Tyliai išėjo pedagogė ir literatė Zenona Jurevičiūtė(2)

2013-10-01 10:28

Zenona Jurevičiūtė

Dar prieš porą savaičių kalbėjomės su Zenona Jurevičiūte Plungėje, Oginskių dvaro parke, kur kartu su dideliu pulku mokytojų ir kultūros darbuotojų senjorų nuvykome į garsųjį muzikos festivalį. Kaip visada, Zenona buvo rami ir susikaupusi, ori ir išdidoka, tačiau mielai bendraujanti maloni pašnekovė ir kolegė. Kalbėjome apie kartu viename darbe praleistus metus. Maloniai stebino jos atmintyje išlikusios įvairios detalės iš mokyklos ar mokytojų gyvenimo.

Prisimenu Zenoną Jurevičiūtę nuo pat pirmųjų savo darbo metų Tauragėje, 1974-ųjų. Kai čia, tuometinėje Tauragės 2-ojoje vidurinėje mokykloje, pradėjau dirbti lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos mokytoju, Zenona jau buvo žinoma pedagogė, buvusi švietimo skyriaus inspektorė, o tuo metu dirbo direktoriaus pavaduotoja. Mes visi, jaunieji specialistai, šiek tiek prisibijodavome griežtos, punktualios, reiklios, pareigingos, savo darbą išmanančios specialistės, jaudindavomės, kai ji ateidavo stebėti pamokų. Po šituo jos reiklumu ir griežtumu iš tikrųjų slėpėsi nuoširdumas ir noras pamokyti, padėti jaunam žmogui, jaunam specialistui, suvokti pedagoginio darbo subtilybes, kurias ji buvau jau labai gerai perpratusi. Manau, ne vienas mokytojas šias Zenonos savybes pastebėjo, ir jau tada atsirasdavo ryšys, noras bendradarbiauti, mokytis.

Pati Zenona Jurevičiūtė irgi ilgai mokėsi, jos kelias į pedagogiką buvo ilgas ir nelengvas. 1933 m. kovo 7 d. gimusi plačiai apdainuotame Kupiškėnų krašte, Vigotkos kaime, Zenona nuo pat mažens pamėgo knygas, literatūrą, jai mintyse giliai įsirėžė tėvo neišsenkami pasakojimai, pasakos, mamos pamokos. Kaip ji pati rašo savo autobiografijoje, skaitydavo visur, kur tik rasdavo galimybę: eidama, valgydama, dieną ir naktį. Vyresnioji sesė dėl to net knygas turėdavusi slėpti nuo jos, nes ne visos knygos mažametei buvo tinkamos ir naudingos. Tas potraukis literatūrai nepranyko visą gyvenimą ir dėl to ji pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos profesiją, kuriai liko ištikima iki tol, kol išėjo į pensiją. Nors mokytoja jau ir nebedirbo, tačiau su literatūra, poezija nesiskyrė iki pat paskutinio atodūsio.

Į Tauragės rajoną ji pakliuvo vos tik baigusi vidurinę mokyklą Subačiuje, o jos atestate rikiavosi tik keletas ketvertukų iš matematikos, o visi likusieji pažymiai – penketai. Gerą, bet visai jaunutę abiturientę priėmė dirbti Tauragės švietimo skyrius 1952 m. Ji paskirta Stragutės pradinės mokyklos mokytoja ir vedėja. Po to gabi ir perspektyvi mokytoja dirbo Būdviečių aštuonmetėje mokykloje, Mažonų aštuonmetėje mokykloje – mokytoja ir direktore nuo 1962 iki 1965 m. Vėliau dešimt metų išdirbo Švietimo skyriaus inspektore. Po to – darbas Tauragės 2-ojoje ir 5-ojoje mokyklose. Ten ji dirbo ir mokytoja, ir direktoriaus pavaduotoja tol, kol išėjo į užtarnautą poilsį. Dar dirbdama pradinių klasių mokytoja, Zenona įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą ir neakivaizdžiai baigė savo išsvajotas lituanistikos studijas. Besimokydama institute, ji pasiprašė būti perkeliama dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir jau daugiau savo specialybės niekada nebekeitė.

Ir išėjusi į pensiją Zenona buvo aktyvi. Ji dalyvavo mokytojų senjorų klubo, sergančiųjų sąnarių ligomis klubo veikloje, 13 metų lietuvių kalbos mokė Ragainės (Nemano) rajone. Nuo pat Sąjūdžio susikūrimo įsiliejo į jo veiklą ir buvo jame iki pat gyvenimo pabaigos. Čia ji nesiafišavo, bet padėjo rašyti rašinius į spaudą, redagavo bendraminčių pasisakymus ir atliko kitą ne itin matomą, bet labai reikalingą darbą. Ryškiausiai visuomenei ji buvo matoma Tauragės poetų klubo „Žingsniai“ veikloje. Ten jos išsilavinimas, literatūrinis išprusimas buvo itin jaučiamas. Savo literatūrinėje veikloje Zenona buvo labai taupi žodžiui, juto jo jėgą ir prasmę, vertę, žodžio svorį. Ji niekada nedaugžodžiavo, žodį ji rašė taupiai ir saikingai, tikslingai ir prasmingai. Zenonos Jurevičiūtės sukurti eilėraščiai plaukia iš širdies, jos mintis gili, nuoširdi, aiški, potekstės ir meninės priemonės suprantamos, paprastos. Visa tai rodo jos brandumą ir literatūros suvokimą.

Tauragės poetų klubas „Žingsniai“, mokytojai senjorai, buvę kolegos neteko principingo žmogaus, talentingos kūrėjos, auklėtiniai – savo mokytojos. Skaitysime Zenonos Jurevičiūtės eilėraščius ir prisiminsime ją – puikią lituanistę, poetę, gerą kolegę, mokytoją, šviesią asmenybę.  

2013 m. rugsėjo 28 d. Zenona Jurevičiūtė palaidota Tauragėje, Papušynės kapinėse.

Kolegų vardu – Eugenijus Šaltis

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras