Be klausos aparato Audrius – kaip be rankų(4)

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2016-04-05 11:21

Nuo dvejų metukų Audrius lanko užsiėmimus pas Tauragėje dirbančią surdopedagogę. Autorės nuotrauka

Kasmet Lietuvoje vienas iš tūkstančio vaikų gimsta kurčias ar neprigirdintis. Šie vaikai tokie patys, kaip ir kiti, tik turi klausos sutrikimų ir jiems reikia daugiau mūsų supratimo, pagalbos ir dėmesio. Aštuoniolikmetis Audrius – vienas iš jų. Neprigirdintys vaikai su klausos aparatais jaučiasi saugesni, geriau girdi aplinkos garsus, lengviau bendrauja, geriau mokosi. Deja, Audrius tokio aparato dabar neturi, o efektyvios sistemos, kaip tokiems vaikams padėti, mūsų valstybėje nėra. Padėti jam galime mes visi.

Likimas negailėjo smūgių

Audrius Šedbaras – Žalgirių gimnazijos pirmokas. Daugumos dalykų jis mokosi namuose, nes mokykloje jam per sunku. Audrius auga su močiute. Nors jam jau aštuoniolika, vaikinas vienas eina tik į mokyklą ar pas tetą. Visur kitur jį lydi močiutė. Tai atrodytų keista, jei nežinotum, kiek gyvenimo smūgių jis patyrė.

Gimdymo metu patirta trauma atėmė iš Audriaus klausą, tačiau tai buvo išsiaiškinta tik kai Audriukui suėjo dveji – iki tol manyta, kad klausos nervą užspaudė adenoidai.

Tėvams išsiskyrus vaiko mama išvyko gyventi į užsienį, o tėvas atsikėlė pas savo mamą. Kai Audriukui buvo šešeri, jį ištiko dar viena didžiulė tragedija – buvo nužudytas jo tėvas. Paaiškinti tai kurčiam vaikui buvo be galo sudėtinga, ir išgyventi šią netektį jam buvo kur kas sunkiau nei sveikam žmogui.

– Ilgai po laidotuvių, kai tik eidavom į kapines, Audriukas nuo vartų pasileisdavo bėgti link kapo. Nežinau, ką jis įsivaizduodavo, gal tikėdavosi rasti tėvelį gyvą? – prisimindama svarsto Audriaus močiutė Marytė Šedbarienė.

Vaikas labai sunkiai išgyveno tėvo netektį, tapo dar jautresnis ir dirglesnis, naktimis šaukdavo. Tik po netrumpo laiko medikai pripažino, kad tai potrauminio streso padariniai. Vaikas prarado saugumo jausmą, todėl jo vystymasis, ir taip labai sudėtingas dėl kurtumo, dar labiau sutriko.

Močiutė labai stengėsi vaikaičiui padėti, vedžiojo per gydytojus, vežė į sanatorijas. Audrius tapo ramesnis, tačiau netrukus ir vėl stresas: mokykloje vaikai išsityčiojo iš jo piešinio. Audrius tai išgyveno labai skaudžiai – grįžęs namo suplėšė visus savo piešinius, labai sielojosi, ir lankyti  mokyklą jam tapo dar sudėtingiau. Gydytojai davė sutikimą Audriui mokytis namuose. 

Audrius – „tiksliukas“

Pasak jau šešiolika metų su Audriumi bendraujančios surdopedagogės Anitos, jo intelektas labai aukštas. Jis, be jokios abejonės, – „tiksliukas“. Jam sekasi matematika, o labiausiai patinka elektronika. Beje, Audriaus močiutė yra baigusi elektroninių skaičiavimo mašinų gamybos studijas, taigi anūko pomėgį puikiai supranta. Ji pasakoja nuo mažens turguje nupirkdavusi jam įvairių senų prietaisų – telefono kroviklių, fotoaparatų, kompiuterių, kuriuos jis išardydavo ir išsiaiškindavo, iš kur „kojos dygsta“. Laimė, močiutė galėdavo paaiškinti, kaip kuri detalė vadinasi ir kam ji reikalinga. Dabar neretai Audrius prašo nupirkti jam reikalingų detalių ir sukonstruoja kokį prietaisą pats.

Audriaus susidomėjimas elektronika neišblėso, jis lanko elektrotechnikos būrelį Žalgirių gimnazijoje. Negana to, vaikinas mokosi ir Jaunųjų programuotojų mokykloje „Šaltinio“ progimnazijoje. Pernai mokėsi robotikos, šiemet – programavimo.

– Jau būdamas kokių penkerių jis piešdavo visokius ornamentus, didžiules schemas, – pasakoja Anita, turinti daug jo piešinių. – Piešia jis išties gerai. Pavyzdžiui, kartą mieste buvo ugniagesių šventė, o po jos Audrius atnešė į žemėlapį panašų piešinį, kuriame buvo nupiešta aikštė, kurioje vyko šventė, ir visos aplinkinės gatvės.

Paklausta, kaip įsivaizduoja savo anūko ateitį, M.Šedbarienė susimąsto:

– Nors gabumų jam netrūksta, vis dėlto labiausiai norėčiau, kad jis išmoktų kokio amato. Įvairių amatų moko Tauragės profesinio rengimo centras, gal ten jis rastų sau ką nors tinkamo? Pamažu pradėsime tuo domėtis ir išsiaiškinsime. Man svarbu, kad ateityje jis galėtų pats save išlaikyti. 

Klausos aparatas būtinas 

Kurčiam vaikui gyventi visavertį gyvenimą leidžia anksti nustatyta liga, modernios klausos priemonės ir specialusis ugdymas. Kai vaikas turi įgimtą klausos sutrikimą, tai turi įtakos jo kalbai, psichologinei ir emocinei raidai. Girdintis vaikas augdamas mokosi pažinti pasaulį per įvairius jutimus: klausą, regą, kalbos mokosi iš tėvų ir aplinkos. Jei vaikas gimsta su klausos sutrikimu arba visiškai kurčias, jis turi garsinės informacijos deficitą, dėl šios priežasties pirmiausia labai nukenčia vaiko kalbos formavimasis, dėl lėto kalbos formavimosi atsilieka intelekto raida.

Paklausta, kaip klausos aparatai pagerina tokių vaikų gyvenimą, kokias galimybes atveria, surdopedagogė Anita, su Audriumi dirbanti nuo dvejų metukų, aiškina:

Girdintys žmonės nesusimąsto, kiek skirtingų garsų juos supa. Pavyzdžiui, sveikas vaikas girdi, kad netoli yra tėvai, ir jaučiasi saugus, o vaikas, kuris negirdi, turi matyti, kitaip jaučiasi nesaugus. Kai neprigirdintis vaikas pradeda naudoti klausos aparatus, jo elgesys pasikeičia – tampa ramesnis, pradeda daugiau klausytis, pagerėja kalba. Suteikus vaikui klausos aparatus reikia jį mokyti, padėti jam suprasti garsus, kalbą. Sveiki vaikai mokosi kalbos spontaniškai, o klausos sutrikimų turintis vaikas negali to padaryti, jam reikia pagalbos. Kuo klausos aparatas pažangesnis, tuo jo perduodamas garsas natūralesnis, tai turi labai didelę įtaką kalbos raidai.

Pasak surdopedagogės, kurčių vaikų artimieji priversti savarankiškai tapti ekspertais, viską išmanančiais apie kurtumą, kompensacinę techniką ir klausos reabilitaciją. Jiems tenka didžiulė atsakomybė užpildyti valstybės spragą, nes šalyje vis dar nėra sukurta efektyvi, koordinuota sistema, kuri padėtų kuo skubiau specialistams ir šeimoms, kuriose gimsta kurčias vaikas, surasti vieniems kitus.

– Šeimoms, kuriose gimsta kurčias vaikas, pirminė pagalba Lietuvoje iki šiol neužtikrinama. Net ir  informacijos, kaip padėti vaikui, tėvams reikia ieškoti patiems, be to, dar ir galvoti, kur reikės gauti pinigų kokybiškam klausos aparatui, – pasakoja Anita.

Audrius klausos aparato negali nešioti jau antri metai – senieji, pirkti už 7000 litų, sugedo, o juos taisyti, pasak specialistų, būtų brangiau nei pirkti naujus. Nors Audrius gauna neįgalumo pašalpą, finansiškai padeda ir užsienyje gyvenanti mama, įsigyti naujus klausos aparatus jam – neįveikiama misija. Mat jiems reikia maždaug 3000 eurų.

Tačiau juk mes galime jam padėti, tiesa? Akcijos „Vaiko šypsena“ organizatoriai kviečia nelikti abejingiems vaikų nelaimėms.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras