Paskutinis atodūsis – tūkstantmečio šešėlyje(12)

Ramunė RAMANAUSKIENĖ | redaktore@kurjeris.lt

2009-07-30 08:13

Tai, kas liko iš „Tauragės keramikos“, spaudžia ašarą ne vienam šios gigantiškos gamyklos gyvenimo liudytojui.

Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimas pompastiškai nuaidėjo Valdovų rūmų atidarymo iškilmėmis. Plytos, mūrytos į Valdovų rūmų sienas, Vilniun ne vienerius metus keliavo iš „Tauragės keramikos“ gamyklos. Kad ir kaip būtų skaudu, šių plytų gamyba buvo paskutinis kadaise didžiausios Baltijos šalyse keramikos gamyklos atodūsis. Tai, kas liko iš sovietinio gamybos milžino, – tik griūvantys pastatai ir skaudūs prisiminimai.  

 

 

Viliasi, kad atsigaus 

Senoji „Tauragės keramika“ pasaulį išvydo dar „anos“ nepriklausomos Lietuvos laikais – 1924-aisiais. Šiandien buvę jos darbuotojai liūdnai konstatuoja – gimusi pirmosios šalies nepriklausomybės metais, išgyvenusi 85-erius metus, vietoj to, kad švęstų gražią sukaktį, Lietuvai vėl besimėgaujant laisve ir nepriklausomybe, „Tauragės keramika“ mirė. Tiesa, naujieji šiandien jau nebedirbančios gamyklos savininkai linkę, bent jau viešai, manyti kitaip – bendrovės generalinis direktorius Juozas Mekšriūnas „Tauragės kurjerį“ tikina, kad „Tauragės keramika“ vis dar gyva.

– Gal kitais, o gal dar kitais metais gamykla atsigaus. Šiemet jau nieko nebegaminame, tačiau vilties, kad gamyba sustabdyta laikinai, dar yra, – „Tauragės kurjeriui“ kalbėjo J.Mekšriūnas.

Šiuo metu bendrovėje dirba, gal tiksliau reikėtų sakyti – belikę, aštuoni žmonės – generalinis direktorius, buhalterė ir šeši sargai. Gamyba sustabdyta. Paskutinės plytos sumūrytos į Valdovų rūmų sienas. Tačiau šis faktas iš darbo atleistus „Tauragės keramikos“ darbuotojus vargu ar bedžiugina ir viltys atgaivinti gamyklą atrodo bergždžios.

 

„Daug metų ten viskas tragiška“

Mūsų tikslas buvo ne tik papasakoti, ką pamatėme, bet ir parodyti „Tauragės kurjerio“ skaitytojams tai, kas šiandien liko iš „Tauragės keramikos“, prieš keliasdešimt metų garsėjusios ne tik didžiulio masto plytų ir drenažo vamzdžių gamyba, bet ir tuo antruoju gyvenimu, apie kurį „Tauragės keramikoje“ nedirbęs tauragiškis galėdavo tik pasvajoti. Trylika pirčių, šeši baseinai, profilaktoriumas, sporto ir šokių salės, laisvalaikio klubas, kavinė, ketveri poilsio namai – visa tai buvo pačių sukurta, visa šia galinga infrastruktūra mėgavosi gamyklos darbuotojai. Deja, visų šių pastatų ir patalpų durys šiandien visuomenei užtrenktos. Vienas stambiausių „Tauragės keramikos“ savininkų, „Simpro“ grupė, prekiaujanti statybos priemonėmis, žurnalistams jų neatvėrė.

– Kalbėjau su savininkais. Jie nenori jūsų įsileisti. Jūs ten nieko ir nepamatysit. Klubas tragiškas, daug metų ten jau viskas tragiška, – „Tauragės kurjeriui“ gamyklos savininkų sprendimą perdavė „Tauragės keramikos“ generalinis direktorius J.Mekšriūnas.

Direktorius pripažino, kad sunku buvo atsisveikinti su paskutiniaisiais gamyklos darbuotojais.

– Nuotaika bloga. Aš ir pats jau buvau užsiregistravęs Darbo biržoje. Tik va pakvietė dar į generalinio direktoriaus pareigas, – kalbėjo J.Mekšriūnas.

Plytas „Tauragės keramika“ jau vargu ar kada begamins. O štai molio, kuris daugybę metų buvo kasamas joms gaminti, Tauragėje, visai šalia gamyklos, yra nesenkantys klodai – pasak J.Mekšriūno, užtektų dar keliems šimtams metų.

 

Apleista teritorija primena Černobylį

Fotografuoti, filmuoti ir apžiūrėti „Tauragės keramikos“ pastatus ir teritoriją leidimą gavome. Tiesa, tik iš lauko. Visų, nors jau ir išdaužytais langais, aptrupėjusiomis sienomis, pastatų durys užrakintos. Pasikvietėme ir gidę – 30 metų „Tauragės keramikoje“ dirbusią Birutę Jokšienę. Kelionė netrumpa – užtrukome apie keletą valandų. Tiek truko apeiti visą teritoriją. Birutės akyse – ašaros.

– Čia prabėgo gražiausi mano metai. Sunku kalbėti, sunku matyti. Negaliu vaikščioti po teritoriją, per skaudu, štai čia pirmą kartą po devyniolikos metų stoviu, – sustojame tolimiausiame „Tauragės keramikos“ pakraštyje.

Birutė aprodo kiekvieną kampelį. Laisvalaikio klubas su 500 vietų šokių sale – pro langus matyti apskurusios užuolaidos, nuo sienų gabalais nukritęs tinkas; biblioteka, muziejus, šeši baseinai, 13 pirčių, Beždžionių parkas. Kodėl Beždžionių? Sako, kiekvienas kampas gamykloje turėjęs vardą. O Beždžionių todėl, kad kažkuris darbininkas taip juokais pavadinęs tupinėjančius parko tvarkdarius. Šis vardas ir prilipęs. „Bastilijos“ kompleksas, už kurio pavadinimą iki šiol ne vienas pyksta.

– Bet taip visi vadino, patys darbininkai pakrikštijo, – liūdnai prisimena Birutė.

Vienas didžiausių ir gražiausių „Tauragės keramikos“ pastatų – vadinamieji Drakono rūmai. Tai vėliausias gamyklos statinys, puoštas ištaigingo fontano, iš tiesų kiek primenantis pasakų pilį. Šiandien jis taip pat turi naują savininką, todėl patekti vidun nėra paprasta – užrašas ant pastato prašo pašaliniams po teritoriją nevaikščioti.

Kavinę „Kviečia Jonas“, mačiusią ne tik eilinių gamyklos darbuotojų pasibuvimų, bet ir kitų tauragiškių pokylių, pakrikštijęs direktorius Vladas Steponavičius. Tiksliau, toks vardas gimė nuo jo mėgtos ir dažnai traukiamos dainos.   

– Štai čia stovėjo garbės lenta, šalia puikavosi mūsų rožynas, puoselėjome jį it vaiką, – į kuplų usnyną rodo B.Jokšienė.  

Lyg per klaidą išlikęs vienišas rožės krūmas žydi raudonai. Kiemo fontanai priaugę dumblių. Juose plaukioja žuveliokai. Kieme teberiogso technika, tebesimėto darbo įrankiai. Lyg eita, sustota, nes atsitiko kažkas baisaus. Nori nenori atmintin lenda kadaise matytos Černobylio nuotraukos.

 

Savivaldybė „Keramiką“ pamiršo

Valdemaras Daujotas, vienas ilgiausiai „Tauragės keramikai“ vadovavęs direktorius, savo namuose mus pasitinka rankose laikydamas Tauragės rajono savivaldybės užsakymu Tauragės miesto 500-ojo jubiliejaus proga 2007-aisiais išleistą Tauragės krašto istoriją, jam padovanotą mero Roberto Piečios. Nuo to ir pradedame pokalbį. Tiesa, mūsų atsiprašo, kad kalbės gulėdamas – sveikata nebe ta. Tačiau akys dar žvitrios ir žodžiai liete liejasi, ypač kai kalbame apie tai, kas ponui Valdemarui buvo brangiausia.

– „Keramikos“ gamyklos nebuvo, – pirmieji žodžiai kerta it kirvis. – Jei pavartysite tą didžiulę knygą, Tauragės savivaldybės išleistą, pamatysite, kad šitos gamyklos ten nėr. Pagal šią monografiją ir tų 50 metų istorijos lyg ir nebuvo. Taip išeina, kad tie tūkstančiai žmonių, dirbę „Keramikos“ gamykloje daugelį metų, nurašyti? Jau geriau aš nebūčiau matęs tos knygos. 

Visą savo brandų gyvenimą – nuo 1966-ųjų Valdemaras Daujotas dirbo statybinių medžiagų pramonėje. 1969–1986-aisiais vadovavo „Tauragės keramikai“. Paklaustas, kiek valios ir pastangų įdėta į didžiausią to meto Tauragės gamyklą, ponas Valdemaras atsidūsta:

– Kiek įdėjau, to žodžiais neįmanoma apsakyti, tačiau ir gavau daug – žmonių pasitikėjimą, žinojimą, kad jiems gera ne tik dirbti, bet kad jie turi kur pailsėti, atsigauti po sunkaus darbo. „Keramika“ ne dėl plytų dirbo – dėl žmonių gerovės. Tik dėl to, – graudindamasis daugelio jau pamirštus laikus prisimena Valdemaras Daujotas.   

Ne vienas daugiabutis, kurį savo darbuotojams statė „Tauragės keramika“, pasaulį išvydo gudrybės keliu.

– Statėme kaip vaikų darželius, tik vėliau dokumentus sutvarkydavome, – šiandien ponas Valdemaras nebeslepia, kad į Maskvą važiavo visas tuometis deficitas – aukšti ministerijų valdininkai mėgo Tauragės mėsos kombinato dešras, prabangius alkoholinius gėrimus, ypač Latvijos „Balzamą“.  

Panašiai stiebėsi ir kiti pastatai – talkos būdu, be jokio atlygio iškilo ketveri poilsio namai: Bitėnuose, Mingės kaime, Juodkrantėje, Zelenogradske. Visos medžiagos ten vežtos iš Tauragės. Visi savaitgaliai paaukoti. Klausiame – kam to reikėjo?

– To paties manęs tada, prieš daugelį metų, klausė ir vienas aukštas Tauragės klerkas – kam tau to reikia? Aš manau, kad žmonės mane suprato. Kas nesuprato tuomet, kai viską statėme, kūrėme, paaiškindavau, kad čia viskas jums ir jūsų šeimoms, ir viskas veltui. O ką aš už tai gavau? Griežtą papeikimą. Ir žinojimą, kad savo žmonėms gera padariau, – buvęs gamyklos direktorius prisimena, kaip varu varydavęs savo darbuotojus į profilaktoriumą, kuriame veikė purvo vonios, dirbo masažistai, vienu metu kaip paskatinimas lankytis šioje gydykloje buvę skiriami nemokami pietūs.    

Šių dienų jaunimui sunku suvokti tarybinio gyvenimo privalumus. Be to, apie juos šiandien kalbėti lyg ir netinka. Bet Valdemaras Daujotas įsitikinęs – kad ir kokiu laikmečiu begyventume, privalome gyventi taip, kad sąžinė liktų švari.

– Mano sąžinė švari. Neidealizuoju tų laikų, kuriais teko dirbti, tačiau tenka išgirsti, kokiomis sąlygomis žmonės dirba šiandien. Daugeliu atvejų paprastas darbininkas yra tapęs šeimininko vergu, pelno nešėju, tarpstama iš jo kruvino darbo, o jo gerove mažai tesirūpinama. Visada maniau, kad direktorius esu ne tam, kad direktoriaučiau, o tam, kad rūpinčiausi. Kad gerbtų norėjau, – sako Valdemaras Daujotas.     

 

Tikimės surinkti archyvą

Šis pasakojimas – tai maža dalelė to, ką tikimės surinkti redakcijos archyvui. Gamykla, kurioje vienu metu dirbo 1500 tauragiškių, ir jos veikla neturi būti pamiršta. Dar yra daugybė žmonių, kurie turi ką papasakoti. Nesvarbu, kad šiandien „Tauragės keramikos“ durų jau niekas nebevarsto. Tikimės, kad kada nors gims dokumentinis filmas.  

Skaityti komentarus (12) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras