Moterų krizių centras: pinigai – kaip į balą?(7)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2013-04-22 15:05
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Šiame kambaryje praėjusį mėnesį gyvenusi moteris su vaiku – kol kas vienintelė Moterų krizių centro gyventoja. Autorės nuotrauka

Pernai vasarą buvusiame vaikų darželyje „Rūtelė“ duris atvėręs Moterų krizių centras pagaliau sulaukė pirmosios gyventojos. Penkioms dienoms. Nors patalpos tuščios, darbuotojų išlaikymas metams Savivaldybei „kainuoja“ 123 tūkstančiusi litų. Dėl centro būtinumo abejojantis opozicijos atstovas, tarybos narys Raimondas Matemaitis 1,1 mln. litų kainavusį (kartu su Socialinių paslaugų centru) projektą vadina valdančiųjų siekiu tapti populiariais mokesčių mokėtojų sąskaita.

 

Yra ir skalbykla

ES struktūrinių fondų remiamu projektu „Nestacionarių mišrių socialinių paslaugų plėtra Tauragės rajono savivaldybėje vystant socialinių paslaugų infrastruktūrą“, kaip sako Nijolė Navickienė, Socialinių paslaugų centro direktorė, siekta praplėsti Socialinių paslaugų centrą, jame įrengiant Moterų krizių centrą. K.Donelaičio gatvėje, buvusiame vaikų darželyje „Rūtelė“, Moterų krizių centras užima vieno korpuso pirmojo aukšto dalį. Kaip skelbiama centrą pristatančiame lankstinuke, jame teikiamos kompleksinės socialinės priežiūros paslaugos, psichologinė pagalba, tačiau pagrindinė jo paskirtis yra laikinai apgyvendinti moteris krizės atveju. Tam skirti trys gyvenamieji kambariai, virtuvėlė, skalbykla, du tualetai (vienas skirtas neįgaliesiems), du dušai. Yra net konferencijų salė ir atskiras odinėmis kušetėmis apstatytas kambarys, skirtas moterų susitikimams su socialinėmis darbuotojomis.

– Konferencijų salėje rengiame mokymus moterims iš socialinės rizikos šeimų. Rytoj čia susirinks apie 15 moterų. Socialinės pagalbos kambaryje moterys palieka atsivestus vaikučius, kuriuos prižiūri kuri nors mūsų socialinė darbuotoja. Virtuvėlėje mūsų darbuotojos išsiverda arbatos, – vakar dėstė N.Navickienė, aprodinėdama patalpas.

Vienintelė gyventoja

Kiekviename gyvenamajame kambaryje yra po lovą motinai, lovelę vaikui, rašomąjį stalą, spintą ir šaldytuvą. Bėda, o gal ir laimė, jog nėra kam čia gyventi. Pirmoji Moterų krizių centro gyventoja su vienerių metų vaiku penkioms dienoms buvo apsistojusi praėjusį mėnesį. Kaip sako Savivaldybės tarybos narys ir opozicijos atstovas R.Matemaitis, centras įsteigtas neišanalizavus poreikio, ar apskritai skriaudžiamos tauragiškės ištikus krizei norėtų laikinai apsigyventi tokioje įstaigoje.

– Tai įstaiga „iš oro“. Visiškai nebuvo reikalo jos steigti. Juk prieš ketinant kurti kažkokias socialines paslaugas būtina išanalizuoti klientų poreikį. Juolab mūsų vietiniams socialinių paslaugų teikėjams turėtų būti daugiau ar mažiau žinoma tai, ko nori moterys, – sakė jis.

Aprodinėdama tuščias Moterų krizių centro gyvenamąsias patalpas N.Navickienė tikino, jog centras yra naudingas ir atlieka savo paskirtį – teikti socialinės priežiūros paslaugas. Vienoje sanitariniam mazgui priklausančioje patalpoje buvo sukrauti maišai su drabužiais, gyvenamajame kambaryje, kuriame dar niekas negyveno, irgi kėpsojo paketai ir maišai su socialiai remtiniems asmenims skirta labdara.

„Per didelė prabanga“

R.Matemaitis 1995–2002 metais buvo rajono savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėjas. Jo vadovavimo laikotarpiu buvo įsteigtas šiuo metu Socialinių paslaugų centrui pavaldus Žygaičių benduomenės centras. Jame buvo įrengta skalbykla, dušai, kompiuterių klasė, rūsyje – ir šarvojimo sakė. Kaip sako R.Matemaitis, viskas rengta atsižvelgiant į tuometį kaimo žmonių poreikį: žmonės neturėjo skalbimo mašinų, neturėjo namie kur apsiprausti, o mokiniai mokytis kompiuterinio raštingumo važiuodavo į Tauragę.

– Manau, Moterų krizių centras steigtas todėl, kad tuo metu buvo itin aktuali smurto artimoje aplinkoje problema. Reikėjo socialdemokratams pasirodyti, kaip jiems rūpi moterys. Tačiau juk vien įsteigti nepakanka – reikia įstaigą ir išlaikyti. O aukoti tokius pinigus dėl populiarumo – per didelė prabanga. Ir nereikia čia teisintis, kad 9 etatai buvo numatyti projekte.

Pasak N.Navickienės, 9 etatų steigimas išties buvo numatytas projekte, tačiau taryba, nors ir patvirtino visų jų steigimą, finansavimą skyrė tik penkiems. Jų atlyginimai per metus Savivaldybės biudžetą patuštins 123 tūkst. litų.

„...nereiškia, kad neturime, ką veikti“

Tame pačiame korpuse įsikūrusiame Socialinių paslaugų centre dirba 22 darbuotojai. Durimis nuo centro atskirtame Moterų krizių centre įdarbintos trys socialinės darbuotojos, viena socialinės darbuotojos padėjėja ir psichologė. Sutikau tik jaunutę psichologę. Ką veikia naujai įdarbinti žmonės?

– Kad Moterų krizių centre niekas nemiega, tai nereiškia, kad mes neturime ką veikti. Iš viso centro globoje yra apie 90 socialinei rizikai priskiriamų šeimų. Iki šiol jomis rūpinosi tik dvi socialinės darbuotojos, įdarbinus dar tris dabar šeimomis rūpinasi penkios. Kiekvienai tenka po 15–20 šeimų.   Naujoji psichologė irgi turi darbo: pas ją kasdien apsilanko po penkias moteris. Socialinės darbuotojos padėjėjos darbas – tvarkyti Moterų krizio centro patalpas, ji atsakinga už skalbimą. Dabar, kai gyventojų moterų nėra, ji dirba valytoja, – dėstė N.Navickienė.

„Apmaudo jausti neverta“

Paklaustas, ar buvo verta steigti Moterų krizių centrą, rajono savivaldybės meras Pranas Petrošius sakė:

 – Tuo metu, kai praėjusios kadencijos Savivaldybės taryba svarstė centro būtinumo klausimą, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas dar tik buvo rengiamas. Norėta kaip nors padėti smurtą patiriančioms moterims. Apmaudo dėl to, kad centre nėra lankytojų, turbūt jausti nereikėtų, vadinasi, įstatymas veikia – moterys nebesikrausto iš namų (naujasis įstatymas numato, jog smurto atveju iš namų privalo išsikraustyti smurtautojas – aut.past), – sakė meras.

Skaityti komentarus (7) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras