verslą. Mus likimas suvedė prieš aštuoniolika metų, – iš toli pradėjo ponia Ana. – Užauginome dvi dukras, esame laimingi sulaukę keturių anūkėlių. Gaminti mėgstu nuo pat jaunystės, tai mano didžiulis pomėgis, be jo neįsivaizduoju savęs. Dirbau restoranuose, kavinėse, mokyklose, turiu 25-erių metų darbo stažą.

A.Valčiukienė akcentavo, kad jai sudėtinga dirbti samdomą darbą, kai nurodoma, ką ir kaip gaminti. Tai slopina kūrybiškumą, o ji siekia save išreikšti, nori gaminti skaniai ir sočiai. Pasak Kęstučio, žmonai receptų idėjos kyla ir naktį – tuomet ji keliasi jų užrašyti, kad iki ryto nepasimirštų. Anksčiau sutuoktiniai buvo įkūrę kaimo turizmo sodybą Griežpelkiuose, kurią, gyvavusią dešimt metų, susmukdė ekonominis sunkmetis, todėl buvo priversti parduoti.

– Anuomet abu per parą dirbdavome vos ne po 24 valandas, turėjome tik vieną šeimininkę. Labai sunkiai dirbome, daugelis pas mus keldavo įvairius pokylius. Iš nuovargio dažnai net graudulys apimdavo, – jautriai kalbėjo Ana, jai antrino Kęstutis. – Tai buvo laikai, kai reikėjo lįsti į bankus, buvome paėmę pusės milijono paskolą.

Pardavęs verslą, Kęstutis dirbo statybų sektoriuje užsienyje. Jo žmona tuo laikotarpiu plušėjo virėja įstaigose. Prabėgus aštuoneriems metams, sutuoktiniai subrandino idėją vėl kurti savo verslą.

– Mačiau, kad žmona labai nori gaminti, ilgesingai mąsto apie savo veiklą, – dėstė Kęstutis. – Sukaupęs šiek tiek finansų pamąsčiau apie tuos laikus, kai sveikata neleis statybose dirbti, todėl panorau iš anksto susikurti darbo vietą. Didžiuoju generatoriumi buvo Ana, man dar būnant užsienyje ji ėmėsi tvarkyti dokumentų, vedė derybas, vykdė sandorius. Į Lietuvą visam grįžau prieš pat Kalėdas.

K.Valčiukas pasakojo, jog puikiai supranta, kad maistą tiekiančių įstaigų Tauragėje daugoka, tarp jų nemaža konkurencija. Tačiau jis įsitikinęs, kad konkurencija naudinga tauragiškiams, nes tokiu atveju žemos patiekalų kainos. Pasmalsavus, ar sudėtinga kurti verslą Tauragėje, Valčiukas neigdamas papurtė galvą:

– Į kurias įstaigas kreipėmės, visur sulaukėme geranoriškumo, visur kaip sviestu patepta, tik „Sodroje“ kilo neaiškumų, mat ten buvo paaiškinta, kad būdama mažosios bendrijos direktore Ana negalės pati gaminti – tik vadovauti. Registrų centre mus patikino, kad gali ir vadovauti, ir gaminti. Kurie teisūs? Taigi šis klausimas dar atviras, neišspręstas iki galo. Dar laukiame Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įvertinimo.
 Verslininkai Valčiukai įsteigė penkias darbo vietas: viena darbuotoja dirbs su kasos aparatu, kita aptarnaus klientus, o pati Ana su įdarbinta virėja gamins valgius. Kęstutis išvežios maistą, rūpinsis ūkiniais reikalais.

Už uždarų durų darbas kunkuliuoja, vyksta baigiamieji darbai

Pilvo tikrai neapgaudinės

Valgykloje, pasak Kęstučio, jie suplanavę tiekti ne tik dienos meniu, bet ir pusryčius. Vėliau jau dirbdami nuspręs, kokias paslaugas plės, kaip tobulės. Maitinimo įstaiga dirbs nuo 8 iki 16 val., poilsiaus sekmadieniais. Sako, kad patiekalai nebus brangesni nei kitur, o porcijos – gerokai didesnės.

– Man rūpi žmonių sveikata, aš derinsiu produktus. Nieko neapvoliosiu nei miltuose, nei džiūvėsėliuose, nei kiaušinio plakinyje – bus gryna mėsa. Mums nepriimtina, kai patiekiamas dėl paniravimo dirbtinai išsipūtęs kepsnys, kurį suvalgęs žmogus sotus jaučiasi tik gerą pusvalandį. Šią praktiką vadiname apgautu pilvu. Paįvairinsime padažų asortimentą. Jei naudosiu majonezą, tai tik pačios gamintą. Padažus patieksime atskirai, kad klientas pats galėtų pasirinkti pagal skonį. Ruošime keptas daržoves. Termiškai apdorosiu ir salierus. Naudosime daug šaldytų ir raugintų daržovių. Juk mūsų senoliai valgė raugintus agurkus, kopūstus, obuolius ir pomidorus. Turėsime ką pasiūlyti ir alergiškiems klientams, – vardijo ponia Ana.

Sudarytame meniu sutuoktiniai garbingą vietą skyrė įvairioms pieniškoms sriuboms, pavyzdžiui, su naminiais makaronais. Virs užbalintą tarkinių kukulaičių sriubą, šilkinę perlinių kruopų košę, o karką su kopūstais ruoš taip, kaip tai darydavo mūsų močiutės. Deramą dėmesį Valčiukai žada skirti žuviai.

– Gaminsime patiekalus iš uoto. Tai labai skani, riebi ir vertinama žuvis. Žuvies patiekalus ruošime taip, kaip kepdavo mūsų mamos, ir patieksime su baltu padažu, – idėjomis dosniai dalijosi ponas Kęstutis. – Kiekvienas klientas galės įsipilti iš čia pat stovinčių ąsočių stalo vandens su citrina, agurkais ar mėtomis, už jį mokėti nereikės, niekas išgertų stiklinių neskaičiuos.  

Svarbiausia įsitvirtinti rinkoje

Verslininkai tikisi išsilaikyti viešojo maitinimo sektoriuje, tačiau apie greitą ir didelį pelną bei aukso kalnus negalvoja, jiems svarbiausia įsitvirtinti rinkoje ir užsidirbti sau atlyginimus, o gautą pelną žada investuoti į verslo tobulinimą. Ponia Ana sėkme nedvejoja, mat ji savimi tiki, juk geba gardžiai gaminti. Sutuoktiniai savo stipriomis pusėmis įvardija tai, kad dirba kartu ir išvien, jiems tai labai svarbu. Yra numatę po 13 val. skelbti akcijas – iki 50 procentų mažinti patiekalų kainas, o šeštadieniais ketina senjorus maitinti gerokai pigiau ir vaišinti juos kava. Jie patys ekologiškai užsiaugins prieskoninių daržovių, įvairių žalumynų.

Maistą bus galima išsinešti, taip pat jis bus išvežiojamas. Valčiukai veš maistą į įvairius pokylius, mat turi iš anksčiau sukaupę nemenkos tokios paslaugos patirties. Tam turi įsigiję puošnių staltiesių, gražių indų.  
 „Lietuviškos virtuvės“ patalpose jau sustatyti septyni staleliai, iš viso bus 28 sėdimosios vietos. Darbus truputį pristabdė užtrukę elektros instaliacijos darbai. Patalpas sutuoktiniai išsinuomojo iš giminaitės. Pasak pono Kęstučio, Tauragėje daugelis bando išnuomoti visiškai neįrengtas patalpas, o jiedu džiaugiasi, kad pas juos bent sienos gražios.

Verslininkai pasakojo, kad Tauragėje gana sudėtinga rasti įgudusių specialistų, o jaunų ir neturinčių patirties pasiūla didžiulė. Vis dėlto Valčiukai įdarbino jaunas specialistes. Ateidamos darbintis jos iš karto atviravo, kad augina mažų vaikučių, ir domėjosi, ar jiems susirgus galės pasinaudoti nedarbingumo pažyma. Ponas Kęstutis šiuo atveju kategoriškas, mat tai jiems ne kliūtis: jei darbdavys nepadės spręsti problemos jaunam žmogui, jis – blogas darbdavys.

Sutuoktiniai atviravo, kad verslui beveik užteko savų lėšų, tik mažą dalį skolinosi iš giminaitės. Jau investavo 10 000 Eur, artimiausiu metu prireiks dar 2000 Eur. Verslininkas Kęstutis visus paruošiamuosius ir montavimo darbus atliko pats, važinėdamas ieškojo kur pigiau, todėl sutaupė dalį lėšų. Jis mielai pasidalytų patarimais, jei tuo klausimu kas nors į jį kreiptųsi.

Valgyklos „Lietuviška virtuvė“ atidarymo šventę Valčiukai buvo suplanavę sausio 23 ar 24 dieną, tačiau data dar bus tikslinama. Jie patikino, kad išaušus išsvajotai dienai staigmena bus pateikta iš pačių širdies gelmių, nekantraudami lauks ateinančių miestelėnų ir džiaugsmingai su visais bendraus. O jų palinkėjimas kraštiečiams buvo trumpas, bet daug žadantis – skanaus!  

Skaityti komentarus (25) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras