Elektroninės laikraščio versijos prenumerata

Balsavimas

Už kurį kandidatą į Tauragės rajono savivaldybės mero postą atiduotumėte savo balsą?

 Rezultatai

Apie senelį Šaltį(11)

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2017-12-29 15:29
Raimondos Alysienės nuotrauka

Šventiniam laikraščio numeriui labiau tinkančio herojaus nerastum nė su žiburiu. Prieš jus – pats tikriausias senelis Šaltis. Jis taip ir prisistato: „Senelis Šaltis. Galiu ir pasą parodyti“. Juo labiau, kad ir gimtadienis – sausio 1-ąją. O dar sako: „Žiemą – Šaltis, vasarą – šaltinėlis“. Arba „Draugams kol kas neprasikaltęs poetas Eugenijus Šaltis“. Nors jo veikla poezija toli gražu neapsiriboja. Ji tokia plati, kad sunku viską ir išpasakoti. Bet geriau tegu pasakoja jis pats.

– Gerbiamas Eugenijau, kokiomis nuotaikomis pasitinkate Naujuosius metus?

– Jei turite omeny artėjantį Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, tai geromis. Štai bičiulis Alfonsas Eidintas prieš porą savaičių atvežė ir padovanojo storiausią savo sudarytą (kartu su R.Lopata) knygą „Lietuvos taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose“. Gera naujiena ir ta, kad neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius išleido tradicinį almanachą „Baltija“, kuriame išspausdinta mano parašyta biografija ir atsiminimai apie Alfonsą Eidintą. Ilgas ir išsamus straipsnis. Kaip žinia, profesorius šių metų pradžioje tapo Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatu, o knygą, istorinį romaną, „Pūga prie Mėmelio. Atvadavimo saga“, už kurį gavo šią prestižinę premiją, mes šių metų pradžioje pristatėme Tauragėje. Beje, gal 10–15 A.Eidinto knygų Tauragėje esame pristatę pirmieji. Ne Kaune, ne Vilniuje, bet Tauragėje. Vadinasi, mes jokia provincija, o priešingai – kai kuriais atvejais lenkiame net ir sostines – dabartinę ir laikinąją.

Naujuosius pasitinku tradiciškai kultūrinių įvykių sūkuryje: knygų pristatymai, parodos, koncertai, susitikimai su skaitytojais. Naujieji sutampa su mano gimtadieniu. Šis jau bus 66-asis. Niekaip nepavyksta išsprukti į tikrą pensiją, vis dar pasiduodu inercijai ir stengiuosi dalyvauti kultūrinėje veikloje, kur tik matau esant reikalinga.

– Dažnai sakoma, kad, norint parašyti romaną, užtenka geležinio užpakalio. Poetas Kęstutis Navakas sako, kad  poezijos reikia sulaukti – negalima jos kalti kaip taburečių.

– Tas pasakymas yra tikrai metaforiškas. Prie romano reikia turbūt ilgiau pasėdėti, negu prie eilėraščio, tas tiesa. Bet kaip jo sulaukti? Kada jis ateis tas eilėraštis? Aš nesu iš tų, kurie rašo kiekvieną dieną. Laiko tam nebūtų. Bet būna, kada reikia parašyti. Tai dažniausiai proginiai dalykai. Sveikinimai, užuojautos, netekus artimo žmogaus, gimus žmogui, vestuvių proga ir t.t.

– Kaip kuriate jūs? Netrukus pristatysit kompaktinę plokštelę. Kaip ji gimė?

– Tai štai taip ir kuriu: pribėgdamas. Sueiliuoti kažką – tai dar ne viskas. Eilėraštis nėra mechaniškai į gražų ritmą ir rimą sudėliotas žodžių kratinys. Jis turi turėti emocinį krūvį, kartais sunkai nusakomą, bet kažkokiu žmogaus pojūčiu suvokiamą. Perskaitai ir pasakai – geras. O kodėl jis geras, atsakyti kartais keblu. Esu išleidęs poezijos knygelę „Grojimas šukomis“, dalyvavęs dar keliuose leidiniuose kartu su kitais poetais, o apie kompaktinę plokštelę net negalvojau. Pasiūlė tai padaryti Valdas Latoža, Tauragės radijo savininkas. Pasiūlymas buvo įdomus ir daug nedvejojęs sutikau. Žinoma, supratau, kad darbo bus daug. Taip ir atsitiko. Pagelbėjo bičiuliai – Juozas Šalkauskas, žinomas skaitovas ir radijo diktorius, Rima Bandzinaitė-Latožienė. Jie kartu su manim įskaitė 50 eilėraščių.

Pavadinimas „Mažorai ir minorai“ susijęs su muzikiniais terminais. Kaip ir mano būtis – su muzika. Mažoras – tai šviesi tonacija, minoras – liūdna, nostalgiška, rami. Kaip ir gyvenimas – kartais šviesus ir aiškus, kartais liūdnas ir graudus. Tai ir mano eilėraščiai tokie.

– Kas nulėmė pomėgį knygoms – augote skaitančioje šeimoje? Ar pasitaikė įsimintinų knygų, kurios nuo mažų dienų „kabino“ taip, kad net dabar atsimenat?

– Taip, augau skaitančioje šeimoje. Biblioteka buvo kieme. Dar ir dabar turiu pasidėjęs knygą G.Isoko „Šimtas girios mįslių“. Tai dovana geriausiam Vaiguvos bibliotekos skaitytojui. Man tada buvo 8-eri. O skaityti išmokau gal 4–5. Su Alfonsu Eidintu mintinai mokėdavome Maironio „Jūratę ir Kastytį“ „Bebenčiuką“, „Arkliuką kupriuką“. Žinoma „rydavome“ Aleksandrą Diuma, Žiulį Verną, vėliau ir kitus, lietuvių, autorius. Su a.a. tėveliu retkarčiais sunkiai pasidalindavome knygas ir pykdavau, kai mane siųsdavo miegoti, o pats dar skaitydavo. Mama buvo baigusi Šiaulių prekybos mokyklą vokiečių okupacijos metais, tai buvo irgi apsišvietusi. Dar ir šiandien ji parašo gražiausius laiškus, sveikinimus vaikams, anūkams, proanūkiams. Kai kurie – tikri literatūrini šedevrai. O jai jau 89. Abi mano seserys – puikios skaitovės, o senelį dar ir dabar prisimenu skaitantį eilėraščius. Nė vienas giminės „balius“ nepraeidavo be eilėraščių skaitymo. Net bulviakasio metu per pertraukėles, mes, vaikai, skaitydavom eilėraščius talkininkams. Dėdė Stanislovas Šaltis buvo visokiausių „balabaikų“ meistras ir žinovas. Aplinka tikrai buvo savotiškai literatūrinė.

Visą gyvenimą skaitau Fransua Rable „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Žaviuosi vertėjo Dominyko Urbo darbu. Nuo mažens pamėgau ir tebemėgstu Krėvę, Sruogą, Simonaitytę, Putiną, Cvirką, Vaižgantą, Vienuolį, Baranauską, Donelaitį, Vaičaitį, visus futuristus, simbolistus, beveik visą tarpukario literatūrą.

– O kada pradėjote rašyti?

– Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Adelė Kizlaitytė, besiilsinti gimtajame Vilkaviškyje, buvo VU baigusi labai tvirta lituanistė. Rašyti eilėraščius ar kažką panašaus per daug neskatino, tačiau rašinius tikrai išmokė rašyti. Nė vienas neturėjome bėdų, stodami į aukštąsias mokyklas. Buvom raštingi. Rašyti pradėjau eilėraščius dar mokykloje. Nusimėtė kažkur sąsiuviniai. Epigramų, parodijų, humoristinių eilėraščių žanro trauką pajutau studijų metu. Epigramos draugams, jų kūrybos parodijos, apdainuoti studentų nuotykiai laisvai liejosi eilėmis. Rimtai apie kūrybą negalvojau, man tai buvo, ir dabar kartais tebėra, puikus užsimiršimas, laisvalaikio praleidimas. Kai pradedi rašyti ir kažkas išeina, apima kūrybinis džiaugsmas. Nėra noro rodyti tuoj pat ar bėgti į spaustuvę spausdinti. Pats pasidžiaugi. Toks narkotikas kažkoks ta kūryba: ir atpalaiduoja, ir nuvargsti kaip gerą krosą nubėgęs. Smagu žaisti su žodžiais, pajusti jų skambesį. Vėliau atsirado agitbrigados žanras. Čia užpildydavau nemenką dalį Lietuvos savo scenarijais. Tarp visų tų „nerimtųjų“ rasdavosi vienas kitas rimtesnis eilėraštis. Taip ir susidėjo nemenka krūva per gal 50 rašymo metų. Tiesa, daug ir pradingo, daug kam ant popiergalių užrašyta buvo, ant servetėlių, įvairiose užrašų knygelėse, kurių jau nebėra, nebėra ir tos kūrybos.

– Esate pedagogas, žurnalistas, televizijos ir radijo laidų, renginių vedėjas, muzikas, „Jūros“ ansamblio solistas, poetas, šiuo metu vadovaujate ir literatų klubui „Žingsniai“. Kas labiausiai įsirėžė į atmintį?

– Džiaugiuosi, kad turiu puikių savo mokinių. Štai pernai mano buvę aštuntokai, buvau jų auklėtojas nuo šeštos iki aštuntos klasės, paskui juos išbarstė po kitas klases, pakvietė į susitikimą. Po 39 metų berods. Tai buvo labai netikėta ir malonu. Jie baigė vidurinę mokyklą skirtingose klasėse ir kad taip susiorganizuotų tie, kurie kartu baigė aštuonias klases, manau, retenybė. Vasarą vėl pakvietė susitikti 1977 metų laidos abiturientai. Aš jiems lietuvių kalbą dėsčiau nuo 9 iki 11 klasės, dauguma su mano vadovaujamu mišriu choru vyko į respublikinę moksleivių dainų šventę. Stebėjausi, kaip viskas įstrigę jų atmintyje. Nepakartojami tokie susitikimai. Žinoma, ir žurnalistikoje, ir vedant renginius, muzikuojant, dalyvaujant klubo „Žingsniai“ veikloje įvyksta aibės visokių atsitikimų. 99 proc. jų yra malonūs, bet pasakoti reiktų keletą valandų – tiek visko daug išgyventa.

– Visus jūsų profesinius barus ir indėlį kultūrai sunku ir aprėpti. O kuri sritis vis dėlto arčiausiai širdies?

– Buvo renginių organizavimas, masinių renginių režisavimas, dainavimas. Malonu prisiminti suorganizuotas rajono ar apskrities dainų šventes, televizijos, radijo laidas. Dabar, kai mąžta jėgos, labiau traukia prie vienatvės, prie kompiuterio klaviatūros, kur bandau rašyti – eiles, straipsnius, prisiminimus, laiškus, apžvalgas.

– Nors jau esate pensijoje, veiklos, kiek žinau, netrūksta ir dabar. Kuo užpildytos jūsų dienos?

– Kaip žinia, dirbu Tauragės kultūros centre specialistu sklaidai. Turiu nušviesti tai, kas vyksta Tauragėje kultūros centre. Be to, į pareigas įeina ir renginių vedimas. Dirbu ne visu ir net ne puse etato. Pusė per pusę. Kaip tai kokybiškai padaryti per 10 mano darbo valandų per savaitę? Kartais  vien renginiuose ar kelionėse išbūti tenka dvigubai ilgiau. Problema. Diena prabėga nepastebimai. O dar darbas su literatų klubu „Žingsniai“. Čia ne tik renginiai, knygų leidyba, susitikimai, pristatymai gula ant pečių, bet ir visokie, neduok tu Dieve, administravimo reikalai. Kur repeticijos ir koncertai su kameriniu choru „Opus“, su „Jūros“ ansambliu, su lengvosios muzikos orkestru, susitikimai su senjorais kultūros darbuotojais? Minu vis stabdžio pedalą, bet dar vis neišeina iki galo. O reikia.

– Jūsų akyse prabėgo dešimtmečiai, pilni kultūrinių renginių, koncertų, spektaklių. Kaip keitėsi žmonių požiūris į kultūrą? Juk, bent jau pastaraisiais metais, renginių labai daug, o salės dažnai pustuštės. Negi kultūros reikia vis mažiau?

– Kultūros žmonėms nereikia mažiau, kai kada regiu netgi persisotinimą. Tik tas kultūros suvokimas kartais neadekvatus. Žmonės viską dabar pasiekia: gyvena užsieniuose, gali nuvažiuoti į bet kokį koncertą, perskaityti bet kokią knygą, pažiūrėti parodą. Kas galėjo pagalvoti, kad mūsų Tauragėje koncertuos pasaulinio lygio atlikėjai iš viso pasaulio. Tauragėje turbūt kiekvieną savaitę lankosi geriausi rašytojai ir atlikėjai. Deja, žmonės vis dar dažnai neskiria pelų nuo grūdų. Geriau jau perka (ne visada, žinoma) 20–30–40 eurų kainuojantį bilietą į kažkokį popsiuką, o aukso grynuolį, siūlomą veltui arba dešimtkart pigesnį, atmeta.

Tauragei būtina renginių koordinacija, nors ir nedidelė. Nesame koks Vilnius ar Kaunas, kad galėtume sau leisti 3–4–5 didelius renginius vienu metu organizuoti.

– Kokie dalykai kasdieniame gyvenime jums teikia džiaugsmo?

– Nuolat matyti, kaip gražėja Lietuva, auga geras jaunimas, draugų, artimųjų pasiekimai. Perskaityta gera knyga ir nuolatinio bendravimas su gerais žmonėmis, kurių yra labai, labai daug džiaugsmas. Negerų žmonių beveik nesutinku.

– Beje, dažnai susimąstote apie gyvenimo prasmę?

– Gyvenimo prasmė yra stengtis daryti gera. Ne visada tai gali išeiti. Priklauso daug kas nuo aplinkybių, tuometinės nuotaikos.

– Tiesa, dar nepaklausiau apie Kalėdas – ką jos reiškia jums? O kokios būdavo jūsų vaikystės Kalėdos?

– Kalėdos būdavo kažkas nepaprasto. Laukimas jų – nerimo, džiaugsmo, laimės mišinys, kažkoks svaigulys nuo eglutės ir nuo žvakelių kvapo, nuo baltutėliai išmazgotų grindų, nuo plotkelės laužymo, nuo artimųjų rimtumo, pagaliau nuo spanguolių kisieliaus, išnešto su puodu ant sniego, kad atvėstų. Ir dar nuo kalėdinių giesmių, nesvietiškai gražiai mamos giedamų, bažnyčioje klausomų ir nuo pat mažens giedamų kartu su mama, seserimis ir tėveliu, kuris bažnyčios vargonų dumples mindavo, pasikeisdamas su dėde Stasiumi.

– Gerbiamas Eugenijau, palinkėkite ką nors tauragiškiams.

– Kaip sakydavo mama – saldžių Kūčių, džiaugsmingų Šventų Kalėdų, laimingų Naujųjų metų. Linkiu taikos ir niekada neprarasti žemaitiško orumo.

Skaityti komentarus (11) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras