Avarija atėmė močiutę, bet išmokė mylėti gyvenimą(0)

Raimonda ALYSIENĖ | redakcija@kurjeris.lt

2016-04-10 12:48

Deividas kasdien su mama mankštinasi įsirengtame treniruoklių kambaryje. Autorės nuotrauka

Žmogus stiprus. O ypač mama. Jau kiek duota, ko gero, aukštesniųjų jėgų, tiek ir pakelia. Taip galima pasakyti apie Raimondą Simaitytę, antrus metus slaugančią per avariją sužalotą neįgaliu tapusį sūnų Deividą, dalyvaujantį judėjimo „Aktyvi Tauragė“ organizuojamoje labdaros akcijoje „Vaiko šypsena“

Rytas prasideda nuo mankštos 

Pravėrus šeimos nuomojamo buto Ateities take duris pirmiausia pasitinka mamos Raimondos šypsena. Iš anksto žinodama, kokias negandas išgyvena šeima, pagalvojau: „Sunkumai grūdina“. Dar platesne šypsena pasitinka kambaryje ant sofos sėdintis Deividas. Pasisveikindami paspaudžiame vienas kitam rankas.

– O tu stiprus, – sakau dvylikamečiam berniukui, kaip reikiant spustelėjusiam ranką.

Tada Deividas suima ranka už savo žasto. Sutrinku, nesuprasdama, ką tai reiškia, nes Deividas nekalba, taria tik atskirus garsus. Mama paaiškina, kad Deividas giriasi sutvirtėjusiais raumenimis.

Taip, kaip dvylikametis berniukas Deividas atrodo augalotas, jau ir smulkutę mamą beveik praaugęs.

– Kiekviena mūsų diena prasideda nuo mankštos, įvairiausių pratimų, kad tik Deividas stiprėtų ir galėtų kuo tvirčiau vaikščioti. Jau pasiekėme, kad iki mašinos vedamas sūnus nueina. O anksčiau nešdavau, – pasakoja berniuko mama.

Po šių žodžių Deividas jausmingai, kaip bebūtų gaila, man nesuprantamai, mamai kažką sako, į pagalbą pasitelkdamas ir gestus. Raimonda staiga nusijuokia.

– Oi, tu stipruoli mano. Sako, kai bus trylikos metų, jau jis nešiąs mane, –  apsikabina sūnų Raimonda.

Skaudi avarija 

Tragedija šeimą ištiko 2014 metų liepos 28-ąją. Tądien Deividas, jau baigęs ketvirtąją klasę, Raimonda ir jos anyta važiavo atostogauti į Vokietiją pas pažįstamus. Via Baltica magistralėje, už Marijampolės, Raimondos vairuojamas automobilis buvo tiesiog suspaustas tarp dviejų vilkikų.

– Prieš mus važiavęs vilkikas sustojo, o važiavęs už mūsų tiesiog nepamatė ir prispaudė mus prie pirmojo, – skaudžią nelaimę prisimena Raimonda. – Kai atsipeikėjau, ant manęs gulėjo anyta, o Deividas – kraujo klane.

Deivido močiutė, Martyno Mažvydo progimnazijos pradinių klasių mokytoja Irena Banevičienė avarijoje žuvo. Deividas patyrė daugybę traumų, o Raimonda nukentėjo mažiausiai, atsipirko tik lengvu galvos sutrenkimu. Tai ne pirma ir vienintelė skaudi nelaimė, ištikusi šeimą. Prieš tai mirė Deivido mylimas senelis. O būdamas penkerių Deividas neteko ir tėvelio.

– Nuo tada, kai laukiausi Deivido, visi ir gyvenome, kad nereikėtų nuomotis buto, pas Deivido senelius. Anyta Irena po mano vyro mirties išleisdavo mane ir į užsienį padirbėti, – pasakojo Raimonda.

Vaiko būklė buvo kritinė 

Po avarijos nuo liepos pabaigos iki spalio Deividas praleido Kauno klinikų reanimacijoje. Per avariją patirtų traumų sąrašas ilgas: kaukolės skliauto ir pamato, kaklo pirmojo slankstelio lūžiai, difuzinis smegenų sužalojimas ir kitos, kai kurios suprantamos, ko gero, tik medikams.

– Situacija buvo kritinė. Net sunku patikėti, kad dabar sėdime čia ir nors sunkiai, bet kalbamės su Deividu. Gydytojai, kuriuos aplankome nuvažiavę į klinikas, stebisi ir vadina mūsų atsigavimą stebuklu. Tuomet kalbėjo, kad Deividas niekada nepakils iš patalo. Bet aš rankų nenuleidau, tikėjau ir laukiau. Stebėdavau tuščią jo žvilgsnį ir tikėjau. Ir skaičiau, ir dainavau. Atrodė, kad su tuščiomis palatos sienomis kalbuosi, bet Deividas dabar sako, kad prisimena, – beveik poros metų prisiminimais dalijosi Raimonda.

Pasak mamos, ant kojų sūnų pastatė Kauno reabilitacijos lopšelyje.

Kiekviena diena – kaip iššūkis

Šiandieninės Deivido diagnozės trys: cerebrinis paralyžius, epilepsija ir smegenų trauma. Berniukas   beveik nekalba, pažeistas minkštasis gomurys. Susikalba jie tik su mama ir tik jiedviem suprantamu būdu – garsų ir gestų pagalba. Tačiau bendrauti vaikas labai nori. Ir labai džiaugiasi, kai ateina bendraklasiai šeštokai iš „Šaltinio“ progimnazijos.

– Deividas mokomas namuose, ateina pedagogai, patys kartais nuvykstame į mokyklą. O jau kaip laukia savo bendraklasių! O ypač vienos mergaitės, – atviravo Raimonda.

Tik mamai suprantama kalba Deividas ištaria vienos mergaitės vardą ir prideda ranką prie širdelės.

– Eik, tu, meile, – bando sugėdyti sūnų Raimonda. – Sunku vaikams bendrauti, nesusikalba jie, bet vis tiek aplanko. Labai dėkingi esame ir Deivido pirmajai mokytojai Ingridai Lukošienei už rūpestį. Ji ir į klinikas atvažiuodavo. Smagu, kai jauti palaikymą.

Dabar Deividas su mama gyvena nuomojamame bute pirmame aukšte. Sūnus tik dabar gali vedamas išeiti į kiemą, anksčiau reikėdavo nešti. Deivido nė minutei Raimonda negali palikti be priežiūros.

– Kietesnį maistą jau išmokome nuryti, bet visada būnu šalia, nes springsta. O geriame, kaip ir vaistus, per gastrostomą, – pakėlusi marškinėlius mama parodo į skrandį įvestas šlangeles. – Skysčių mes nenuryjame.

Pats Deividas negali ir nusiprausti. Rankos kada klauso, o kada ir ne.

– Maitinti turiu, nes šaukštu į burną nepataiko. Ir niekada nepalieku vieno, nes nežinau, kada užeis priepuoliai, – apie jųdviejų kasdienybę pasakojo Raimonda.

Anksčiau priepuoliai būdavo dažnesni: ir kasdien, ir po kelis kartus per dieną. Dabar rečiau. Paskutinis priepuolis Deividą ištiko sausio 14-ąją, 1 valandą nakties.

– Priepuoliai būna labai stiprūs: su traukuliais, dusimu, kūną išmuša vadinamosios lavondėmės. Po trečio priepuolio, kai supratau, kad pati nebesusitvarkysiu, nors moku ir galiu daug padėti, išsikviečiau medikus. Atsidūrėme Kaune, o grįžome kovo 24-ąją, – apie tai, kad daugiau laiko praleidžia klinikose nei namuose, pasakojo Raimonda.

Kasdien berniukas geria vaistus ir daug mankštinasi. Nueiname į treniruoklių pristatytą vieną kambarį. Deividas mamos vedamas ir pasiremdamas į prie sienų prisuktus turėklus, gula ant kilimėlio ir rodo pratimus, kuriuos atlieka kasdien.

– Viską susipirkome patys. Tik vežimėlį ir vaikštynę esame gavę naudotis, kol reikės, – sako mama.

O kaip ilgai reikės, ar gydytojai kalba apie visišką pasveikimą?

– Niekas nieko nesako. Gyvename ir tikimės. Stebuklas jau tai, kad pakilo iš lovos, nors ir patys gydytojai tuo netikėjo, – vilties nepraranda Raimonda. – Sunku, bet tikėjimas ir nepasidavimas, rankų nenuleidimas daro stebuklus.

Parama šeimai būtų didelė paspirtis

Raimonda gali didžiuotis ne tik savo stiprybe, bet ir artimaisiais, kurie padeda nepalūžti, pagelbsti materialiai. Iš valstybės mama gauna 560 eurų pašalpą. Nors pagrindiniai vaistai kompensuojami, per metus Deividas gauna dvi reabilitacijas, už daug ką reikia mokėti.

– Ir akcijoje sutikome dalyvauti, kad gautume paramos reabilitacijoms. Jų reikia nuolat, kasdien. Dirbame su Deividu, kaip rekomenduoja gydytojai, kasdien kiek galime, pradėjome į sporto salę važinėti. Ir į Kauną dažnai važiuoti tenka, butą nuomojam, mokesčius reikia mokėti. Parama būtų didelė paspirtis, – sakė Raimonda. 

*** 

Jei norite paaukoti Deividui ar kitoms akcijoje dalyvaujančioms šeimoms, auginančioms sunkiai sergančius vaikus, galite pervesti auką į Tauragės Rotary klubo paramos ir labdaros fondo sąskaitą LT547181300004700547.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras