50-ojo jubiliejaus proga aktorius Juozas Gaižauskas gerbėjams dovanoja komediją apie laimę(1)

kurjeris.lt inform. | redakcija@kurjeris.lt

2018-04-17 11:40

Balandžio 18 dieną profesionalaus komedijos teatro „Domino“ aktorius, mūsų kraštietis Juozas Gaižauskas švęs penkiasdešimties metų jubiliejų. Ta proga visiems savo artimiesiems, draugams ir ištikimiems gerbėjams jis dovanoja monospektaklį – komediją apie laimę „Aš + vienas“, kurios premjera vyks gegužės 2 d., o bilietus įsigyti gali vos 100 žiūrovų!

Juozai, savo gerbėjams dovanojate monospektaklį – tai pirmas ir vienintelis toks atvejis Lietuvoje. Kaip kilo ši idėja? 

Idėja kilo kur kas anksčiau. Pirmiausia radau man patinkančią pjesę, ji man nedavė ramybės tol, kol neišverčiau į lietuvių kalbą, nors dar tuomet ir neplanavau kurti šio spektaklio. Tuomet viena po kitos ėmė gimti idėjos ir atėjo suvokimas, koks tas spektaklis turi būti. Suvokimas buvo toks ryškus ir aiškus, kad troškau juo su kuo nors pasidalinti. Juk nebėgsi į gatvę šaukdamas: „Gerieji žmonės, aš suvokiau nuostabų dalyką!“ (juokiasi). Aktorius turi tik vieną būdą pasidalinti savo suvokimu – jis gali sukurti spektaklį ir padovanoti jį žiūrovui.

Kiekvieną gimtadienį švenčiate šitaip originaliai? 

Atvirkščiai, aš apskritai nesu gimtadienių mėgėjas. Man net truputėlį juokingai atrodo, kai žmonės savo jubiliejus švenčia pompastiškai. Kita vertus, dabar juoksis iš manęs – na ir tegul! Aš nieko blogo tame nematau, juokitės. Labiau mėgstu dovanoti dovanas nei jas gauti. Kai dovanoju, jaučiuosi laimingas. Taip ir kilo mintis sukurti spektaklį, kurį galėčiau padovanoti draugams, pažįstamiems, kolegoms, žmonėms, kurie lankosi mano spektakliuose, kurie mėgsta mane ir seka mano veiklą. Yra žmonių, kurie mane sustabdo gatvėje, nusišypso, pakalbina, o vėliau ateina į mano spektaklius – aš jų nepažįstu. Man dažnai kyla klausimas: „Kas tie žmonės, kuriems įdomu tai, ką aš darau?“. Ir šovė mintis – kodėl gi nesukūrus spektaklio tiems, kas mane myli ir mėgsta?

Tai juk dovana ir sau pačiam.

Be abejo! Artėjant jubiliejui aš susimąsčiau, ko norėčiau dovanų. Aš tiek daug turiu: nuostabią šeimą, puikius draugus, labai įdomų gyvenimą, fantastišką darbą. Materialios svajonės jau įgyvendintos, mat neturiu pernelyg didelių norų – įspūdingos jachtos ar išskirtinio automobilio. Nieko nėra svarbiau už tą jausmą prabudus ryte, kai jautiesi gerai, saugiai, jauti aplinkinių žmonių dėmesį, šilumą ir laimę. Perkračiau savo gyvenimą ir suvokiau, kad laimingiausias jaučiuosi tuomet, kai kuriu. Tuomet aš būnu visoks: piktas, geras, nervingas, pavargęs, nepakenčiamas ar užsidegęs kaip vaikas. Bet, praėjus kuriam laikui, suprantu, kad tokiomis akimirkomis ir būnu laimingiausias. Tad kodėl nepadovanojus ir sau kruopelytės laimės?

Kiekvieno spektaklio premjera – didelė šventė?

Diena, kai vyksta spektaklio premjera, būna ir siaubinga, ir laiminga vienu metu. Tai akimirkos, dėl kurių verta gyventi. Gal kažkas skaitys ir pagalvos „kokia kvaila jo laimė...“, bet tokia ta aktoriaus dalia (juokiasi).

Spektaklį apie laimę „Aš + vienas“ pasiūlėte pastatyti profesionaliam komedijos teatrui „Domino“. Kodėl būtent čia švęsite savo jubiliejų?

Reikia nepamiršti vieno paprasto dalyko – „Domino“ teatre dirbu jau dešimt metų!Maža to, aš čia praleidžiu kone kiekvieną dieną. Nė trupučio nebijau pasakyti, kad tai mano antrieji namai, kad čia patyriau daugybę laimingų akimirkų.

Kodėl būtent ši pjesė?

Ji man labai artima. Ji labai juokinga ir, tuo pačiu, graudi, kaip ir mūsų gyvenimai. Spektaklyje nemažai egzistencinių klausimų ir situacijų, kurias išgyvename kiekvienas. Pasaulyje yra 7,5 milijardo žmonių, ir mus nuolat moko, kad kiekvienas esame žmonijos dalis. Ar tikrai? Jeigu nors kartą pajutai, kad esi, viso labo, plius vienas prie visos žmonijos, tai tas spektaklis skirtas tau. Visi mes esame vieniši, nė vienas neįlįsime į kito kailį. Net ir pats artimiausias žmogus – mama, žmona ar geras draugas – niekada nesužinos, kas iš tiesų dedasi mūsų viduje. Juk kaip dažnai, vos žvilgtelėję į kitą žmogų, mes klijuojame etiketes. Dažniausiai – bjaurias, smerkiančias, niekinančias. O ar susimąstome, kad iš tiesų visi mes esame besąlygiškai unikalūs? Ir jei vienas į kitą pažvelgtume kitomis akimis, pasaulis taptų gerokai šviesesnis. Apie tai ir bus šis spektaklis.

Juozai, nugyvenote jau pusę amžiaus. Kokiomis mintimis pasitinkate tokį garbingą jubiliejų?

Pusę amžiaus? Koks siaubas! (juokiasi). Į galvą lenda tipiški atsakymai, kuriuos į šį klausimą mėgsta pažerti žmonės. O aš pabandysiu atsakyti nuoširdžiai. Netikite? (šypsosi). Pirma mintis, kuri ateina į galvą, tai būtų kažkoks ilgas keiksmažodis su pliūpsniu juoko, nes tikrai sunku patikėti tuo, kad man jau penkiasdešimt. Šį skaičių man labai sunku sutapatinti su savimi. Juk penkiasdešimtmetis – senas žmogus. O aš? Tuomet prisimenu savo vienmečio draugo komentarą apie tai, kad pasaulis pasikeitė, mes geriau maitinamės, daugiau sportuojame, dirbame mėgstamą darbą ir kur kas jauniau atrodome, todėl nesame tie tipiški senukai. Gal ir tiesa, tik kodėl vis daugiau žmonių į mane ima kreiptis „jūs“, o kai kurie pavadina maestro ir nemano, kad čia ,,bajeris“? Aš net krūpteliu (juokiasi).

Gimtadienį švęsite?

Įtariu, kad kurdamas spektaklį aš sąmoningai stengiuosi išvengti gimtadienio šventės – užverčiau save darbais, kad negalvočiau apie artėjantį jubiliejų. Man gimtadieniai nėra labai svarbūs, tačiau net neabejoju, kad artimieji ims ir sugalvos kokią staigmeną.

Bent palinkėkite sau kažko gimtadienio proga.

Sveikata – gera, draugų – turiu, šeima – nuostabi, aplink geri žmonės, priešų neturiu. Jei turiu, tuomet esu laimingas, nes nežinau, kas jie tokie. Nieko sau palinkėti negaliu, nes viską turiu. Kaip bebūtų paradoksalu, bet pasaulis yra nuostabus net tada, kai tau taip neatrodo. Būtų gerai, kad tai nesikeistų.

Kadangi šis spektaklis – apie laimę, norisi paklausti, o kas jums yra laimė?

Aš neturiu laimės formulės. Norėčiau atskirti laimę nuo laimingų akimirkų. Nuolat laimingas gali būti tik idiotas. Aš esu laimingas tada, kai darau tai, kas man patinka: dirbu, kuriu, įgyvendinu savo sumanymus, kai pildosi mano svajonės. Norėčiau žmonėms palinkėti kuo daugiau laimingų akimirkų. Mūsų, aktorių, profesija verčia mus nuolat stebėti žmones. Tarkim, pėsčiųjų perėja eina srautas – 40 ar 50 žmonių, ir matai, kad visi liūdni, nė vienas iš jų nesišypso. Jei būčiau užsienietis, turbūt pagalvočiau, kad šiandien šią šalį ištiko kažkokia nelaimė. Bet ar gali nelaimė ištikti visą tautą kiekvieną dieną? Kurdamas spektaklį „Aš + vienas“, noriu, kad žmonės dažniau pažvelgtų ir pamatytų save iš šalies. Jūs, net neįsivaizduojate, kaip tai juokinga ir sveika!

Beje, galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad aš esu plius vienas prie žmonijos. Ir jūs taip pat!Kuria prasme? Tiesiog... Pasižiūrėkite spektaklį...

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras