Fotomenininkas Valentinas Juraitis: „Nedaug kas beliko, kas primintų Donelaitį ir kitus kalbos kūrėjus Mažojoje Lietuvoje“(0) 

kurjeris.lt inform. | redakcija@kurjeris.lt

2016-03-16 09:05

Valentinas Juraitis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Praėjusią savaitę Tauragės fotografijos galerijoje atidaryta fotomenininko Valentino Juraičio paroda ,,Provincija. Nadruva, Gurbšilis”. Žurnalo „Vyzdys” redaktorius ir leidėjas, kelių autorinių fotoalbumų, tarp jų ,,Plikomis akimis”, „Senoji Marijampolė fotografijose“ autorius V.Juraitis pastaruoju metu pasinėręs į Mažosios Lietuvos tematiką, yra išleidęs knygelę gidą „Karaliaučiaus kraštas“.

Parodos atidaryme (paroda Tauragės fotografijos galerijoje veiks iki balandžio 3 d.) dalyvavęs autorius pasidalino mintimis apie nueitą kūrybos kelią ir lietuvių baigiamą užmiršti Karaliaučiaus kraštą.

- Nadruva – tai etninis regionas, kuris aprėpia dabartinius Kaliningrado srities Nesterovo (Stalupėnų), Černiachovsko (Įsručio), Oziorsko (Darkiemio) rajonus.  Kodėl tau taip kirbėjo pakeliauti ir kitiems papasakoti apie Karaliaučiaus kraštą ir Kristijono Donelaičio vietas?

- Paauglystėje Karaliaučiaus krašte esu praleidęs ne vieną vasarą. Nuodugniau domėtis šiuo kraštu paskatino maža provokacija. 2005-aisiais buvo minimas Karaliaučiaus 750 metų jubiliejus. Mane užgavo neadekvatus tuometinės mūsų valdžios požiūris į tą įvykį. Buvo nušliaužta paviršiumi, užuot šią reikšmingą datą išnaudojant mūsų kultūros paveldui ir lietuviškumo sąsajoms su Mažąja Lietuva viešinti. Senojoje Europoje Karaliaučius buvo gal trečiasis miestas pagal svarbą, kultūros, filosofijos, mokslo laimėjimus.

O ką jau kalbėti apie tai, kad šiame krašte atsirado lietuviškas raštas, pirmoji knyga, ryškėjo dabartinės bendrinės lietuvių kalbos kontūrai...

- Nuo Karaliaučiaus krašto niekada nebuvai nutolęs, nes išaugai kaimynystėje Suvalkijoje?

- Džiaugiuosi, kad Tauragės fotografai, susibūrę į fotoklubą ,,Fotojūra” taip pat daug dėmesio skiria kaimyninei Mažąjai Lietuvai, yra surengę ne viena ekspediciją, surengę puikias fotoparodas apie šį kraštą. Keliskart dalyvavau Kaliningrado fotomenininkų rengiamame festivalyje-bienalėje „Fotomanija“. Po to mane pakvietė surengti personalinę fotografijų parodą Kaliningrado dailės galerijoje. Tada ir atėjo įkvėpimas fotografuoti šį kraštą. Didesnį dėmesį sutelkiau į Nadruvos – K.Donelaičio tarnystės regioną. Taip įvyko dėl to, kad pats pajutau, kiek mažai apie šį žmogų žinau. Ko gero, ir daugelis lietuvių ne viską prisimena, kas Lietuvai buvo Karaliaučius, Tilžė, Ragainė, Įsrūtis.

Automobiliu apvažiavau kiekvieną srities miestelį, gyvenvietę, fotografavau, kalbinau žmones.

Fiksuodamas nejudrius objektus, žaidžiau šviesa ir šešėliais, stengiausi daiktams ir medžiams suteikti naują gyvybę tarsi norėdamas nusikelti į praeitį: Karaliaučius, Įsrutis, Skaisgiriai, Pabėtai, Tolminkiemis… Kiekvienas vietovardis talpina savyje informaciją, asociacijas.

- Norint fotografuoti ir sukurtas fotografijas įvertinti, būtina giliau domėtis šio krašto dramatiška istorija. Tuomet ir asociacijos bus suprantamesnės. Kulkų išaižytos pvz. Valtarkiemio bažnyčios sienos, bus dar iškalbingesnės?

- Sutinku, nedaug kas beliko, kas primintų Donelaitį ir kitus kalbos kūrėjus Mažojoje  Lietuvoje. Faktiškai iš tų laikų beliko tik apgriuvusios bažnyčios, kryžiuočių pilys. Tolminkiemio bažnyčia, deja, jau kita ir kitokia, nors ir tobulas, gražiai nulipdytas restauratorių kūrinys.

- Šiais permainingais laikais Karaliaučiaus krašte ne visiems gali patikti fotografavimas, ar teko susidurti su kliūtimis?

- Fotografui gatvėje, nersvarbu, kur bebūtum, visada gali iškilti konfliktų, tad jų vengiu. Nesistengiu žmonių fotografuoti kaktomušon, jei jie to nenori. Iš pradžių pabendrauju, jei sudominu, kalbu nuoširdžai, pokalbis tęsiasi ir fotografuojant. O dėmesys lietuviškiems paveldo objektams kaliningradiečių jau nestebina.

- Rodai ir kitą seriją ,,Gurbšilis”. Čia nemažai psichologinių portretų, kas būdinga klasikinei lietuviškajai fotografijai.

- Šią temą sugalvojau, norėdamas užfiksuoti amžių sandūrą, kitaip sakant atsisvekininmą su XX amžiumi.1999 m. pasirinkau eilinį kaimą, eilinius provincijos žmones – vietovę ,,Gurbšilis“, kuri jungia kelis kaimus Vilkaviškio rajone.

Gurbšilis – geografinė vietovė Vilkaviškio rajone Gižų ir kitos seniūnijos, juosiančios  šiuo vardu pavadintą mišką. Čia viskas taip pat kaip ir kitur, tik kažkas savito. Čia savi šviesuoliai, šventeivos, savi mergišiai, niekdirbiai ir vagišiai... Gal būt ir kitur surastum įdomių tipažų, kaipgi nesurasi, jeigu ieškosi. Nuolat bendraudamas su savo gimtinės žmonėmis, vis labiau įsitikinau, kad kaimo žmogaus charakterį ugdo žemės derlingumas. Žingsniuok aplink Gurbo šilą. Ten kur vienas smėlis, auga tik skurdžios piktžolės, žmonės girtuokliauja, mėgsta pabendrauti, kaip besistengtum ant smėlio ūkinikauti, vistiek aukščiau bambos neiššoksi, o kur juodžemis ten stengiamasi  sukurti gerbūvį, stengiasi pakilti visais atžvilgiais.

Fotografijų herojai Juozas, Salomėja, Gintas, Emilija ir kiti, tai ne folkneriški personažai ,,snoupsai”, o vietiniai. Jie nėra pasigėrę, jie ne dugnas, ištvermigiausia mūsų  visuomės dalis valstietija. Jie yra patenkinti, kad gyvena čia, savuose namuose be  plastikinių langų ir durų, kvėpuoja tyru oru, vaikšto dar niekad nedažytomis  medinėmis grindimis.

Čia kilo mintis įprasminti fotografijoje ir Biblinius motyvus, manipuliuoti žymių dailininkų  kūriniais. Bežaisdami su kaimo žmonėmis sukūrėme garsiosios L.Da Vinci ,,Paskutinės vakarienės“ lietuvišką versiją. Vakaruose ši tema ir kompozicija fotografijose ir dailės kūriniuose nekartą panaudota. Kaip man ir mano herojams  pasisekė, gali įvertinti žiūrovas?

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Modesta Kulikauskienė

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras