90-ies metų kelias: kur ilgaamžiškumo paslaptis?(10)

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2017-03-22 09:21

Netrukus 90 metų sukaktį minėsianti Elena Liolienė per gyvenimą patyrė daug vargo, tačiau kaskart nekantriai laukia pavasario. Autorės nuotrauka

Jei gyvenimą įsivaizduotume kaip kalną, 90 metų sulaukęs žmogus būtų užkopęs beveik į jo viršūnę. Nedaug esu sutikusi tokio amžiaus žmonių, kurie būtų tokio šviesaus proto, nesiskųstų ir nedejuotų dėl senatvės vargų. Elena Liolienė – tokia. Nors nelaimių, skausmo ir vargo gyvenimas atseikėjo su kaupu, pasitikdama 90-metį ji sako besidžiaugianti kiekviena diena. Ir labai nekantriai laukia pavasario.

Ašarų pakalnė...

Sutikti mielą, nuoširdų, kalbų pašnekovą žurnalistui tikra sėkmė. Kalbėtis su žmogumi, kurio kiekvienas jausmas – iš­gy­ventas, kiekviena mintis – šviesi, o žodis – atviras ir tiesus, tenka nedažnai. Klausydamasis, regis, paprastos gyvenimo istorijos, kupinos skausmo ir vargo, imi suvokti dažnai vartojamą posakį „ašarų pakalnė“. Kaip dar kitaip pavadinti visa tai, ką šiai moteriai teko išgyventi: karo ir pokario metų baimes ir negandas, alkoholyje skendusį vyrą, tris palaidotus vaikus, vieną – sunkiai sužalotą. Vis dėlto net ir tokie skaudūs išgyvenimai nepajėgė užgožti gyvenimo džiaugsmo. Šiandien Elena Liolienė, balandį minėsianti 90-ąjį gimtadienį, turi kuo pasidžiaugti: jai dar likusių dviejų vaikų – sūnaus ir dukters meile ir rūpesčiu, anūkų dėmesiu, kaimynų gerumu, vis šiltėjančiomis dienomis.

Po laimingos vaikystės – nelaimių griūtis

Tauragės rajono Ridikiškės kaime gimusi Elena pasakoja turėjusi gražią vaikystę: nors tėvai žemės turėjo nedaug, vos 2,5 hektaro, tačiau buvo darbštūs, rūpestingi, labai mylėjo savo vaikus. Vis dėlto laiminga vaikystė baigėsi ir užgriuvo negandos: pirmiausia – karas, atnešęs daug siaubo kupinų valandų, kai tekdavo slėptis miške, ne vieną naktį praleisti padėjus galvą ant samanų. Karas baigėsi, tačiau skurdas ir nerimas – ne. Žmonės buvo verčiami stoti į kolūkius, kaimo žmonės atsidūrė tarsi tarp kūjo ir priekalo.

– Oi, kaip baisu būdavo. Į kaimą vis užsukdavo tai stribai, tai partizanai. Naktį vieni, dieną – kiti. Mūsų šuo labai sargus buvo. Vos į kaimą įžengdavo žmogus su ginklu, jis iškart sunerimdavo. Tėvelis sakydavo: jau svečių turim, – prisiminimais dalijasi E.Liolienė.

Netrukus vėžio pakirsta mirė mama, ir tėvas su vaikais patraukė į miestą – tikėjosi, kad ten gyvenimas bus lengvesnis.

Elena netrukus ištekėjo. Deja, santuoka laimės neatnešė. Gimė penki vaikai, vyras nuolat gėrė, šeima nesirūpino, viską nešė iš namų, jokiame darbe ilgiau neišsilaikydavo, ir jiems tekdavo nuolat kraustytis iš vienos vietos į kitą. Pagyventi teko daug kur: Šilutės rajone, Pagėgiuose, net Rusijoje. Viena Elenos dukrelė mirė sulaukusi vos mėnesio, kitais keturiais vaikais rūpintis teko jai vienai. Pinigų nuolat trūko: pasak Elenos, kai kada namuose nebūdavo net duonos. Paklausta, kodėl visa tai kentė, ji sako:

– Kaip mano mama sakydavo, kur batas – ten ir varstis. Tais laikais skirtis buvo neįprasta, be to, kur būčiau ėjusi su būriu vaikų? Kai atsikraustėme į Taurus, jau norėjau skirtis. Gyvenome dviejų kambarių bute, valdžia pasakė: vienas kambarys tau, kitas – jam. Tai kas iš to, kad išsiskirsi?

Elena sako lengviau atsikvėpusi, kai pradėjo dirbti. Ji prisipažįsta pasijutusi laiminga, kai nebetekdavo badauti, kai galėdavo vaikams nupirkti, ko reikia. O kai galų gale paliko vyrą ir atsikraustė į Tauragę, gyvenimas nušvito naujomis spalvomis. Dirbti jai teko daug kur: pieninėje, „Eglutės“ valgykloje. Visur jai buvo smagu, ir su bendradarbiais visur sutardavusi.

Mamai skaudžiausios – vaikų bėdos

Ir dabar E.Liolienės kambaryje pirmiausia į akis krenta daugybė nuotraukų. Didžiausios – anksti mirusių jos sūnų. Vienas mirė 43-ejų, kitas – 49-erių. Abu pasiglemžė vėžys. Mamos širdyje tai negyjanti žaizda.

– Net ir kai ta mažoji mirė, vos mėnesį teišgyvenusi, labai širdį skaudėjo. O jau kai tiedu, suaugę vyrai, mirė, per ašaras ilgai kelio nemačiau, – skaudžiais prisiminimais dalijasi Elena.

Kita didžiulė nelaimė, trenkusi tarsi žaibas iš giedro dangaus, ištiko dukrą Kristiną. „Tauragės keramikos“ gamykloje dirbusi mergina buvo sunkiai sužalota darbe. Neteko kojų. Mamai teko ne tik kone metus prižiūrėti tuomet penkiametį anūką Robertą, bet ir nuolat važinėti po ligonines, kur buvo gydoma Kristina. Iš pradžių ji buvo nugabenta į Klaipėdą, vėliau pusmetį gydoma Kaune, dar pusmetį – Tauragėje. Ją slaugyti labai padėjo ir bendradarbiai, ir draugai, ir giminės, bet mama stengdavosi kiek tik įmanoma daugiau būti šalia dukters. Net ir dabar, prisiminusi tas dienas, Elena nesulaiko ašarų. Tą laikotarpį ji prisimena kaip juodžiausią.

Joniškės soduose gyvenantis Elenos sūnus Algimantas irgi neįgalus, jis neteko akies, tačiau mamą dažnai aplanko, padeda kuo gali.

Artimųjų dėmesio netrūksta

Tačiau juk sakoma: kas mūsų neužmuša, padaro stipresnius. Matydama, kaip dukra įveikia savo nelaimę, Elena irgi su ja apsiprato.

– Kristina labai stipri: ji ne tik po namus pati tvarkosi, viską, ką reikia pasidaro: ir valgyti išsiverda, ir skalbia, ir susitvarko, bet dar yra ir nuolatinė automobilių varžybų dalyvė. Jos namuose visa siena medaliais nukabinėta, – didžiuodamasi pasakoja senolė.

Elena džiaugiasi, kad ir Kristina, ir Algimantas nuolat ja rūpinasi. Kristina ir nuveža, kur reikia, ir ką skanesnio pagaminusi atveža ar pas save kviečiasi. Mamos ir dukros ryšys labai artimas: nėra dienos, kad jos nesusitiktų ar bent nesusiskambintų.

O ir kaimynų dėmesio stoka Elena skųstis negali: tai vienas, tai kitas vis įkiša galvą per duris pažiūrėti, ar ji turi malkų, jei ne – prineša. Vasarą, sako, užtenka vos užsiminti, kad jai sunku savo daržiukui palaistyti vandens prisinešti, tuoj kibirai būna pilni. O paskui nė prašyti nebereikia: kasdien atėjusi jau randa atnešta vandens.

Valgyti ilgaamžė pati išsiverda, o valganti viską, ko tik užsigeidžianti: ir lašinių su česnaku, ir silkės, ir bandelių su pienu. O jau kokių skanumynų prisivalganti, kai Kristina į svečius pasikviečia: dukra mėgsta gaminti ir vis ką nors naujo, dar neragauto, sugalvoja.

„Kad tik Dievas laiko...“

Seni žmonės neretai skundžiasi, kad jiems nusibodo gyventi, kad niekas nebedžiugina, greičiau jau Dievulis juos pasiimtų. Elena tokių minčių neturi: jai įdomu viskas, kas vyksta, ji turi savo nuomonę visais klausimais.

– Džiaugiuosi, kad tik Dievas laiko. Dabar tikrai džiaugiuosi gyvenimu, nors ir labai daug vargo teko patirti. Prašau tik jo, kad nepaguldytų ant lovos ir proto neatimtų, – prisipažįsta Elena. 

Per televizorių ji visada pažiūri žinias, vieną kitą serialą – tik tokių, kur daug šaudo ir mušasi, nemėgsta, klausosi pokalbių laidų. Niekada nepraleidžia „Duokim garo!“ – sako, jai smagu klausytis linksmos liaudiškos muzikos. O ir apie politiką turi ką pasakyti:

– Kas iš tos valdžios, kas iš tų Seimo narių? Nieko! – numoja ranka, turėdama mintyje pastarųjų dienų skandalus.

Paklausta, kokia tokio ilgo gyvenimo paslaptis, jubiliatė susimąsto:

– Geram reikia būti, niekam blogo nedaryti, Dievą tikėti, nežiūrėti, kad tik man, man...

Skaityti komentarus (10) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras