Netekome aktoriaus Roberto Petroko(4)

Genovaitė URMONAITĖ

2009-12-17 17:44

Palydėjome į Amžinojo poilsio vietą vieną talentingiausių Tauragės teatro mėgėjų Robertą Petroką. Noriu parašyti išminties laišką, nes žinau, kad tik jie eina iš vienos erdvės į kitą. Nes tai yra atminties laiškai, kai sielos susikalba.

 

Jūs išėjote pas Dievą, pas Kūrėją, kuris ir davė Jums talentą. Talentą būti matomam, girdimam... Dabar iš aukštybių matysite mus ir galbūt nusijuoksite iš mūsų noro būti matomiems, girdimiems, kvailai ambicingiems... O Jūsų siela, susitikusi su artimaisiais, jau laisva. Man Jūs visada buvote kaip laisvo žmogaus simbolis. Prieš trisdešimt metų atvažiavusi dirbti į Tauragę ir susipažinau su Jumis. Susipažinau, aišku, Liaudies teatre. Ir turiu Dievo dovaną atskirti žmogų. Šiek tiek drebėdama gūdžiais tarybiniais laikais šv. Velykų, šv. Kalėdų rytą dažną sekmadienį viena eidavau į bažnyčią. Žmonių dar nepažinojau. Ir kokia laimė ten būdavo matyti Jus – aukštą, tiesų, išdidų, laisvą. Ta laisvė, kaip vėliau supratau, Jums buvo daryti ne tai, ką noriu, o nedaryti to, ko nenoriu.

Gal todėl ir vaidmenys, sukurti Tauragės liaudies teatre ir Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos dramos kolektyve, buvo ryškūs, spalvingi, gilūs. Kai šiais metais sveikino kolektyvus, kuriems prieš 50 metų buvo suteikti Liaudies teatrų vardai, ir aktorius, kurie vaidina nuo šio garbingo vardo suteikimo pradžios, galvojau, kad kitais metais ranką spausime ir apkabinsime Jus. Deja, tik galvą nulenksime prie kapo ir šnekėsimės malda. Jūs girdėsite, kaip mename Jus, vaidinantį pirmajame spektaklyje – V.Rozovo komedijoje „Nelygus mūšis“, po to A.Griciaus „Sėja ir pjūtis“, T.Jan „Išpuikėlė“, Žemaitės „Marti“. Ir taip kasmet, kiekvienų metų premjeroje – vis naujas vaidmuo, atnešęs žmonėms džiaugsmo, nuskaidrinęs kasdienybę, išlyginęs rūpesčių raukšles, iki garsiosios, dabar jau tapusios legendine teatro istorijoje Petro Cvirkos „Žemė maitintoja“. Man daug apie Juro Taručio sukurtą vaidmenį pasakojote Jūs, skaičiau atsiminimus, tad ruošdama Liaudies teatro 30-mečio minėjimą įtraukiau ištrauką iš šio spektaklio ir turėjau laimės „parežisuoti“ Jus. O šviesaus atminimo mano draugė Kazimiera Kymantaitė kiekvieno susitikimo metu prisimindavo Robertą, iškeldavo rankas ir sakydavo: „O, Petrokas! Jam nereikia net kalbėti! Užtenka rankas pakelti. Pakelia ranką ir jos kalba žmogaus kalba!“ Šypsausi ir aš, žiūrėdama į nuotrauką, kai sėdi jie abu ant išdegusios 1993 metų birželio žolės po spektaklio „Ateities sapnas“. Ir, galvas suglaudę, šypsosi. Šypsokitės, dabar jau amžinai, iš Anapus. O toje Amžinybėje ir mes atrasime Jus. Ir mūsų sielos dar patirs susitikimų palaimą.

O žemėje likusiems artimiesiems leiskite pareikšti gilią užuojautą.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras