Nykstančiame Balandžių kaime dar gyvi prisiminimai apie karą(1)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2014-03-08 19:00
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Nuo Salomėjos sodybos, už poros šimtų metrų, per Antrąjį Pasaulinį karą stovėjo rusų kariniai bunkeriai. Autorės nuotrauka

Kai Salomėjai buvo ketveri, ji sužinojo, jog nuo kulkų geriausia slėptis bulvinėje po žeme, aštuonerių mergaitė dėdavosi nematoma, atsiguldama į vagą, o dešimties vos per plauką išnešė sveiką kailį, sprukdama nuo į ją šaudančio stribo. Balandžių kaime gyvenanti dabar jau 77 metų sulaukusi Salomėja Bytautienė atidžiai seka naujienas apie Ukrainą. Antrąjį pasaulinį kaimą pergyvenusi viena paskutiniųjų kaimo gyventojų puikiai žino, kas laukia tų, kurių sodybose lankosi kareiviai ar okupantai.

Trys sodybos

 

Į Balandžių kaimą kelias mane atvedė ieškant nykstančių kaimų. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, kaime turėjo būti likę trys gyventojai. Iš į Gaurę vedančio žvyrkelio pasukus dešinėn, o po to pro buvusio kolūkio fermų griuvėsius į kairę, vingiuotas keliukas atvedė į jaukų pušyną ir dvi jame stovinčias sodybas. Iš už automobilio galvą kyštelėjo kepurėtas vyriškis. Taisė mašiną. Ketino su žmona ir seserimi važiuoti į Gaurę, į bažnyčią, bet pataikęs į gilias provėžas purvyne sulaužė automobilio bamperį. Šiaip kur nors retai važiuoja – kartą per savaitę į Tauragę apsipirkti ir kartais į Gaurę. Tai visi trys paskutiniai Balandžių gyventojai: jis, Kazimieras, jo žmona Stasė ir sesuo Salomėja. Jau keletą metų Balandžių kaime  jie karaliauja vieni. Buvo ir kaimynė, bet išvyko gyventi pas vaikus, o jos sodyba liko tuščia. Ūkinis pastatas baigia nugriūti.

Kazimierui nė kiek nekeista, kad jie paskutiniai gyventojai. Sako nepastebėjęs, kaip kaimas praretėjo. Tačiau jo sesuo apie kaimo tuštėjimą viską puikiai mena.

Salomėjos sodyba už poros šimtų metrų. Išskyrus brolį su žmona, kilometro spinduliu daugiau niekas negyvena. Duris praveria smulki linksmų akių močiutė. Teiraujuosi, kas praretino kaimynų gretas. Apsižvalgiusi po kalvotus miškų supamus laukus, močiutė ima pasakoti apie karą ir tremtį.

 

Gyveno su kareiviais

 

– 1940 m. birželio 22-osios ankstų rytą mus pažadino tėvas. Susodino į vežimą su broliu ir sesėm ir patraukė link miško. Mama su vyresniuoju broliu buvo išginę karves į bendrą ganyklą. Pakeliui į mišką mus sustabdė kaimynai ir įspėjo nevažiuoti į mišką, nes ten pilna rusų. Tada išgirdome šūvius. Pamenu, kaimynė Riaubienė griebė mane už rankos ir įsitempė į bulvinę, kad kulkos nekliudytų. Kai viskas nurimo, išlindom. Prie beržynėlio kniūbsčias gulėjo rusų kareivis. Vakarop grįžome namo. Pro mūsų namus pravažiavo du vokiečių furgonai. Kol mūsų nebuvo namie, į kiemą buvo nukritusi padegamoji bomba, laimei, ne ant pastato, tad niekas nesudegė. Kita bomba išdegino mūsų rugių lauką, – pasakojo močiutė.

Salomėja mena bunkerius, kuriuos rusai buvo įsirengę per kelis šimtus metrų nuo tėvų sodybos. Mergaitė matė, kaip rusų kareiviai vilko rąstus iš jos tėvo miško ir darė sutvirtinimus prieštankiniams pabūklams pastatyti.

Močiutė prisiminimais nusikelia į 1944 m., kai jai buvo septyneri. Tais metais jų namuose įsikūrė rusų kariškiai.

– Tais metais rusai grįžo į kaimą ir apsistojo mūsų namuose. Įsirengė kelių aukštų gultus iš lentų. Su jais buvo ir rusė su vaikais. Nuo dienos, kai jie pasirodė, ji su savo vaikais miegojo mūsų lovose. Aš su seserimi miegojau virtuvėje ant grindų, tėtis su broliu klėtyje, o mama su kitu broliuku mažoje vaikiškoje lovoje, – mena Salomėja.

Jos tėvas vėliau buvo paimtas į frontą – vežimu turėdavo į Kaliningradą vežti rusams šovinius. Laimei, karui pasibaigus visi šeimos nariai liko sveiki ir gyvi. Tačiau ramybė į kaimą nesugrįžo.

 

Pranešė apie tremtį

 

1946 m. aplink Gaurę pasklido kalbos, jog prasidėjo gyventojų trėmimas.

– Pamenu, tėtis mums sakė, jog pamatę stribą slėptumėmės bulvių vagoje. Laimei, mūsų sodyboje stribai taip ir nepasirodė. 1948 m. gegužės 1 dieną mokytojas, tada lankiau Gaurės pagrindinę, liepė: „Eik ir įspėk Kupčikauskius, Gaižauskus, Sadauskus ir Bajorinus, kad juos veš į Sibirą. Atvažiavo daug NKVD-istų“. Pakeliui užsukau į krautuvę, nupirkau mamai du cukrinius runkelius, nes ji buvo prašiusi, pakeliui dar parnešiau juos namo, tada nuėjau ir pasakiau kaimynams, kad juos veš į Sibirą, – savo, dešimtmetės, prisiminimais dalijosi Salomėja.

Močiutė mena, kaip vieni kaimynai spruko pas gimines slėptis, kiti liko. Tuos, kuriuos surado, išvežė. Sodybos liko tuščios.

– Atėjo vieną dieną pas mane Šimkikė ir pasikvietė nueiti prie Gaižauskių namų. Sakė, ten mėtosi knygos. Nuėjusios nieko neradom, stuba buvo užrakinta, tačiau mus pastebėjo stribas ir puolė vytis. Pamenu, kaip jis šaudė į mus. Parpuolusios įsilipom į tėvo lovą, mamai už nugaros, ir pasilindome po antklode. Tas stribas dar įėjo į namo prieškambarį, šovė į lubas ir išėjo.

 

Baiminasi dėl Trečiojo pasaulinio

 

Tuo Salomėjos prisiminimai apie karą baigiasi. Po karo ji studijavo Vilniaus technikume, įgijo bankininkės specialybę, Tauragėje dirbo banke, vėliau savivaldybėje. Užaugino dukrą ir sūnų. Šie dabar gyvena Kaune, tačiau motiną dažnai lanko. Vasarą atvyksta papoilsiauti. Sūnus kieme įrengė vasarnamį, kad nereikėtų miegoti palapinėse, pavėsinę, iškasė tvenkinį. Anūkai Marius, Rokas ir Tomas net futbolo aikštę už sodo turi. Salomėjos sklypas didelis – 3,5 hektaro. Gyventi į kaimą moteris grįžo, kai Lietuvai atgavus Nepriklausomybę jai grąžinta tėvų žemė. Brolis Kazimieras, pas kurį lankiausi, liko gyventi tėvų name, o ji pasistatė naują ir išėjusi į pensiją jame apsigyveno. Jei ne vanagai, lapės ir sulaukėję šunys, Salomėja, išėjusi į pensiją, būtų vertusis paukštininkyste, bet kad vištas pavojinga paleisti iš daržinės – iškart nuneša. Tačiau močiutė augina ožkas ir keletą vištelių. Nudirbusi kasdienius darbus, ji klauso radijo, seka naujienas iš viso pasaulio. Ypač jai rūpi Ukrainos likimas.

– Per radiją kalba, kad ten valdžią perėmė opozicija. Baisiausia, kad rusų karinių dalinių yra ir Karaliaučiuje. Jei prasidės kariniai veiksmai, manau, prasidės ir Trečiasis pasaulinis karas. Tačiau ne taip kaip mano laikais – nieks po laukus nelakstys šaudydami. Jau dabar Karaliaučius turi trumpojo nuotolio raketas. Jei Ukrainą rusai okupuos, tai ir mums klius. Ne veltui tėvai sakydavo – rusas amžiams liks, – svarstė močiutė, išlydėdama mane, iš savo sodybos.

Aplink geltonavo ankstyvo pavasario saulutės glostomi laukai. Anot Salomėjos, už puskilometrio, ant kalnelio, kadaise gyveno jos seneliai. Turėjo 14 vaikų. Išgyveno neramius laikus, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Tada seneliai klėtyje po šienu slėpė knygnešių atgabentas knygas. Per Antrąjį pasaulinį karą ne vienas kaimynas nukentėjo, slėpdamas partizanus. Ypač kaimynų gretas praretino trėmimas.

Visa praėjo, kraštovaizdis pasikeitė. O vietovę gaubiančios istorijos liko gyvos. Tačiau tik tiek, kiek jas mena paskutiniai likę gyvi nykstančio kaimo gyventojai.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras