Kandidatas į Tauragės merus Darius Petrošius: „Niekada neuždarysiu durų. Dirbtiniai užraktai ne man“ (108)

Politinė reklama | Savivaldos rinkimai 2019

2019-03-12 09:54

Gerą nuotaiką ir aktyvų laisvalaikį visuomet garantuoja vokiečių aviganis Dziausas

Antrasis tiesioginių mero rinkimų turas Tauragės politinę padangę sujaukė kaip reikiant: į jį patekę kandidatai – savotiška naujiena vietos rinkėjams ir, žinoma, nelengvas pasirinkimas. „Viskas – rinkėjų rankose. Tik paprasti Tauragės žmonės nuspręs, kam patikėti atsakingas mero pareigas. Gerbsiu bet kokį jų pasirinkimą“, – sako kandidatas į merus Darius Petrošius. Šiltas žvilgsnis, ramus balso tonas, inteligentiškas požiūris, pagarba kito nuomonei ir gilus mąstymas – toks įspūdis susidarė kalbantis su D.Petrošiumi. Taigi apie save ir Tauragę – atvirai ir be pompastiškos retorikos. 

– Apie save kalbėti nelengva, tačiau apibūdinkite – koks jūs žmogus? Mero asmeninės savybės labai svarbios, jis turi būti jei ne visų mėgiamas, tai tikrai išskirtinis: su ugnele, charizma. Koks jūs asmeniniame gyvenime? 

–  Taip, apie save kalbėti, juolab girtis nemėgstu, o ir nereikia. Paprasčiau, kai kiti tave įvertina, bet pabandysiu (juokiasi, – red). Kas, mano nuomone, merui svarbiausia – jis turi būti lyderis. Ar tu toks esi, pamatyti gali tik iš šono. Lyderystė labiausiai išryškėja, kai dirbi komandoje, o ypač kai patenki į kritinę situaciją. Tokių situacijų, kaip ir kiekvienas žmogus, ir darbe, ir asmeniniame gyvenime, žinoma, esu patyręs. Tuomet koncentruojuosi – kuo daugiau stresinių situacijų, tuo labiau sugebu susikoncentruoti ir numatyti žingsnius į priekį. Visada yra būdas išspręsti kad ir sudėtingiausią problemą. O kasdienybėje mano draugai, pažįstami žmonės mane pažįsta kaip paprastą žmogų, stengiuosi visus išklausyti, jei tik kuo galiu, padėsiu. 

– Sunku buvo apsispręsti eiti ten, kur esate dabar? Juk pirmasis socialdemokratų pasirinkimas į mero rinkimus buvo siųsti ne jus. 

– Iš pat pradžių partijos kolegos ir norėjo, kad aš kandidatuočiau į merus. Tačiau tuomet atsisakiau. Kai į viešumą išlindo „MG Baltic“ skandalas ir žmonės mane išgirdo, suprato, kaip ir kodėl viskas įvyko, pradėjo masiškai mane raginti kandidatuoti į Tauragės merus. Tiek partiečiai, tiek paprasti, mieste sutikti žmonės. Prisipažinsiu – apsispręsti buvo nelengva. Supratau, kad tai pirmiausia didžiulė atsakomybė. Aš turbūt tuo ir skiriuosi nuo tos jaunosios kartos, kuri gal svarsto mažiau ir trumpiau.

– Kokia jums atrodo ši rinkiminė kampanija – ji agresyvi, pikta, o gal viskas taip ir turi būti? Normalu rėkti vienas ant kito, nepaliaujamai girtis, menkinti konkurentą ir jo nuomonę? Tokių „perliukų“ pastaruosius mėnesius buvo nemažai. 

– Man susidarė įspūdis, kad kai kurie žmonės šios rinkimų agitacijos metu užstrigo socialinėje, virtualioje erdvėje, paniro į žodžių karą nežiūrėdami oponentui į akis. Nesu rėksmingas žmogus, nemėgstu ir rėksmingos konkurencijos. Tačiau gyvenimas internete, socialiniuose tinkluose nėra tas tikrasis gyvenimas. Ten jis kiek iškreiptas, pagražintas. Realybėje jis kitoks. Apvažiavau visą Tauragės rajoną, aplankiau daugybę žmonių tolimiausiuose rajono kampeliuose. Džiugu, kad žmonės tvarkosi, kad mūsų gyvenvietės pačių gyventojų puoselėjamos. Tačiau mačiau ir ašarų, išgirdau didžiulių skaudulių. Ir dėl to, kad vaiko į darželį negali leisti, ir dėl įtampos darbe (neminėsiu, kurioje įmonėje), ir kad serga sunkiai žmogus. Sėdi, kalbiesi ir kai tavo pašnekovui ima tekėti ašaros, supranti, kad jam trūksta labai daug – dėmesio, realios pagalbos, gero žodžio. Jam, gyvenančiam nuo miesto nutolusiame kaime, visai nesvarbu baseinai, sporto arenos ar tai, kad valdžia nusipirko naują elektromobilį, jam svarbu išsikapstyti iš savo bėdų, kiek daugiau uždirbti, o gal net paprasčiausiai būti išklausytam. Ir ką – atsiprašai tokiu atveju už visus, už politikus ir jų sprendimus. Aš juk taip pat politikas. 

– Kaip turėtų dirbti taryba, kad žmonės pagaliau pasakytų – štai, kokia racionali ir protinga mūsų valdžia, kaip užgesinti karą tarp valdančiųjų ir opozicijos? O gal tai neįmanoma? 

– Toks demokratijos pamatas – opozicija, vienokia ar kitokia, ji bus. Tačiau esminis kriterijus – kaip valdantieji dirba su opozicija. Jei užverda pyktis ir asmeninės ambicijos, taika sunkiai įsivaizduojama. Būtent meras, mano gilia nuomone, ir turi būti tas karo gesintojas, principinis svertas tame žodžių ir ambicijų kare, tačiau jo argumentai privalo būti labai gilūs ir pamatuoti, jis turi būti produktyvaus darbo, o ne kivirčų variklis. Politinė kultūra man labai svarbi.

"

Kur benuvažiuoji, labiausiai į akis, žinoma, krenta infrastruktūra, arba, tiksliau, jos nebuvimas: duobėti keliai, šaligatvių ir pėsčiųjų takų, apšvietimo trūkumas. O kai kur gal tik kelių lempučių tetrūksta. Visi mano aplankyti žmonės šią problemą įvardijo kaip numerį vieną.

"

– Išvardykite tris skaudžiausias ir labiausiai taisytinas Tauragės krašto sritis. Į ką, jei būsite išrinktas, pirmiausia mesite visas savivaldybės pajėgas? 

– Kur benuvažiuoji, labiausiai į akis, žinoma, krenta infrastruktūra, arba, tiksliau, jos nebuvimas: duobėti keliai, šaligatvių ir pėsčiųjų takų, apšvietimo trūkumas. O kai kur gal tik kelių lempučių tetrūksta. Visi mano aplankyti žmonės šią problemą įvardijo kaip numerį vieną. Žinoma, dar ir menkas darbo užmokestis. Tik būkime realistai, savivalda čia vargu ar gali labai padėti, nors atitinkami politiniai sprendimai gali palengvinti žmonių buitį. Kiekviena sritis turi daugybę problemų – pavyzdžiui, kultūros darbuotojų atlyginimai, nesąžiningas atliekų mokestis, skaičiuojamas nuo ploto, jo priverstinė kintamoji dalis, nesvarbu, kiek konteinerių išpilsi: karves suskaičiuoti ir sužymėti mes sugebėjome, o štai savo žmonių kažkodėl nesuskaičiuojame. Formulė paprasta – teršia ne plotas, o žmogus. Stebuklų, žinoma, šiame gyvenime nebūna, tačiau viskas priklauso nuo bendravimo, paprasto, atidaus, kai gimsta idėjos, o labai pasistengus jos gali virsti kūnu. Iliuzijomis nesivadovauju ir jų nedaliju. Tačiau padėti paprastam žmogui visada esu pasirengęs. Man visada galima paskambinti, nesvarbu, dieną ar vėlų vakarą, visada perskambinu, jei tuo metu atsiliepti negaliu, pas mane visada galima ir bus galima ateiti. Niekada neuždarysiu durų. Dirbtiniai užraktai – ne man. 

– Šita valdžia dar kadencijos pradžioje atsisakė spaudos konferencijų. Kaip jūs elgtumėtės? 

– Spaudos konferencijos būtinos. Ir ne tik savivaldybės rūmuose. Esu pasirengęs rengti išvažiuojamąsias spaudos konferencijas į rajono bendruomenes, sodų bendrijas, įmones, kad ne tik išgirsčiau, bet ir savo akimis pamatyčiau, kokios problemos žmones kamuoja, kad kartu nuspręstume, kaip jas narplioti. Kam visam kaimui važiuoti pas merą, juk merui paprasčiau nuvažiuoti pas juos. Meras turi ne tik išklausyti žmonių skundus ir problemas, bet ir pats jas pamatyti, o ne atsibusti tik tada, kai visi į akivaizdžią bėdą ima baksnoti pirštu. Skaudvilėje man teko kalbėtis su viena jauna šeima. Į darželį jų vaikas nepatenka, vietų trūksta, o jie abu turi dirbti, kitaip neišgyventų. Kai išgirsti tą jauną besigraudinančią mamą, supranti, kad prioritetus savivaldybė turi dėliotis kitaip. Kai kurias problemas reikia spręsti čia ir dabar, o didžiulės milijoninės statybos, be to, tų milijonų mes ir neturime, gali palaukti. 

– Apeliuojate į garsiąją jūsų politinių oponentų reklamuojamą sporto areną? Manote, kad jos nereikia? 

– Labai išsamiai vertinti man kiek sunku, nes šiuo metu nesu tarybos narys, nemačiau išsamių šio projekto planų, kitų dokumentų, nežinau, ar buvo atlikta šios arenos poreikio analizė. Tačiau žinau viena – net ir su valstybės pagalba statant tokį objektą, Tauragei tai būtų didžiulis apynasris. Niekas ir nežino, kiek ji iš tikrųjų kainuos. Viešoje erdvėje nuskambėjo 6 milijonų eurų suma. Esą tik 30 procentų reikėtų prisidėti savivaldybei, tačiau tie 30 procentų – 2 milijonai eurų. Beje, ir tie 6 milijonai kol kas yra tik skaičius iš piešinuko. Jei valdantieji jau rengia projektą už 80 tūkstančių eurų, žino, ką planuoja toje sporto arenoje, žino, kas joje bus – bėgimo takai, salės, dar kažkas. Tačiau žino tik jie, negirdėjau, kad visuomenės apie tai būtų klausta. 

– Savivaldybės įmonių privatizavimas – procesas, žinoma, jau įpusėjo. Bet jeigu atsitiktų taip, kad būtumėte išrinktas ir „Dunokų“ aukcionas dar nebūtų įvykęs, stabdytumėte šį procesą? 

– Nesinorėtų, kad ir butų ūkis būtų privatizuotas. Esu įsitikinęs, kad privatizavus „Dunokus“ miesto tvarkymas brangs. Tokiame mažame mieste rinkos dėsniai nesuveiks. Ateina labai stambus kapitalas. Jam reikės pelno. Mano pozicija – „Dunokai“ turi likti savivaldybės kontrolėje.  

– Kodėl žmonės turėtų balsuoti už jus? Koks jūsų paskutinis žodis rinkėjui – iki lemiamo momento teliko keturios dienos. Ir, beje, ką veiksite paskutinę dieną iki rinkimų, kai agitacija bus draudžiama? 

– Geras klausimas, į kurį jau turbūt turėčiau būti pririnkęs daugybę atsakymų (juokiasi, – red.). Pirmiausia todėl, kad aš girdžiu, žinau, kaip spręsti vieną ar kitą klausimą, turiu politinės patirties. Ir svarbiausia – nesimėtau gražiais paveiksliukais, nekuriu neįgyvendinamų iliuzijų, o kalbu tik tai, kuo esu tikras. O paskutinę dieną iki rinkimų praleisiu su dukra – pramogausime, dūksime. Ir kviečiu visus ateiti atiduoti savo balsą. Net jei jis skirtas ne man, gerbsiu kiekvieno pasirinkimą. 

Kalbėjosi Goda Dirsytė

Užs. Nr. 28. Politinė reklama bus apmokėta iš LSDP Tauragės skyriaus rinkimų sąskaitos

Skaityti komentarus (108) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras