O čia ar buvai? Pagramančio atodanga svečiams panaši į Uralo kalnus(2)

Raimonda ALYSIENĖ | redakcija@kurjeris.lt

2017-04-21 07:44

Besileidžianti saulė paslaptimi apgaubia Pagramančio atodangą. Raimondos Alysienės nuotrauka

Pamačius pirmuosius pavasario žiedus Akmenos upės šlaituose sunku atitraukti akis nuo įspūdingos Pagramančio atodangos. Pro ant Akmenos kranto gulintį bebrų apgiaužtą nemenką medžio šaką vieną gražų gležna žaluma kvepiantį vakarą žvilgsnis nenorom kyla aukštyn. Ir tada supranti, kodėl ne vietiniai šią atodangą Uralo kalnais vadina. Nors vyresniesiems pagramantiškiams ji liks yžiumi. Jei dar nematėte, aplankyti šią vietą tiesiog būtina.   

Pagramančio atodanga – skardis kairiajame Akmenos upės krante, įspūdingoje upės kilpoje, Pagramančio miestelio šiaurinėje dalyje. Prie jos pateksite pervažiavę Akmenos tiltą. O jei keliuku kilsite pro Pagramančio piliakalnį, tai atsidursite ant pačios atodangos, kurios aukštis – 31 m, o ilgis palei upę – 203 m.

Pagramantyje gimusi, augusi ir dabar Pagramančio regioninio parko direkcijos Lankytojų centre administratore dirbanti Rita Krompalcienė atodangą vadina ledynmečio knyga. Atodanga leidžia tiesiogiai stebėti uolienas ar nuogulas, leidžia sužinoti apie jų slūgsojimo ypatybes, struktūras, tekstūras, nustatyti kaitos seką ir dėsningumus. Apie tai informuojama prie atodangos įrengtame informaciniame stende.

– Kai vaikai buvome, prisimenu, svečių vilniškių atvažiuodavo, tai jie sakydavo: „Einam prie Uralo kalnų“. O vietiniai atodangą yžiumi (žemaičių tarme tai reiškia griūvantį skardį – red.) vadina, – prisiminimais dalijosi R.Krompalcienė. – Vietiniai vis manęs klausia, kodėl ekskursijas prie atodangos vedu, kas ten įdomaus, nes jų akys pripratusios prie to grožio, o atvykusieji labai žavisi Pagramančio atodanga.

Ir ji kasmet keičiasi, vis nuslenka molingos žemės sluoksnis. Kaip sakė R.Krompalcienė, atodangos viršuje yra gyvulių ganyklos, tai tvorą vis tenka atkelti.

– Ant kalno du ąžuolai augo, ir takelis palei krantą vedė. O dabar vieno ąžuolo jau nebėra – vieną pavasarį jis nuslinko į upės vidurį ir turėjome salelę. Rudenį patvinęs vanduo medį nunešė. Gamtos prognozuoti negali, ji pati tvarkosi, – apie tikrus gamtos stebuklus gimtajame krašte sakė pagramantiškė R.Krompalcienė. 

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras