Senoji miesto pirtis – juodoji gulbė, taip ir netapusi baltąja(21) 

Karolina STAŽYTĖ | karolina@kurjeris.lt

2013-07-30 09:10
Karolinos Stažytės nuotrauka

Nežinios skraistė nutraukta – Birutė Laktionkina sutiko atverti jai priklausančio įspūdingo namo duris. Autorės nuotrauka

Žygiuojant Stoties gatve akį patraukia erdvus privatus kiemas, o jo gilumoje – įspūdingo dydžio, dvarininko rezidenciją primenantis už aukštos tvoros bei žalumos tarsi bandantis pasislėpti pilkas namas. Prieš beveik du dešimtmečius turėjęs virsti ištaigingu viešbučiu, vėliau – prabangiais lošimo namais ar vokiečių valdomu banku, šiandien jis stovi apgaubtas tylos bei dulkių ir voratinklių skraiste. Kokias paslaptis saugo šio namo sienos? Kodėl, pastatytas dideliems užmojams, jis taip niekuomet ir neįgavo gyvasties?

 

Mena buvus miesto pirtį

Toks, koks stovi dabar, pastatas išdygo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Iki tol daugelis tauragiškių mena jo vietoje buvusią pirtį. Anot Tauragės kraštotyrininkės Almos Mizgirienės, tai buvo vienas pirmųjų pokario statinių, apsilankymas kuriame kainavo vos 20 kapeikų.

Pasak buvusio Tauragės miesto vyriausiojo architekto Vincento Paulausko, pirtis ištaigingumu negarsėjo. Statinys labiau panėšėjo į tarybinės armijos kultūros namus: pastatytas ant tvirtų gelžbetoninių konstrukcijų, erdvus. Labiausiai ji, anot architekto, išsiskyrė geru aptarnavimu.

Atkūrus šalies nepriklausomybę pirtis viena pirmųjų buvo įtraukta į privatizuojamų objektų sąrašą.

– Žmonės tuomet nesuprato, kam reikėjo ją parduoti. Iš lūpų į lūpas sklido nuogąstavimas, kaip reikės be pirties gyventi, – tarp tauragiškių tuomet vyravusias nuotaikas atskleidė V.Paulauskas.

Tą patį patvirtino ir A.Mizgirienė, pirties pardavimą įvardijusi didžiule privatizavimo proceso klaida. Žmonės, anot jos, buvo pasipiktinę, kad vieno žmogaus, naujojo savininko, įnoriai nusvėrė daugelio tauragiškių poreikius.

– Sparčiai išaugo gyvenimo kokybė. Daugelis pasistatė individualius namus bei juose įsirengė vonias bei dušus, tad valdžiai galėjo pasirodyti, jog pirties žmonėms nebereikia. Be to, pastatas turėjo paklausą, nes stovėjo „arterinėje“ gatvėje. Ne vienam knietėjo jį pasisavinti. Pasisekė  Romualdui Keniausiui. Matyt, paruošų kontoros vedėja tuo metu dirbusi jo uošvė prikišo prie to nagus. Pardavė pirtį „geriems draugams“ su nuolaida, – savo pamąstymus apie pirties pardavimo aplinkybes išsakė V.Paulauskas.

Pirtis virto dvaru

Įsigijęs pastatą, R.Keniausis ėmėsi statybos darbų. Įrengęs gyvenamąsias patalpas, naujajame architektūros šedevre jis žadėjo įkurti viešbutį.

– Ir ėmė vystytis dvarininko tendencijos – miesto pirties vietoje kilo nuo aplinkinių akių atitvertas dvaras. Agituodavome tuomet žmones gyventi be tvorų, o R.Keniausis nusprendė įrengti tikrą ponybės oazę, kurioje nuolat lankytųsi vietiniai plėšikėliai. Toks užmojis pykino žmones, – teigė V.Paulauskas.

Dvaras iškilo per dvejus metus, tačiau jo likimas greitai pakibo ant plauko. Architektas prisipažino dar ir šiandien nesuvokiantis, kodėl viskas ėmė ir subliuško.

– Tikriausiai pinigai baigėsi. Staiga nebeliko nei ponų, nei jų šunų. Gaila, jog šio pastato taip ir neišbaigė – tikrai papuoštų Stoties gatvę, – pasvarstė V.Paulauskas.

Išsiaiškinti, kodėl prabangus viešbutis taip niekuomet ir neatvėrė durų, nepavyko. Pirmasis namo šeimininkas R.Keniausis atsisakė pasidalinti prisiminimais.

– Nenoriu kapstytis po praeitį, – kategoriškai nukirto jis.

Kurį laiką su šeima gyvenęs dvare, pirmajame aukšte įkūręs kepyklą, vėliau R.Keniausis pastatą paliko tuščią. Lankydavosi jame tik dvikojai bei keturkojai sargai. Prie tvoros garsiai skalijančius ir savo teritoriją aršiai ginančius du dobermanų veislės šunis prisimena tikriausiai ne vienas tauragiškis.

Naujas savininkas – nauji užmojai

2004 metais pastatą iš varžytynių nusipirko Birutės Laktionkinos šeima. Moteris džiaugiasi, jog ant dvidešimties arų žemės sklypo pastatytas 1000 kvadratinių metrų užimančias patalpas tuomet pavyko įsigyti neįtikėtinai pigiai. Sumos B.Laktionkina nesutiko atskleisti. Esą tai – komercinė paslaptis.

– Tiesiog užvaldė nostalgija. Pamenu, kaip dar būdama maža su mama lankydavausi šio pastato vietoje buvusioje pirtyje. Tai, kad jos ten kažkada būta, mena išlikę arkiniai langai. Tik tiek, – užplūdusiais sentimentais pasidalijo dabartinė savininkė.

Įsigijusi unikalų statinį, B.Laktionkina ketino jame įkurti SPA paslaugų centrą. Juk dalį interjero, baseiną bei pirtelę, jau buvo įrengęs pirmasis savininkas. Tačiau planus sumaišė prasidėjusi krizė.

– Neilgai trukus per pažįstamus gavau pasiūlymą įkurti tame pastate lošimo namus. Susitikau su žmonėmis, norinčiais įrengti kazino, viską aptarėme, tačiau galutinai rankomis nesukirtome. Krizė sužlugdė ir šią idėją, – teigė B.Laktionkina. – Vėliau įspūdingo pastato užsigeidė ir banką jame norėję atidaryti vokiečiai. Vienas Tauragės nekilnojamojo turto agentas atsiuntė juos pas mane. Tačiau ir šios derybos nugulė užmarštin.

Per dešimtmetį nedaug kas pakito

Taigi idėjų, kas galėtų būti įkurdinta Stoties gatvėje stovinčiame name, niekuomet netrūko. Trūko lėšų. Būtent dėl šios priežasties jis taip ir liko tuščias. Kurį laiką pastate šeimininkavo tik kalytė Pilkė. Prisiminusi ją, E.Laktionkina staiga susigraudino.

– Pilkė name gyveno ir man jį įsigyjant. Karaliavo visoje teritorijoje, buvo sargi. Tačiau kai pabėgdavo, grįžti pati nesugebėdavo. Vieną dieną ėmė ir pradingo, – liūdnai apie augintinės likimą kalbėjo moteris.

E.Laktionkina užsiminė ir apie tai, kaip kartą, bandydama ugnimi atsikratyti augintinės būdoje apsigyvenusių blusų, ji vos nesupleškino viso namo.

Dingus Pilkei dvare įsivyravo tyla. Nors pastate jau daug metų niekas negyvena, neišvengiamų investicijų jis vis vien reikalauja.

– Kieme stovėjusios šimtametės liepos ėmė ardyti tvoros pamatus. Teko jas nukirsti. Norėdami namą užkonservuoti, kad negestų, buvome priversti užsukti vandenį, pakeisti stogą, nudažyti tvoras.  Baigiame statyti papildomą stogelį virš balkono – per jį į vestibiulį varvėdavo vanduo, – pastato dešimtmečio pokyčius išvardino E.Laktionkina.

Moteris teigia buvusi priversta įvesti signalizaciją, užsandarinti langus bei ant jų uždėti grotas.

– Bandė įsibrauti vagys, – paaiškino ji.

Ožio iškamša bei tonas sveriantis šviestuvas

Prisipažinsiu, seniai troškau išvysti tai, kas slepiasi šio didžiulio pastato viduje. Esu girdėjusi, jog vestibiulyje, kaip tikrame dvare, svečius pasitinka sukti laiptai, o jų viduryje – fontanas. Visa tai reikia išvysti savomis akimis. Ilgai negalvojusi, E.Laktionkina sutiko patenkinti mano smalsumą.

Su namo šeimininke susitikome prie naujai dažytų pastato vartų. Anksčiau, kaip pasakojo V.Paulauskas, jie buvo masyvūs ir kalkiniai. Šiandien tai – kalvio rankų kurtas menas.

Kieme dar likusios kelios liepos, auga slyvos bei vyšnios. Patvoryje – ilgiausia aviečių krūmų eilė. Iš priekio dvaras neatrodo toks didelis – visa jo didybė atsiveria paėjėjus už kampo. Priskynusi ir man į ranką įspraudusi šilauogių, moteris pakvietė į vidų.

Vestibiulyje išvystu gandais apipintus suktus medinius laiptus. Tačiau fontano – nė kvapo.

– Nuvertėme jį. Sienos pritraukdavo drėgmės. Nesinorėjo, jog įsimestų pelėsis, – paaiškino man E.Laktionkina.

Ten, kur R.Keniausio laikais buvo fontanas, dabar – plytelėmis klotos grindys. O ant jų – ožio iškamša! Tačiau labiau nei ji mano žvilgsnį patraukia nuo lubų keletą metrų nutįsęs sietynas. Pagavusi mano nuostabos kupiną žvilgsnį, E.Laktionkina tik šypteli.

– Tai šiauliečių kalvių darbas. Sveria jis 8 tonas, – dar labiau mane nustebina namų šeimininkė.

Paklaususi, ar galiu jį apžiūrėti iš viršaus, imu lipti mediniais laiptais. Pastarieji apstatyti dirbtinėmis gėlėmis, šonuose, tarp turėklų, tarsi sargybiniai, stovi įspraustos dvi didelės lėlės. O kas slypi pastato antrajame aukšte?

Painus dulkėtų kambarių labirintas

Viršuje atsiveria ilgas koridorius ir begalės vienas į kitą panašių kambariukų aukštomis lubomis. Vieni jų tušti, kiti prikrauti senų vienas ant kito suguldytų baldų. Prieškambariuose – vonios kambarėliai. Tiesa, vonios labiau primena plytelėmis klotus mažus baseinus. Visur storas dulkių sluoksnis, užuodžiamas net ore. Pagalvoju, jog tikriausiai kiekvienam, įžengusiam į šį pastatą, galvoje ima suktis idėjos, kaip tuos kambarius įrengtų, jei jie jam priklausytų.

– Aš tai negalėčiau čia gyventi. Baugu kažkaip. Tos didelės erdvės. Ar įsivaizduoji, kaip tokias patalpas reiktų prikūrenti? – išgirstu sakančią E.Laktionkiną. – Eime, parodysiu buvusio šeimininko svetainę. Ten – židinys, kuriame jis kepdavo šašlykus.

Taip ir nepakilusios į trečiąjį aukštą, kuriame R.Keniausis žadėjo įrengti viešbutį, mes leidžiamės į apačią. Svetainė – rožinė. Joje – didžiulis marmurinis židinys, seni, nelabai kuo išsiskiriantys baldai. Ant spintelės – kažin ar dar veikiantis televizorius. Pagalvoju, jei ne dulkės, šiame kambaryje apsigyventi būtų galima. Iš svetainės patenkame į baltomis plytelėmis klotą patalpą. Joje – baseinas. Šalia – nedidukė pirtis ir E.Laktionkinos anksčiau minėti arkiniai langai. Nespėjusi visko įdėmiai apžiūrėti esu priversta žygiuoti tolyn. Eidama tamsiais koridoriais jaučiu, kaip aplink mano nuogas kojas pinasi voratinkliai. Stengiuosi neužkliūti už senų statybinių medžiagų.

– Štai čia buvo R.Keniausio kepykla, – į įvairiais rakandais apkrautą sandėlį primenančias patalpą pirštu parodo E.Laktionkina.

Štai kas šiuo metu yra šis didingas pastatas – ypač erdvus sandėlys, kuriame galima rasti visko! Ir pasiklysti. Mums ir vėl žygiuojant koridoriumi dirsteliu į vienerias duris. Paklaususi, kas už jų, išgirstu, jog ten – baseinas, kuriame ką tik lankėmės. Viskas taip painu... Aprodžiusi dar keletą „užkrautų“ kambarių E.Laktionkina ekskursiją baigia.

– Vieną dieną čia bus SPA paslaugų centras. Jei aš to nesugebėjau padaryti, padarys mano anūkai, – tvirtai konstatuoja namo šeimininkė.

Ir aš ja tikiu. Šis namas privalo gyvuoti, nes kito tokio Tauragėje paprasčiausiai nėra.

Skaityti komentarus (21) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras