Nykstantys kaimai: Dvarviečius ir Pajūrį lankant(4)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2014-01-02 16:32

Pajūrio kapinaitės – vienos iš nedaugelio Tauragės rajone su koplyčia, ši – perstatyta. Autorės nuotrauka

Tęsiant rašinių ciklą „Nykstantys kaimai“ šį kartą parūpo aplankyti netoli Dauglaukio esantį Dvarviečių kaimą, kuriame, 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, gyveno du gyventojai. Kad patekčiau į Dvarviečius, reikėjo pervažiuoti tyloje paskendusį Pajūrio kaimą.

Buvo penktadienio pavakarys, jau temo. Pajūris snaudė. Kaimo centre, kuriuo galima laikyti autobusų sustojimo aikštelę, ant papuoštos eglės, vėjuoto gruodžio glostomi, suposi kalėdiniai žaisliukai. Mudu su vairuotoju pasukome kairėn, kaip miške sutiktas vyriškis patarė, link kapinaičių. Anot nepažįstamojo, kiek pavažiavusius turėtų mus pasitikti ieškomas Dvarviečių kaimas. Storu skaisčiai žalių samanų apklotu apsigobusi kapinių tvora bylojo apie garbingą amžių, už jos – šimtai senų sukrypusių paminklų, kryžių, kupstais virstantys kapai, žole apžėlę kapų borteliai... Nežinia, kelių kaimų žmonės čia laidojami, tačiau, regis, ramybėje ilsisi miškų gaubiamo Pajūrio kapinaitėse jie jau ne vieną šimtmetį. Jas pravažiavusius mus pasitiko Dvarviečių kaimas. Tiksliau, vienintelė jo sodyba – tamsi, medinė, dviejų galų troba.

– Nežinau, kodėl Dvarviečiai, ar mena ką nors apie čia kadaise stovėjusį dvarą, – draugiškai man atsakė maždaug 50-metė sodybos gyventoja Aurelija. – Tik žinau, kad ir Gaurės seniūnijoje yra Dvarviečiai. Ne vienas mums skirtas laiškas ten nuklydo. Atgaudavome po keleto savaičių su Gaurės pašto antspaudu. O kodėl kaimas Dvarviečiai? Niekada nesusimąstėme, kad kaimo pavadinimas bylotų apie „dvaro vietą“.

Abi apsidairėme po apylinkes.

Sodybą supa miškai, tolėliau – pieva, o už jos – Jūros vingis. Regis, ideali vieta gyventi... Pašnekovė nieko negalėjo papasakoti apie paskutinius čia gyvenusius kaimynus – jau keli dešimtmečiai jie Dvarviečiuose gyvena vienui vieni. Septynių asmenų šeima ir nakčia paslapčiomis į kaimą atbindzenantys šernai arba lapės. Aurelija sako, kad miško gyventojai gyventi netrukdo. Na,  kartelį viena laputaitė kiek tolėliau nuo tvarto nuklydusią vištelę nugriebė, bet daugiau žalos nepridarė. Kaip Aurelija sako, gyventi tokioje vietoje – tikras džiaugsmas. Jei ne vieno iš trijų laikomų šunų amtelėjimas arba kurios iš tvarto atklydusios perlinės vištaitės karktelėjimas, sodyba skendi ypatingoje tyloje. Aurelija prieš metus įsitaisė labai puošnių vištų, bet jos begėdiškai gerai skraido – greta tvarto aukštas ąžuolas, tad gražuolės iki kelių metrų aukštyje kabančio inkilo nuskrenda. Kaip nenuskrisi, kai kieme laksto jauna kalaitė Maja ir dar dvimetis dukterėčios vaikutis. Sodyboje Aurelija gyvena su savo seserimi ir dukterėčios šeima. Iš viso – septyniese. Namui jau 88 metai, statė jį Aurelijos tėtis. Mena, kai buvo mažytė, šeimoje irgi gyveno septyni asmenys: tėvai, močiutė ir ji su trimis seserimis.

Kol nesutemo, grįžtame į Pajūrio kaimą. Ant kalnelio, netoli autobusų stotelės, stovi didžiulis senoviškas namas. Greta jo – pamatai. Apsidairiusi ir pamačiusi, kad iš kelių artimiausių namų šviesa dega tik viename lange, nuskubu apie pamatus pasiteirauti jo gyventojų. Nesitikėjau pridaryti žalos, kai pro man duris atvėrusio darbininko kojas į dažomą kambarį įsmuko baltas pūkuotas katinas. Pasisukęs gaudyti gyvūno, vyriškis mestelėjo man, kad šeimininkės turiu ieškoti kitoje namo pusėje. Maloni moteris pakvietė mane vidun.

– Toje vietoje anksčiau buvo bažnyčia, prieš beveik 40 metų, man atsikrausčius čia į marčias, jau buvo ardomi bažnyčios pamatai, – atsakė moteris. – Jūsų matytame name gyvena tėvas, motina ir sūnus, Lietuvos išlaikytiniai.

Teiraujuosi moters, kodėl Pajūrio kaime taip tylu, ar dar visi negrįžo iš darbų.

– Tai kad čia gyvena vien pensininkai. Turime tik tris ūkininkų šeimas, ir dvi iš jų – pensinio amžiaus, viena moteris, auginanti karves, – keturiasdešimtmetė. Anksčiau, kol dar vaikai baiginėjo vidurinę, čia buvo kur kas triukšmingiau – jaunimas mašinomis važinėdavo. Dabar, kai visi jauni išvyko į užsienį, kaime taip tylu pasidarė.

Moteris žvilgsniu glosto sodybas ir vardija, kieno vaikai į kurį pasaulio kraštą nuklydo. Jos abu sūnūs – Norvegijoje. Todėl ir remontuoti namus ji gali – vaikai pinigų atsiunčia. Ant židinio atbrailos stovi iš Haugesodo parsivežta troliukė. Prijuostėje laiko musmires, iš po sijono kyšo kasą primenanti uodega. Norvegai labai mėgsta trolius. Tenka ir lietuviams pamėgti. Mama braukia ašarą, kad vaikai nesirengia grįžti į Lietuvą. Abu šiaurietiškoje šalyje gyvena ir dirba jau aštuonerius metus. Abi šeimos ten įsigijo nuosavus namus ir už juos moka paskolas.

– Nepalyginsi, koks gyvenimas ten ir čia. Ten gali ir paskolą sumokėti, ir dar buitinės technikos nusipirkti iš algos, kiek nori maisto, gali pakeliauti. Neseniai vienas sūnų Tailande buvo.

Tauragėje gyvenanti Genovaitės dukra, kai aplanko motiną, atsiveža ir nešiojamąjį kompiuterį – motina su sūnumis ir keturiomis anūkėmis susimato bendraudami „Skype“. 4–6 metų anūkės kalba lietuviškai, nors gimė Norvegijoje. Genovaitė rodo Miglės, Rugilės, Simonos ir Gretos nuotraukas. Braukia ašarą. Norėtų anūkes po apylinkes pavedžioti, žiemą rogutėmis patampyti, netoli ir upė – vasarą pasimaudyti.

Genovaitė sako, jog ne aš viena pajutau ypatingą Pajūrio kaimo tylą. Vasarą buvo atvykusi dukros draugė užsienietė, ji tvirtino, kad šis kaimas primena rojaus kampelį. Kaimas jaukus dar ir dėl to, kad juo atsakingai rūpinasi Pajūrio bendruomenė. Kaimo centre įrengė pavėsinę, kurioje švenčia bendruomenės šventes. Pasak Genovaitės, vasarą visas kaimas Škaplierinę, rugiapjūtės pradžią, šventė – susitvarkė aplinką, o po to visi pavėsinėje barščius valgė. Kaip moteris sako, o kas beliko – tik visiems susiburti ir pasibūti. Pramogų ir taip trūksta – vaikai iš užsienio grįžta retai.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras