Lomiškių cimitas: svarbiausias ingredientas – meilė(4)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2017-03-31 15:15

Cimitas „leidžiasi gaminamas“ tik Ritos rankomis

Lomiškiai, pasirodo, turi savo krašto patiekalą. Vieną popietę pasikvietę į bendruomenės namus, žurnalistei šio kaimo žmonės surengė ypatingas vaišes. Nors patiekalo prisikirtome iki soties, pilvus veržė ne nuo garsiojo Lomių cimito, bet nuo juoko. Ir tai dar ne viskas...

Laukė pagaminę

Nepagalvokite, kad lomiškiai savo krašto patiekalą prigardino kokiais nors E. Skanus jis ne dėl ingridientų gausos.

O prasidėjo viskas nuo Elenos Bazinienės, Lomių kaimo bendruomenės pirmininkės, geranoriškumo. Ir nuo trumpučio atsakymo – „Žinoma, galime pagaminti“, kai prieš keletą savaičių paklausiau, gal kraštiečiai turi kokį savotišką patiekalą. Tada nežinojau, kad šio Lomių krašto patiekalo ruošimas trunka net keturias valandas.

Elenos geranoriškumas virto tikra katorga bendruomenės kulinarei Ritai, kuri įsipareigojo žurnalistei pažadėtąjį patiekalą išvirti.

– Ei, dar nefotografuokite, – šių eilučių autorę perspėjo prie puodo palinkusi maisto ruošėja.

Moteris iš lipnios maisto plėvelės ant dujinės viryklės „lukšteno“ didžiulį aliuminio puodą. Patiekalas gatavas. Troškintas dideliame puode.

Bendruomenės pirmininkė kyštelėjo Ritai dubenį, virėja į jį įkrėtė keletą samčių. 

Įgudusi tik Rita 

Su garuojančiu patiekalu pasukome link keliolikos metrų ilgio baltute staltiese padengto bendruomenės stalo. Paaiškėjo, kad lomiškiai labai atsakingai buvo pasiruošę pasitikti žurnalistę. Patiekalą ilgas valandas virė, servizą arbatai ištraukė, saldainių, šakotį nupirko. Ir ta Kūčias primenanti staltiesė...

Ant stalo garuoja cimitas. Primena šiupinį.

– Tai sakote, keturias valandas ruošėte? – mandagiai pasiteiravau.

– Pradėjau dar vakar, – trumpai tarstelėjo Rita. – Nuo mėsos marinavimo. Šiandien kėliausi septintą ryto. Reikėjo pjaustyti morkas, kopūstus.

Cimitas, pasirodo, – reikalas rimtas.

– Ir dar užmerkti pupas, žirnius, – į mūsų dialogą su maisto ruošėja įsiterpė Elena.

– Ir kruopas, – paantrino priešais ją sėdinti Dalia.

Pamaniau, kad tokiu sočiu patiekalu šiandien galima pusę Lomių pavalgydinti.

Tarsi skaitydama mano mintis Elena papildė, kad šis senas Lomių krašto patiekalas ruošiamas beveik kiekvienos bendruomenės šventės metu, nes juo pasisotina daug žmonių. O gaminti jį moka tik Rita.

– Kol išmokau, ne vieną puodą teko versti lauk. Maišai, užkliūva samtis – reiškia, pritraukė prie dugno. Gali visas puodas tuo skoniu persiimti, – paaiškina cimito meistrė.

Apie kultūrą ir runkulius

Lomių seniūnaitis Algimantas pasigiria prisidėjęs prie cimito maišymo, moteriškės jį šmaikščiai pataiso, kad šis tik sukiojęsis apie puodą, o samčio nė į rankas nepaėmęs.

Dar vienas juokelis po kito ir man vos spėjant užsirašyti vienoje rankoje atsiduria ir rašiklis, ir šaukštas. Visi jau pavalgę, o aš vis dar „cimituoju“.

Elenos pastebėjimu, cimitas gali būti žydų patiekalas. Jos vyras, skaitydamas Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansą“, rado apie jį užsiminta.

– Tik klausimas, ar žydai iš mūsų, lomiškių, perėmė šį patiekalą, ar mes iš jų. Skaudvilėje gi veinu laikotarpiu gyveno apie 14 tūkstančių žydų. Lomiškai vykdavo į Skaudvilę, į turgų, parduoti savo produkcijos, draugavo su žydais. Gi šis patiekalas verdamas su aviena, tai tikėtina, kad jį gamino žydai, – svarstė Elena.

Priešais mane sėdinti meno vadovė Renata priduria, kad į šį patiekalą dar dedama sėtinio.

– Ko ko? – klausiu.

– Toks runkulys, – patikslina Rita.

– Toks runkulio, ridiko ir kopūsto mišrūnas, – dar tikslina Algimantas.

– Tai griežtis, – paaiškina Lomių bibliotekininkė Gintarė.

– O mes Suvalkijoje jį vadindavome griučku, – paskelbia Lomių meno vadovė Renata.

– Ar žinojote, kad ji taip jūsų runkelius vadina? – klausiu.

– Mes su ja apie runkelius nešnekam. Mes su ja – tik apie kultūrą, – atsako cimito virėja ir visi prapliumpame juoktis. 

Lomiškiams suvalkiečių nesuprasti 

Paaiškėja, kad prie stalo sėdinti kultūros atstovė iš Suvalkijos Renata – taip pat ne ką prastesnė kulinarė. Vienas nepatogumas Žemaitijoje tas, kad moteriai atitekėjus iš anos Nemuno pusės (gimtinė – Šakių rajone) ne visi lomiškių produktų ir patiekalų pavadinimai buvo suprantami. Teko su savo vyru susiderinti daiktų sąvokas: gi Renata gimtinėje bulves dėdavo ne į, kaip lomiškiai sako, krestį, o į kašę. Ir dar lomiškiai, kaip ji išsiaiškino, pyragiukus ne kepa, o verda! O tie pyragiukai visai ne pyragai, o iš bulvių. Ir išvis net ne  pyragiukai, o cepelinai!

Juokiasi lomiškiai iš Renatos sąvokų. Jiems, žemaičiams, suvalkiečių nesuprasti.

Cimito lėkštės tuščios. Buvo skaniau nei tikėjausi. Vis dėlto pagrindinis cimito ingredientas iš tiesų buvo ne runkulis ir net ne aviena. Pagrindinis ingridientas, kurio prikrėsta su kaupu, buvo meilė.

CIMITAS

Reikės:

  • 1 kg morkų;
  • šviežių kopūstų;
  • bulvių;
  • svogūnų;
  • sėtinių (griežčių);
  • pupelių arba žirnių;
  • perlinių kruopų;
  • 1 kg mėsos (avienos, kiaulienos arba paukštienos);
  • prieskoniai: lauro lapeliai, druska, pipirai, česnakas.

Gaminimas:

Iš vakaro pamirkyti pupeles (žirnius, perlines kruopas, kad greičiau išvirtų). Į didelį puodą sudėti gabaliukais pjaustytą mėsą, perlines kruopas, kopūstus ir visas kitas daržoves, tik nedėti svogūnų. Užpilti vandeniu.

Virti (troškinti) ant lėtos ugnies, kol masė taps vientisa. Maišyti atsargiai mediniu šaukštu ar samčiu. Svogūnus pakepinti ir supilti į baigiančią virti masę.

Išsitroškinęs cimitas būna šviesus, aromatingas, tirštas.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras