Žinoma medikė pasirinko mirtį(3)

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ | zydrune@kurjeris.lt

2011-03-31 15:48

Po šių namų stogu iki šiol gyveno keturios vienos šeimos kartos. FOTO: Žydrūnė Jankauskienė

Sekmadienio vakarą savo namuose artimieji aptiko dvi negyvas giminaites: viena jų, manoma, mirė dėl ligos, kita iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Pastaroji – didžiajai daugumai tauragiškių žinoma gydytoja radiologė Aurelija Bakutienė. 1942-aisiais gimusi medikė gyveno drauge su savo 92-ejų motina Marija Švobiene ir jaunėlės dukros Deimantės šeima.

 

 

Šeimą ištikusią tragediją pirmieji užfiksavo jaunieji namų gyventojai. Deimantė su vyru ir dviem dukterimis praėjusį savaitgalį praleido Kaune. Kalbama, kad jau sekmadienio rytą gydytojos dukterims Linai ir Deimantei kilo įtarimų, kad namuose kažkas negerai. Juodvi sakiusios, kad bandė prisiskambinti mamai arba močiutei į Tauragę nuo 11 valandos, tačiau telefonai atkakliai tylėjo. Nerimastingos mintys apie septintą vakaro grįžus į namus išsipildė. Močiutė rasta negyva savo kambaryje, o mamos lavonas aptiktas vonioje.

Medicininės ekspertizės duomenimis, M.Švobienė mirė dėl lėtinės išeminės širdies ligos, o A.Bakutienė iš gyvenimo išėjo savo noru – jos kūnas rastas smaugvirvės iš chalato diržo kilpoje.

Dėl tokių aplinkybių dar moterų nė nespėjus pašarvoti Tauragėje ėmė sklisti gandai, neva gydytoja nužudė savo mamą ir dėl to pasitraukė pati. Tačiau artimiausi mirusiųjų kaimynai šiais gandais nelinkę tikėti.

– Aurelija buvo be galo nuoširdi, draugiška, užjaučianti moteris. Netikiu, kad ji būtų galėjusi šitaip pasielgti. Mano supratimu, jeigu žmogus (nebūtinai mirusioji) būtų pavargęs nuo nuolatinės senos motinos slaugos, gyvenimo ritmo, įtampos darbe, tai argi neturėtų džiūgauti tos naštos atsikratęs? Tokiu atveju, manau, niekas ne tik nesižudytų, o kaip tik kibtųsi į gyvenimą, – pasakoja ir nelaimės dieną į namus beldusis kaimynė Birutė Venckienė.

Tuo labiau, kad visai neseniai A.Bakutienė gyrėsi sulaukusi buvusio vyro, dukrų tėvo, telefoninio skambučio – esą vyras siūlęs savo pirmajai žmonai vėl susieti gyvenimus į vieną. Tad, kaimynės įsitikinimu, priežasčių gyventi gydytoja šiomis dienomis turėjo daugiau nei negyventi. Kita vertus, ne vien tik kaimynystėje gyvenantieji, bet ir artimi šeimos draugai jau kuris laikas suprato, kad A.Bakutienę slegia gyvenimo našta ir jai būtinas gydymas. Maža to, ji ir pati retsykiais neištverdavusi – pasipasakodavusi, kaip jai sunku: darbe nuvargdavo, namuose reikėdavo slaugyti mažai vaikštančią mamą, nuo rūpesčių gausos ėmęs kristi svoris, moteris neišsimiegodavusi, galiausiai ėmusi prastėti išvaizda. Todėl draugės, įtarusios depresiją, siūliusios jai kreiptis į kolegas gydytojus, nesibaiminti gydymo. Jos nuoširdžiai džiaugėsi, kai praėjusį rudenį A.Bakutienė tam ryžosi. B.Venckienė prisimena, kad Kaune kaimynė gydėsi bemaž spalį-lapkritį, o po gydymosi kurso buvo reabilitacijos Birštone periodas.

– Kurį laiką atrodė, kad Aurelijai pagerėjo – grįžo pailsėjusi, pilna energijos. O neseniai jėgos, atrodė, ją vėl apleido. Kviečiau važiuoti su Mokytojų senjorų klubu į Klaipėdos muzikinį teatrą – nevažiavo. Iš pradžių atsikalbinėjo, esą šį spektaklį jau mačiusi, o paskui sužinojau, kad kovo 11-ąją ji atsigulė į Tauragės apskrities ligoninę. Nervų ligų skyriuje kaimynė išgulėjo apie dvi savaites. Sykį aplankiau ją ligoninėje, o praėjusį penktadienį nuėjusi sužinojau, kad  prieš keletą minučių ji jau išėjo, – prisimena visai nesenus įvykius B.Venckienė.

Mūsų pašnekovė, lyg nujausdama nelaimę, į gydytojos ir motinos namų duris pasibeldė sekmadienį, apie 18 valandą.

– Parėjau pasivaikščiojusi gamtoje, nutariau pasidalinti bundančios gamtos džiaugsmais su senyva moterimi, kuri iš namų faktiškai nebeišeidavo. Tuo pačiu, pamaniau, aplankysiu neseniai iš ligoninės grįžusią kaimynę. Tačiau kiek beskambinau, namų durų man niekas neatidarė. Dar buvo kilusi mintis palypėti laipteliais ir pažvelgti pro langą. Bet pamaniau, kad senolė prie lango nesėdi ir nėra reikalo man dairytis į svetimą virtuvę. Todėl nuėjau pas kitą kaimynę ir pasiteiravau, gal ji matė ar žino, kur yra man rūpimos moterys. Čia ir sužinojau, kad abi jos turėtų būti namuose, nes dukra su šeima dar šeštadienį išvažiavo į Kauną. Todėl nutarėme, kad senolė greičiausiai miega savo kambaryje, o Aurelija užlipo į savo kambarius antrajame namo aukšte ir paprasčiausiai negirdi durų skambučio. Tačiau mums besikalbant į namus įriedėjo Deimantės šeimos automobilis, ir akimirksniu sužinojome kraupią naujieną, – tebegyvendama tragedijos mintimis, kalba mirusiųjų kaimynė B.Venckienė.

Apie priešmirtinį iš gyvenimo pasitraukusios gydytojos laišką niekas iki šiol nekalbėjo. Todėl artima kaimynė iki šiol spėlioja, kaip ir kodėl susidėliojo paskutinės visų gerbiamos moters gyvenimo akimirkos.

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras