Kas išgelbės griūvantį Tauragės simbolį – Meilės alėją?(10)

Raimonda ALYSIENĖ | redakcija@kurjeris.lt

2016-12-20 10:38

Meilės alėja – apgailėtinos būklės, neremontuojama jau beveik metus. Autorės nuotrauka

Kol valdininkai trypčioja vietoje ir nežino, ką daryti, Tauragės pasididžiavimu turėjusi būti Meilės alėja garma žemyn. Prieš trejetą metų įrengtas pėsčiųjų takas jau po kelių mėnesių pradėjo byrėti, o praėjusių metų gegužės pabaigoje, prieš pat miesto šventę, nugriuvo ir jį laikiusi atraminė sienelė. Iki šiol ji taip ir nesuremontuota, tik dar labiau čiuožtelėjo žemyn. Žinomas Tauragės architektas tokį valdininkų „rūpestį“ tauragiškiams vienu brangiausių miesto kampeliu pavadino „bukų žmonių filosofija“. Savivaldybės skelbtas konkursas Meilės alėjai lopyti neįvyko jau antrą kartą – statybininkai tvarkyti šios miesto vietos nebenori. Kodėl? 

Krantinės atsiradimo istorija

Ilgametis Tauragės architektas Vincentas Paulauskas prisiminė Jūros krantinės atsiradimo istoriją. Jūros krantinė, kuri, pasak architekto, jo vaikščiota išvaikščiota, vaikystėje joje slėptasi nuo nepatikusių pamokų, buvo suformuota 1970 metais.

Pasak architekto, tada visi Jūros krantai buvo labai šaltiniuoti, atsivėręs moreninis žemės sluoksnis. Šešių metrų gylyje šaltiniukai atsiverdavo ir laikui bėgant imdavo plauti krantus formuodami vagutes. Ir taip kas 20–30 metrų. Žemės ūkiui tada per melioraciją buvo skirta pinigų šaltinių ardomų upių krantams tvarkyti, tuometiniai Tauragės valdininkai juos skyrė Jūros krantinės suformavimui.

– Suprojektavo krantinę, šaltinių sugaudymo sistemą. O ši sistema buvo rengiama rankiniu būdu – melioratoriai įrengė drenažą. Kas 20–30 metrų sudėjo drenas. Darbų vykdytojas tada buvo Leonas Gecas iš dabartinės Vymerio gatvės. Jam toptelėjo mintis šaltinių vandenį išvesti į upę, kad nesušlaptų takai upės apačioje. Prie meno buvo žmogus, tai jam kilo idėja padaryti suoliukus iš akmens, per juos tekėdavo vanduo. Jei sėdėdavai ant suoliuko, po uodega čiurlendavo ir grodavo vanduo, juos tauragiškiai vadino vargonais, – apie beveik prieš pusšimtį metų vykusius darbus pasakojo V.Paulauskas.

Vanduo įveikė krantinę, bet išeitis paprasta

Pasak V.Paulausko, toje krantinės vietoje, kur prieš keletą savaičių nuslinko nuošliauža, teka vienas  didesnių pakrantės šaltinių. Šioje vietoje sugaudytas šaltinių vanduo kadaise tekėdavo laipteliais. Neprižiūrimi jie sunyko ir vanduo pradėjo tekėti po jais.

– O tie, kurie dabar darė krantinę, visai nepriėmė dėmesin, jog aiškiai matyti, kad šaltiniai bėga per žoles. Tai ar sunku buvo juos sugaudyti? Padarė atraminę sienutę ir užtvenkė vandenį. Vandens nesustabdysi. Kai pašalo, iškėlė sienelę, ji sulūžo ir nuvirto, – konstatavo V.Paulauskas.

Paklaustas, kaip reikėjo sugaudyti šaltinius, V.Paulauskas pasiūlė du, jo galva, labai paprastus  būdus. Tereikėjo surasti ir atkasti šaltinių pradžią, įrengti užmetimą kumščio dydžio akmenimis, uždėti gelžbetoninę plokštę ir vandenėlis nesitelktų. Arba palei taką įrengti skersinę dreną, į kurią per skylutes subėgtų vanduo ir nutekėtų krantais. 

– Kliedi dabar apie polių kalimus. Neišeis, vyrai, sulaikyti vandens. Inžinieriai jie ar batsiuviai? Vietoj sienelės reikia suvirinti tvirtą tinklą, jį užmesti akmenimis ir uždėti plokštę, paleidžiant ją žemyn. Vandeniui reikia atlaisvinti kelią, – sakė V.Paulauskas.

Nepriežiūra pakrantei kenkia. Pasak V.Paulausko, reikia išpjauti didesnius medžius, nes jie nuo vėjo siūbuoja, judina žemę, šaknys gadina drenažo sistemą. O krūmai turi būti, jie sutvirtina šlaitą.  

Tai antireklama 

Inžinerijoje, pasak V.Paulausko, dabar yra toks sugedimo laipsnis, kad be projekto, be įdėtų pinigų niekas piršto nepajudina.

– Būtų prie ruso taip nugriuvę, mane iš darbo būtų išviję. O čia niekas neatsako. Jei padarė projektinę klaidą, tai tas projektuotojas bėgtų taisyti. Yra garantinis laikas, juk į teismą galima paduoti, o projektuotojas dar ir licenciją prarastų. Ūkiškai, paprastai galima sutvarkyti, bet niekas nenori imtis atsakomybės arba neišmano. Kad ir Statybos skyrius. Kaip gali žiūrėti į tokį antausį – ką tik pastatytas takas išgriuvo. Kas statė, kas projektavo, tas turi ir atsakyti. Bet yra draugų draugai, konkursų konkursai, matyt, bijo vieni kitus pajudinti, – drąsiai dėstė V.Paulauskas. – Gėda. Antireklama mūsų miestui. Gal Statybos skyriuje veterinoriai sėdi? Drenažo negali susiprojektuoti.  O jei sako, kad tai ne jų darbas, tai bukų žmonių filosofija. Naujoji valdžia apie antrąjį Jūros krantinės sutvarkymo etapą visai nutilo.

Namai negrius 

Krantas formuojasi pagal natūralų byrėjimo kampą, kurį nustato sena nuo amžių krantinės morena. Moreninis gruntas, pasak V.Paulausko, pastovus, jei ant jo yra pastatų pamatai, jie negrius.

– Užpiltas gruntas gali „nuvažiuoti“, tvoros gali nugriūti, bet namai – ne. Vaižganto gatvėje trūkių pamatuose nėra, o stovi kai kurie jų jau šimtą metų, – įsitikinęs V.Paulauskas.

Dėl savo namų nesibaimina ir Jūros pakrantės gyventojai. J.Tumo-Vaižganto gatvėje, šalia upės, kai kurie jų gyvena jau daugybę metų. Pusę amžiaus ant Jūros kranto netoli „Versmės“ gimnazijos gyvenanti moteris žurnalistei pasakojo menanti pakrantę ir iki 1970 metų, tai ten niekas kojos nekėlė, ir po sutvarkymo, kai upės kranto viršuje vedė sausas žvyruotas takelis.

– O dabar gyvename atitverti kaip aborigenai. Niekas mūsų neklausė, pastatė betoninę tvorą, atitvėrė nuo Jūros ir viskas. Žadėjo įrengti vandeniui nubėgimą iš kiemų, bet taip ir nepadarė. Kai palyja, plaukia kiemai, – pasakojo moteris.   

Niekas nenori remontuoti 

Paklausta apie projekto „Jūros upės pakrančių ir šlaitų kompleksinis sutvarkymas“ antrąjį etapą, kurio metu planuota sutvarkyti Jūros pakrantę nuo pėsčiųjų tilto iki Dariaus ir Girėno gatvės, įrengti drenažo sistemą, savivaldybės Plėtros, investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėja Genovaitė Pukelytė sakė, kad kol kas priemonės, iš kurios būtų galima gauti ES lėšų, nėra, bet galimybių esą ieškoma.

Griuvusiai Meilės alėjos tako sienelei suremontuoti savivaldybė turi ir darbų projektą, bet norinčiųjų šiuos darbus atlikti neatsiranda – jau du kartus neįvyko darbų pirkimo konkursai, nors kaip teigia savivaldybės mero padėjėja Vytautė Čėsnaitė, kviesta dalyvauti mažiausiai po aštuonias įmones.

Statybų įmonės „Apastata“ generalinis direktorius Bolius Apavičius sakė nežinąs, ar jo vadovaujama įmonė gavo kvietimą dalyvauti krantinės sienelės remonto darbų konkurse.

– Neturime laiko. Turime darbų, todėl ir nedalyvavome, – į klausimą, kodėl nedalyvavo konkurse, atsakė B.Apavičius.

UAB „Altausta“ vadovas Algimantas Macijauskas sakė, kad jo vadovaujama įmonė remonto darbų konkurse nedalyvavo, nes pralaimėjo pirmajame krantinės įrengimo darbų konkurse. Į klausimą, ar ne per menka numatyta 34 tūkst. eurų suma remonto darbams, įmonės vadovas nesiryžo atsakyti. Pasak A.Macijausko, reikia įsigilinti į projektą, žinoti, kokie darbai numatyti. 

Pasak V.Čėsnaitės, tako ant Jūros upės šlaito vertė – 425 469 eurai. Iš jų 331 170  eurų – ES, 29 220 eurų – LR biudžeto, 65 077 eurai Tauragės rajono savivaldybės biudžeto lėšos.

Skaityti komentarus (10) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras