Du broliukai kunigai: koja kojon per gyvenimą(4)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2016-12-25 15:17

Broliai Arvydas ir Kazimieras visuomet geros nuotaikos, kuria užkrečia visus Gaurės gyventojus. Autorės nuotrauka

„Yra žmonių, kurių šilumoje ir pats sušyli“, – taip kunigas Kazimieras apibūdino paralyžiuotą ir vis dar tikėjimo neprarandantį vyrą, kurį lankė kalėdodamas. Prieš penkis mėnesius Gaurėje apsigyvenę broliai kunigai Kazimieras ir Arvydas sako, kad jų naujieji namai susideda iš galybės geraširdžių žmonių. Kaimo žmonių širdis broliai jau spėjo pakerėti savo paprastu ir ypač šiltu bendravimu. Jaukiuose jųdviejų namuose Kūčių išvakarėse viešėjo „Tauragės kurjerio“ žurnalistė. 

Minutė tylos

Neretai dvasininkai bendrauti su žiniasklaida vengia. Tačiau šįkart buvo visai kitaip: vos atsiliepęs į žurnalistės telefono skambutį Gaurės klebonas Kazimieras Lesčiauskas nė nesvarstydamas sutiko priimti žurnalistę savo namuose. Kitą dieną automobiliu įsukdama į sodybos Gaurėje kiemą, pamačiau, kad broliai manęs jau laukia. Priėmė kaip giminaitę, net sesers šlepetes pasiūlė.

Sodybos šeimininkai sukruto ieškoti vaišių – ištraukė ekologiško juodojo šokolado plytelę, pavaišino juodąja Ceilono arbata. Sakė, kad patys tokią mėgsta. Kol virė vanduo arbatai, aprodė neseniai suremontuotus savo namų kambarius, dukart pagyrė jiems padėjusius darbininkus ir minutėlei stabtelėjo pažiūrėti į lesyklėlėje čirškaujančius žvirblius.

– Tėvukas lesyklėlę padovanojo. Matai, kas dedasi, – tarstelėjo Arvydas stebėdamas, kaip paukščiukų pulkas spiečiasi mažyčiame namelyje, kiti rankiojo ant žemės nukritusius trupinius.

Po lesyklėle, ant žemės, ritinėjasi keletas nuo obels nukritusių parudusių obuolių. Aplink tylu.

– Iškart pamilome Gaurę, – prabyla Arvydas. – Prieš keletą dienų sužinojom, kad mirė vienas parapijiečių. Kazimieras dar prieš savaitę lankė šį žmogų. Toks jaunas vyras, 54-erių. Tik trylika dienų prieš mirtį šeima sužinojo, kad jis serga vėžiu. Vos sužinojęs apie netektį ir kad vyras jau šarvojamas, trumpam prieš mišias užbėgau į šarvojimo salę. Giminaičiai iškart prie manęs priėjo. Dėkojo. Atrodo, smulkmena, o jie taip dėkojo, kad atėjau, – pasakojo Arvydas.

Gaurė – antroji parapija, kurioje broliai gyvena kartu. Iki tol tarnavo Žemaičių Naumiestyje. Dar anksčiau – skirtingose parapijose ir, kaip jie sako, tik laimingo atsitiktinumo dėka prieš trylika metų buvo paskirti į tą patį miestelį. Gaurėn kartu perkeliami prašėsi abu.

Apie naujuosius namus

Pasak Arvydo, gauriškiai labai šiltai juos priima. Šį mėnesį kunigai kalėdoja, tad su kiekvienu turi progą susipažinti artimiau. Pažintis su gauriškiais kunigus stebina ir džiugina.

– Regis, užsukdamas kunigas turi nešti džiaugsmą, šilumą, tačiau būna ir sunkių akimirkų. Štai netoli Baltrušaičių kaimo vieną jauną vyrą prieš penkerius metus prispaudė medis, buvo pažeistas stuburas. Neseniai teko jį lankyti. Jis nevaldo kojų. Tačiau dvasiškai atrodo itin stiprus. Atliekant ligonių sakramentą kunigui tenka užduoti klausimų, į kuriuos ligonis atsako „taip“ arba „ne“. Matau jauną vyrą, sukaustytą ligos, į klausimą „ar tiki Dievą“, jis atsako „taip“. Tada užplūsta jausmai. Tokio žmogaus šilumoje ir pats sušyli. Aplinka Gaurėje, žmonės mus verčia dar labiau stiebtis į gerumą. Vos mums atvykus buvo pasirūpinta, kad jaustumės tarsi namie, – kalbėjo vienas brolių. 

Vaikystė

Kazimieras su Arvydu augo gausioje penkių vaikų šeimoje Ožtakių kaime (Telšių r.). Vyrų prisiminimai apie šeimą – šilti iš šviesūs.

Arvydui teko itin didelė atsakomybė – prižiūrėti savo mažąjį broliuką Kazimierą. Jam apie tai pasakojant Kazimieras, dabar jau Gaurės parapijos klebonas, ima juoktis. Tarp brolių  – ketverių metų amžiaus skirtumas. Didžiausi išbandymai šešiamečio Arvydo laukė, kai Kaziukui buvo dveji.

Tik nusisukai, o jis jau – dubenyje su skalbiniais. Apsirengęs, su batukais. Greitas tarsi žaibas. Kartą atsisuku, o jis jau skuodžia į tvenkinį. Aš – iš paskos. Jis, žinot, dvejų metukų pyplys, kojelės greitos. Ir tik pliumpt – tiesiu taikymu į vandenį. Aš tik čiupt už čiuprynos. Ir ištempiu. Mama atbėga. Aš – šoko ištiktas. Ji taip pat. Žiūriu – juokiasi, tą dalyką gerai atsimenu. O paskui verkti pradėjo, – prisiminė Arvydas.

Broliai vėl juokiasi. Kazimieras sako nesuprantantis, kodėl jį taip traukė vanduo.

Kaip „pagavo“ pašaukimas

Arvydas pasakoja apie šeimos išvykas prie Lūksto ežero, kuriame maudydavosi su broliu ir tėvu. Klausiu, kodėl idilišką šeimos modelį matęs vyras pasirinko kunigystės kelią.

– Kol mokiausi mokykloje, net nesvajojau apie kunigystę. Labai mėgau elektroniką. Ketinau studijuoti Kauno politechnikos institute. Patiko fizika, matematika. Tačiau pradėjau lankyti slaptą jaunimo grupelę. Atvyko buvęs vyskupas Kauneckas. Skaitydavome Šventąjį Raštą, dalyvaudavome rekolekcijose. Nuvykome apsižvalgyti į Kauno kunigų seminariją ir staiga prisistatė saugumiečiai. Netrukus buvau paimtas į kariuomenę, pavėlavau nuvežti dokumentus į politechnikos institutą. Buvau išsiųstas trejiems metams tarnauti laivyne. Kad persigalvočiau. Man užvirė pyktis, – prisiminė Arvydas.

Kazimiero kelias į tarnystę susiklostė panašiai. Tačiau, jo žodžiais tariant, jei atsiranda pašaukimas, nuo jo nepabėgsi. Pašnekovas prisimena mišias žaidęs dar vaikystėje.

Arvydas suskuba papasakoti:

– Taip taip, puikiai prisimenu, – juokiasi. – Sesuo, kaimynka ir jos sesuo žaisdavo atlaidus. Žinote, per atlaidus vyksta procesijos, kurių metu mergaitės barsto gėles. Bet kaip bersi tas gėles, jei nėra prieš ką! Reikėjo kunigo. Tai jos Kazimierui įduodavo didesnį akmenį ir liepdavo jį nešti vietoj monstrancijos. Tas ir nešdavo. Akmuo sunkus, tačiau jis vis tiek neša.

Broliai taip nuoširdžiai klega, kad užplūsta jausmas, jog dabar jie – kaip tada, vos kelerių metukų savo gimtajame Ožtakių kaime. Šviesioje jų vaikystėje – šeimos kelionės į bažnyčią dviračiais, patarnavimas Šv. Mišioms, namie švenčiamos visos kriškčioniškos šventės, kurių svarbiausios, žinoma, – Kūčios ir Kalėdos.

Kūčių vakarai – su šeima

– Mama pradėdavo ruoštis dar savaitę prieš, kūčiukus kepdavo. O, kiek darbo būdavo! Aguonas nuplauti, jas išdžiovinti. Darydavo aguonų pienelį. Nė vienos Kūčios neapsieidavo be tradicinio patiekalo iš kanapių sėklų. Kubile kirvio kotu tėvas sugrūsdavo sausai pakeptas kanapių sėklas. Jas paprieskoniuodavo. Visuomet būdavo 12 patiekalų. Juk dvylika – pilnatvės simbolis. Dvylika apaštalų su Jėzumi valgė paskutinę vakarienę. Būtinai ant stalo būdavo medaus, duonos, kad žemė ir kitais metais neštų derlių. Visus patiekalus Kūčioms mama gamindavo tik iš to, kas pačių užauginta. Tikėjo, kad visa tai, iš ko pagaminti Kūčių valgiai, puikiai derės ir kitais metais. Metai bus geri, – prisiminimais dalijosi Kazimieras.

Kaip ir prieš keliasdešimt metų, taip ir dabar, prie tėvų stalo gimtajame Ožtakių kaime susirenka visa septynių asmenų šeima su vaikais. Skaityti Kūčių maldą patikima mažiausiesiems.

Kūčių dieną gink Dieve nevalgydavo ir nevalgo mėsos. Pasak brolių, pasninkas skirtas ne tik apvalyti mintims, bet ir atiduoti savo nesuvalgytą dalį vargingesniam.

– Šventoji šeima Jėzaus gimimo išvakarėse išgyveno vargą. Jie niekaip negalėjo rasti užeigos, kurioje galėtų apsistoti. Turėjo gimti vaikelis. Šeima buvo priversta apsistoti tvarte, kur ir buvo pagimdytas Kūdikis. Kūčių diena, kai minime šį įvykį, skirta ir mums apriboti savo poreikius, apvalyti mintis. Pasninkaujame ne tik prieš Kalėdas ir Velykas. Dabar ir kiekvieną penktadienį. Tačiau didžioji pasninko esmė yra tas išlaidas, kurios turėjo būti skirtos mėsai, maistui skirti skurdesniems už save. Jei mes to, ką sutaupėme, nepaaukojame vargstantiems, pasninkas netenka esmės. Evangelija juk sako – sušelpk vargstantį, – dėstė Kazimieras.

Po Kūčių vakarienės tėvų namuose kunigai skuba grįžti į savo parapiją. Kalėdų rytą laukia piemenėlių mišios, ir, kaip Kazimieras sako, sausakimša parapijiečių bažnyčia. Su savo senyvais tėvais Gaurės bažnyčioje susirenka tie, kuriuos gyvenimas išbarstė po skirtingus Lietuvos kampelius, o namo grįžti nors trumpam pakviečia gražiausios metų šventės – Kūčios ir Šventos Kalėdos.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras