Ar dvimetriniai karžygiai ras vietą Tauragėje?(12)

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2018-02-20 11:27

Ričardas Armonas prie savo sukurtų karžygių. Autorės nuotrauka

Viename Butkelių kaimo kieme iš tolo matyti dvi aukštos – du metrus viršijančios ąžuolo skulptūros. Žinia, joms čia ne vieta. Karžygiai, ar, kaip skulptorius Ričardas Armonas juos vadina, riteriai, dar nebaigti. Ant jų skydų turėtų atsirasti kokia nors simbolika, galbūt – Tauragės herbas. Pastatyti tokias išskirtines skulptūras būtų galima kokioje nors garbingoje vietoje, kurią jie tarsi saugotų ir primintų ypatingą datą – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Tačiau tam reikia, kad savivaldybė skulptūras nupirktų.

Turi pateikti pasiūlymą 

Apie Ričardą Armoną ir jo darbus „Tauragės kurjeriui“ pranešė anonimas: į redakciją paskambinęs vyras mano, kad tokius išskirtinius kūrinius būtina eksponuoti viešai, kad visi galėtų jais pasidžiaugti. Jo nuomone, karžygiai galėtų „saugoti“ Tauragės pilį. Pats autorius kol kas dar niekur dėl to nesikreipė.

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorius Romualdas Vaitkus patvirtino irgi sužinojęs apie skulptūras ir nuvykęs jų apžiūrėti. Pasak jo, jos išties puikios, tačiau, jo nuomone, pilies kiemelyje netiktų, nes tai uždara erdvė, be to, visur akmuo, mūras, o skulptūros medinės, jos nederėtų prie visumos.

– Įsivaizduoju, kad tokios skulptūros labiau tiktų, pavyzdžiui, prie kokio nors piliakalnio, – sakė R.Vaitkus.

Vis dėlto muziejaus direktorius pabrėžė, kad tai tik jo nuomonė – jis neturįs įgaliojimų spręsti, nei kur skulptūras būtų galima pastatyti, nei ar jas reikėtų pirkti. Tai savivaldybės prerogatyva.

Tauragės savivaldybės mero padėjėja Rasa Liorančienė „Tauragės kurjeriui“ sakė, kad jei autorius nori skulptūras pasiūlyti savivaldybei, turėtų pateikti raštišką pasiūlymą. Tada jis bus svarstomas ir bus priimtas sprendimas. 

Pirmasis kūrinys – šachmatai

Butkeliuose R.Armonas glaudžiasi laikinai, čia dideliems jo darbams maža vietos. Jau pavasarį skulptorius ketina kraustytis į neseniai įsigytą sodybą ant Tauragės ir Šilutės rajonų ribos. Iki žiemos sako dar nespėjęs jos įrengti.

Iš Vainuto kilęs R.Armonas noriai pasakojo apie save: likęs be darbo kurį laiką vertėsi atsitiktiniais darbais ir pamažu grimzdo į alkoholio liūną, kol galų gale suprato, ką nori veikti.      

– Visą mėnesį rūkiau ir galvojau, per naktis nemiegojau, – prisimena R.Armonas. – Ir supratau, kad

noriu drožinėti. Beliko įsitikinti, ar sugebu.

Beje, tais sunkiais laikais – skulptorius prašo būtinai tai paminėti – jam labai padėjo geri žmonės. Ypač jis dėkingas veterinarijos gydytojui Eugenijui Kriaučiūnui, patikėjusiam juo, daugybę kartų ištiesusiam pagalbos ranką, parėmusiam ir finansiškai, ir patarimais.

– Žiauriai jam dėkingas esu, – sako R.Armonas.

Pirmasis kūrinys, prisimena R.Armonas, buvo šachmatai – maždaug 30 cm aukščio, su pritaikytu staliuku. Skulptorius sako parodęs savo pirmąjį darbą pažįstamam vienos stambios įmonės vadovui.

– Tik tris figūras nuvežiau, į batų dėžutę įsidėjęs, – pasakoja R.Armonas. – Jis apstulbo – prisipažino tikėjęsis visiškai ne to, ir iškart padėjo ant stalo 8000 litų.

Taip ir prasidėjo. Darbas vijo darbą, iš po skulptoriaus pjūklo atgydami vis naujais pavidalais – kryžiais, patrankomis, pelėdomis, ereliais, briedžiais, nykštukais, žvejais, grybais...

Didžiulė skulptoriaus sukurta patranka ant aukšto akmeninio postamento stovi Vainute. Panašią, tik mažesnę, yra įsigijusi Vainuto mokykla. Beje, patranka – Vainuto simbolis.

R.Armonas sako nuo to laiko nebežinąs, ką reiškia sėdėti be darbo, o ir alkoholio jo gyvenime seniai nebeliko.

– Dabar galva kitokia, – aiškina jis. – Ir jau žinau, kad iki gyvenimo galo be darbo nebūsiu. Kad tik sveikatos būtų, o jos, ačiū Dievui, netrūksta – 20-ies būdamas toks sveikas nesijaučiau. 

Skulptorius prisipažįsta, kad anksčiau skulptūra buvo tik pragyvenimo šaltinis, ir tik dabar jis pradeda jausti norą ir malonumą kurti. Pasak jo, ypač daug darbo būna vasarą, tada klientai vienas per kitą prašo, visi nori būti pirmesni. O štai žiemą skulptorius labai priklausomas nuo oro sąlygų.

– Aš tai dirbčiau ir per lietų. Kartais net piktumas ima, kad negaliu dirbti, – sako jis.  

Skulptorius pasakoja dabar kuriąs tik iš ąžuolo, nors anksčiau nesiryždavęs su juo dirbti:

– Maniau, kad ąžuolas ne man. O pasirodo, visai nesunku.

Menininku savęs nelaiko

Paklaustas, kaip gimsta kūrinių idėjos, R.Armonas sako:

– Medis pasako. Pažiūri į medį ir matai, ką iš jo galima padaryti.

Jis pabrėžia nesąs menininkas ir nemėgstąs, kai jį taip vadina.

–  Nelaikau savęs menininku, esu „geometrikas“. Nė vienas menininkas nesupranta, kaip aš dirbu, – aiškina jis. – O aš nesuprantu jų, tų šiuolaikinių menininkų. Va, senovinius mėgstu, o tie šiuolaikiniai... Kvadratą nupaišo ir sugeba visus įtikinti, kad čia stebuklas. Man turi būti iškart aišku, kas yra kas.  

R.Armonas sako nebraižąs jokių brėžinių, tik medyje pasižymįs proporcijas. Ir dar ranka jokiu būdu negali drebėti, pjauti turi tiksliai ir greitai, nes pjūklas galingas. Tačiau ne prie širdies jam ir itin paprasti darbai – padaryti tiesiog stalą ar suolą jam neįdomu, būtinai turi būti su išmone.

Dar viena kūrybos sritis, nesiliaujanti stebinti aplinkinių, – laivai buteliuose.

– Esu bandęs kitus to pamokyti, bet niekam nepavyko, – sako R.Armonas.

Skaityti komentarus (12) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras