„Tauragės žinių“ redakciją žurnalistė paliko dėl cenzūros (39)

Raimonda ALYSIENĖ | redakcija@kurjeris.lt

2016-10-20 16:52

Tomas Raulinavičius būdamas korespondentu darbavosi ir seimo nario biure. Renaldo Malycho nuotrauka

Vis garsiau ir dažniau šalies žiniasklaidoje prabylama apie mėginimus papirkti, cenzūruoti laisvą žurnalisto žodį – įtakingų asmenų mėginimus žaisti nešvarius žaidimus pasitelkiant žiniasklaidos priemones. Ne išimtis, pasirodo, ir mūsų rajonas – viešumoje pasklido žinia apie galimą cenzūrą „Tauragės žinių“ laikraštyje. Ir ne tik dėl cenzūros, bet ir dėl autoriaus teisių pažeidimų žurnalistė Inga Leonavičiūtė atsisakė dirbti šiame leidinyje.  

Spalio 7 d. „Tauragės žinių“ laikraštyje ir interneto svetainėje pasirodžius publikacijai „Premjero pažadėta parama pieninei bliūkšta“, viešoje erdvėje pasirodė žurnalistės Ingos Leonavičiūtės komentaras, kad paskelbtas jos tekstas esantis neoriginalus – „praėjęs laikraščio redaktoriaus (Tomo Raulinavičiaus – red.) cenzūrą bei jo rankomis „patobulintas“. Dėl to žurnalistė nusprendė palikti „Tauragės žinių“ redakciją.

T.Raulinavičius, paprašytas pakomentuoti, ar tikrai I.Leonavičiūtė pasitraukė iš redakcijos ir kodėl buvo cenzūruota jos minėta publikacija, atsiuntė atsakymą, kurio, T.Raulinavičiaus pageidavimu, netrumpinome: „Žurnalistė I.Leonavičiūtė dalyvavo „Tauragės žinių“ redakcijos atrankoje, apgailestaujame, kad neįsitvirtino. Publikacija „Premjero pažadėta parama pieninei bliūkšta“ cenzūruojama nebuvo. Galutinį tekstą (struktūrą, stilių ir klaidas) redagavome susėdę kartu prie stalo. Keliant į portalą taurageszinios.lt publikaciją papildžiau išsamesne Seimo nario pozicija. Manau, kad I.Leonavičiūtė per trumpą laiką parengė pakankamai įdomią ir kokybišką publikaciją. Atėjo į redakciją drąsiai, kartu ir draugiškai nusiteikusi, pasakojo, kad prieš kurį laiką dabartinis Seimo narys, tuometis verslininkas Darius Petrošius kvietė dirbti į „Tauragiškių balsą“. Ji atsisakiusi. Minėtoje publikacijoje ji nepabūgo atskleisti įdomių faktų apie šį politiką, Vyriausybės neįvykdytus pažadus Tauragei, verslui. Po šio teksto I.Leonavičiūtė dingo „kaip į vandenį“, susisiekti neįmanoma. Vertinant komentarą Facebook‘e, abejonių kelia rašymas trečiuoju asmeniu, tarsi jį būtų rašęs kitas asmuo. Tikiuosi, tai nėra vienas iš tų atvejų, kai po aštrių straipsnių žurnalistai yra spaudžiami. „Tauragės žinios“ visada pasisakė už skaidrų žiniasklaidos darbą, aukščiausius reikalavimus“.

Susipažinusi su T.Raulinavičiaus atsakymu „Tauragės kurjerio“ redakcijai, žurnalistė I.Leonavičiūtė atsiuntė komentarą, kurį visą ir pateikiame.

Asmeniniame gyvenime nesivadovauju kitų žmonių nuomonėmis. Taip nutiko ir laikraščio „Tauragės žinios“ atveju. Nors mačiau, kad iš jo vienas po kito išeina darbuotojai, o Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius viešumoje yra rašęs apie leidinio redaktoriaus simpatijas konservatoriams, leidau sau suabejoti, ar pelno nesiekiančioje įstaigoje gali būti daroma įtaka žurnalistų darbui. Kadangi prieš tai dirbau vien tik uždarųjų akcinių bendrovių leidinių bei televizijos redakcijose, buvo smalsu susipažinti būtent su viešosios įstaigos leidžiamo savaitraščio „virtuve“.

Inga Leonavičiūtė. Asmeninio albumo nuotrauka

Nepriklausau ir niekada nepriklausiau jokiai partijai. Nors negalėčiau teigti, kad nesidomiu politika, vis dėlto ne ji, o žurnalistika yra mano didžioji aistra. Todėl laikraščio „Tauragės žinios“ redaktoriaus iš karto pasiteiravau, ar nekils problemų, jei, tarkime, pastebėsiu, jog kokį nors gerą darbą padarė ne konservatorius, o, pavyzdžiui, socialdemokratas, ir norėsiu apie tai parašyti. Leidinio vadovas Tomas Raulinavičius šypsodamasis patikino, jog problemų tikrai nebus. Man tą žinoti buvo labai svarbu, nes darbo žiniasklaidoje praktika leido pamatyti realius pavyzdžius, kaip vienas ar kitas sakinys viešoje erdvėje gali ne tik pakeisti žmonių likimus, bet ir visiškai sugriauti jų gyvenimus. Aš nesimaudau prabangoje. Esu išsiskyrusi moteris, turinti mokyklinio amžiaus sūnų. Taip, mano ir vaiko poreikiams reikia lėšų, kurias stengiuosi užsidirbti. Tačiau man nėra tokių pinigų, tokio dydžio honorarų, kurie būtų verti žmonių gyvenimų. Todėl dirbdama stengiuosi laikytis sąžiningumo, objektyvumo, tikslumo, atsakingumo principų – net ir tais atvejais, kai būtų galima tiesiog kažką nutylėti ar sužaisti žodžiais, dėl ko išaugtų laikraščio perkamumas.

„Tauragės žinių“ kolektyvas pradžioje sudarė gerą įspūdį. Žavėdamasi stebėjausi jauno vadovo draugiškumu, paprastumu, taip pat supratingumu ir lankstumu. Niekaip negalėjau suprasti, dėl ko iš šios darbovietės bėga žurnalistai. Deja, labai greitai šią įstaigą palikau ir pati. Man pasisekė, kad dar nebuvau pasirašiusi nuolatinio darbo sutarties. Darbindamasi pati pasiūliau Tomui Raulinavičiui pradžioje tiesiog pasižiūrėti, ar sugebėsime patenkinti vieni kitų lūkesčius. Nors jau po pirmojo parašyto ir redaktoriui atiduoto teksto sulaukiau pastarojo žinutės, kad puikiai rašau ir, jo manymu, „nėra ką daugiau mums bandytis“, dokumentų tvarkymą atidėjome iki pirmadienio, turėjusio išaušti po savaitgalio, kurį laikraštyje pasirodė mano tekstai. Iki to laiko aš nesėdėjau redakcijoje nuo jos darbo valandų pradžios iki pabaigos, o netgi ir ne visomis darbo dienomis ten lankiausi, nes, tiesą pasakius, sirgau. Vis dėlto ir tokiomis aplinkybėmis sugebėjau parašyti ne vieną straipsnį.

"

Pagrindinis mano motyvas, dėl kurio nusprendžiau su „Tauragės žinių“ redakcija daugiau neturėti jokių reikalų – autorinių teisių nepaisymas, nors buvo ir kitų stebinusių dalykų.

Inga Leonavičiūtė

"

Pagrindinis mano motyvas, dėl kurio nusprendžiau su „Tauragės žinių“ redakcija daugiau neturėti jokių reikalų – autorinių teisių nepaisymas, nors buvo ir kitų stebinusių dalykų. Kantrybė trūko, kai redaktoriui atidaviau savo paskutinįjį straipsnį. Parašyti ta tema buvau paprašyta paskutinę laikraščio maketavimo dieną. Beje, į redakciją užsukau ne nuo pat ankstyvo ryto. Laiko turėjau labai mažai, todėl iš karto garsiai suabejojau, ar sugebėsiu. Nepamirškime, kad aš negyvenu Tauragėje, esu iš kito rajono. Dėl šių priežasčių narplioti kai kurias tauragiškiams gerai žinomas temas man yra sudėtingiau. Vis dėlto apie 16 valandą buvau spėjusi padaryti viską: apsilankyti savivaldybėje, susipažinti su situacija, pakalbinti įvairias puses (nors ne visi sutiko kalbėti iš karto), taip pat, kiek leido galimybės, patikrinti informaciją, parengti straipsnį ir „Skype“ programa jį perduoti gretimoje patalpoje sėdėjusiam redaktoriui. Tik nepateikiau prie straipsnio jokios nuotraukos, nes redakcijos fotoaparatas buvo pas Tomą Raulinavičių, kuris pasakė, jog per pietų pertrauką nuvyks pats ir padarys reikalingų nuotraukų.

O dabar – svarbiausia. Pradėkime nuo to, kad laikraštyje greta teksto pasirodė ir nuotrauka su užrašu „Autorės nuotrauka“. Straipsnio autore nurodyta aš. Atsiprašau, bet kaip suprasti, jei aš išvis prie šio teksto nepateikiau jokios nuotraukos? Maža to, laikraščio redaktoriui nepateikiau ir straipsnio pavadinimu „Premjero pažadėta parama pieninei bliūkšta“. Aš jam perdaviau savo darbą pavadinimu „Premjero pažadėtos paramos pieninė gali negauti“. Apie tai, kad straipsnis, kurio autore nurodyta aš, laikraštyje išspausdintas pakeistu pavadinimu, sužinojau tik jau pradėjus jį platinti. Man tai buvo staigmena. Įdomu, ar redaktorius žino, jog žodis „bliūkšti“ reiškia trauktis, slūgti (tai reikštų buvusios paramos mažėjimą) ir nėra teiginio „gali negauti“ sinonimas? Atrodytų – žodžių žaismas, tačiau skaitytojas jau klaidinamas. Redagavimas, mano supratimu, tai ne autoriaus darbo esmės keitimas, ne pildymas savomis įžvalgomis. Atidavusi darbą priėjau, jog drauge patikslintume skaičius, nes tai, kas anksčiau parengtame projekte iš pradžių buvo litais, šiandien yra eurais. Tada pastebėjau, jog azarto pagautas Tomas Raulinavičius į manąjį tekstą nesislėpdamas įrašo ir savų sakinių. Šiek tiek nustebau, nes nebuvau iš anksto informuota, jog jis irgi bus šio straipsnio autorius. Tačiau bendraautorystė man nėra naujiena. Pavyzdžiui, esu enciklopedijos „Kas yra kas Lietuvoje“ bendraautorė. Ne kartą yra buvę, kad vienam ar kitam periodiniam leidiniui tą patį straipsnį ruošėme kolegos iš skirtingų miestų. Taigi į tokius redaktoriaus veiksmus pažiūrėjau... normaliai. Kad ne viskas normalu, supratau tik kitą dieną, kai jau buvo išleistas laikraštis. Esu įpratusi, jog, jei keli autoriai tą patį tekstą rašo drauge, tai, sujungęs pastarųjų darbus į vieną, redaktorius visus dirbusius ir nurodo, o ne palieka tik vieno pavardę – kaip autoriaus. Nes kaip tada su atsakomybe? Ar aš turėčiau ginti teisme, ką parašė, pvz., T.Raulinavičius, kai tai nėra mano pačios surašyti teiginiai?

Taip pat, atidavusi audras sukėlusį straipsnį, mano supratimu, susidūriau su cenzūra. Leidinio vadovas tiesiog nutrynė dalį teksto, kuriame nebuvo šaipomasi iš socialdemokrato, o tiesiog nešališkai aiškinama, iš kur ir kokia gauta informacija. Aš suprantu, kad redaktorius gali teigti, jog tai nepakeitė mano gvildentos temos esmės, tačiau drįsčiau tvirtinti, kad po jo redagavimo pasikeitė tai, kokiame kontekste skaitytojas, beje, rinkiminiu laikotarpiu, galėjo išvysti kandidatą į Seimą. Sutirštintos spalvos, į tekstą įpinant ir savų sakinių, tam tikrų teksto vietų nutrynimai – ir galutinis rezultatas jau ne visai toks, kokį pateikė autorius. Įdomu, ar tik ne dėl to ir spruko iš redakcijos mano pirmtakai žurnalistai?

Beje, galutinė teksto versija, kurią būčiau galėjusi ramiai perskaityti nuo pradžios iki pabaigos, man pateikta nebuvo dėl laiko stokos, nes oficialios darbo valandos jau buvo pasibaigusios, laikraštį maketuojantis asmuo nepatenkintas trypčiojo, norėdamas išeiti. Aš namo tą dieną ketinau grįžti autobusu. Paskutinysis autobusas į mano miestą iš Tauragės turėjo išvykti netrukus. Taigi, ką spėjau išvysti prie redaktoriaus stalo prišokusi, tą ir pamačiau.

Vėliau stebėjau įdomybes ir „Tauragės žinių“ internetinėje svetainėje. Tekste, kurio autore nurodyta buvau aš, prie vieno asmens pavardės vietoje vardo raidės „D“ stebuklingai atsirado raidė „P“. Tauragėje šia pavarde yra gerai žinomas asmuo vardu, prasidedančiu būtent raide „P“, todėl manęs šis „triukas“ nesužavėjo, atvirkščiai – supratau, kad man tai daro gėdą. Dėl visa ko išsitraukiau savo rašytą originalią straipsnio versiją ir pasitikrinau, ar tik pati nepalikau tokios žioplos klaidos. Deja, nepalikau.

Viršūnė buvo tai, jog penktadienį po mano rašytu tekstu internete atsirado prierašas. Ne koks nors atskiras prierašas su atitinkamu autoriumi, o vėlgi – autorė palikta aš, bet toliau kažkas už mane kažką komentuoja. Spėju, tai darė Tomas Raulinavičius. Turbūt suprantate, kad aš administruoti svetainės negalėjau, nes dar nebuvau etatinė redakcijos darbuotoja ir neturėjau prisijungimui reikalingų duomenų. Kadangi „Tauragės žiniose“, kaip pamačiau, kažkas rašė už mane, darbavosi kaip Inga Leonavičiūtė, tai viešoje erdvėje ir aš paskelbiau komentarą trečiuoju asmeniu, informuodama, jog Inga Leonavičiūtė su „Tauragės žiniomis“ daugiau nenori turėti nieko bendro. Kaip sakiau, taip ir padariau: pašalinau leidinio vadovą iš savo kontaktų internetinėje erdvėje bei užblokavau.

Ne, šiuo atveju aš nepatyriau jokio spaudimo iš kokių nors grupuočių ar politikų, kaip kad teko pačiai perskaityti kai kuriuose komentaruose. Žurnalistiniame darbe, žinoma, yra tekę su tuo susidurti, būta grasinimų ir visko, tad aš jau žinau, kaip panašiose situacijose reikia elgtis, ir nėra taip paprasta mane įbauginti.

Dirbti laikraštyje, kurio akcininkas buvo Darius Petrošius, mane yra kvietęs tuometinis leidinio redaktorius Linas Jegelevičius, tačiau tuo pačiu metu gavau pasiūlymą dirbti žurnaliste Vilniuje ir pasirinkau sostinę. Apie tai papasakojau ir „Tauragės žinių“ redaktoriui. Tačiau aš nemanau, jog šis faktas turi ką nors bendra su mano apsisprendimu nedirbti „Tauragės žiniose“, todėl nereiktų tuo spekuliuoti. 

***

Į vienam laikraščio rėmėjų verslininkui ir Tauragės rajono savivaldybės tarybos nariui Antanui Stankui (tiksliau, „Tauragės žinias“ finansiškai remia jo įmonė „Švytis“) siųstą klausimą, ar jis duoda kokių nurodymų dėl laikraščio publikacijų turinio, redakcija sulaukė tokio atsakymo: „Ne pirmą kartą matau, kad yra kuriamos išgalvotos istorijos, paremtos „anoniminiais“ pranešimais. Su visomis žiniasklaidos priemonėmis bendrauju vienodai, jeigu noriu ką nors paskelbti, siunčiu pranešimus spaudai“.

Skaityti komentarus (39) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras