Bendruomenės slaugytoja – dar ir karo medikė(4)

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2016-11-30 19:21

Ligita Diksienė karo medicinai atidavė penkerius metus – tarnavo Kęstučio motorizuotajame batalione, įsikūrusiame Sakalinės miške. Renaldo Malycho nuotrauka

Taurų medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Ligita Diksienė lengvu gyvenimo pasigirti negalėtų. Kita vertus, niekada jo ir neieškojo. Nuo mažų dienų „gydžiusi“ lėles, dabar jau daugiau nei ketvirtį amžiaus ji kaip galėdama lengvina kančias savo apylinkės ligoniams, padarydama kur kas daugiau nei priklausytų. Nedaug tepasilieka sau net laisvalaikio. Dovanoja jį savanoriams – tampa karo medike.

Laukiama kiekvienuose namuose

Ligitos Diksienės aptarnaujamoje apylinkėje – net 14 kaimų. Nors kai kuriuose jų vos po vieną–dvi trobas, atstumai tarp kaimų dideli. Kaimai išsidėstę net 10 kilometrų spinduliu.

– Meldikviršiai, Staiginė, Gurkliai, Taurai... O kur dar Tauragės dvaras, vien čia kiek žmonių gyvena, – savo „valdas“ vardija bendruomenės slaugytoja. – Daug daugiavaikių šeimų, daug socialinių būstų, daug vienišų senelių, kuriems reikia suleisti vaistus, pamatuoti kraujo spaudimą, perrišti žaizdas, gydyti pragulas. Kartais ir vaistus nuperku, atvežu, jei žmogus neįstengia nuvažiuoti į vaistinę. O dažnai ir be jokio reikalo, vien todėl, kad esu netoliese, užsuku. Juo labiau, kad žinau, kaip jie manęs laukia.  

Ligita rūpinasi 1,5 tūkst. pacientų, prisirašiusių prie Pirminės sveikatos priežiūros centro – teikia skubią pirmąją pagalbą, leidžia vaistus, stato lašines, ima kraują tyrimams, vykdo kitus gydytojų nurodymus. Iki pietų paprastai priima ligonius medicinos punkte, popiet leidžiasi į kelionę – lanko namuose naujagimius, gulinčius ar sunkiai vaikštančius ligonius ir kitus jos pagalbos laukiančius žmones.

– Toks mano darbas – neatidėliotina pagalba visiems be išimties savo kompetencijos ribose, – sako L.Diksienė.

Ji teigia, kad dabar sergančiųjų daugiau nei anksčiau, ir jų vis daugėja. Priežasčių daug: žmonės vis mažiau juda, nesveikai valgo, jaunimas migruoja, o senukai lieka vieniši.

Per tiek metų yra buvę visokiausių situacijų: ir kai savo automobiliu skubiai teko vežti į ligoninę priešinsultinės ar priešinfarktinės būklės ligonius, ir gaivinti alpstančius vyrus, kuriuos iš kojų išverčia vien žvilgsnis į adatą. Pasak L.Diksienės, neretai jos darbą riboja taisyklės. Ji neslepia, kad yra tekę jas ir pažeisti, kad tik padėtų žmogui. Pacientus Ligita lanko savo automobiliu, nors už tai niekaip nekompensuojama. O ir darbo diena nustatytomis valandomis dažniausiai nesibaigia.

Šiame medicinos punkte L.Diksienė dirba jau dešimtmetį. Anksčiau 11 metų atidavė Kunigiškių medicinos punkte.

Pirmosios pacientės – lėlės

Taigi darbas ir sunkus, ir atsakingas, o ir ne itin gerai apmokamas. Vis dėlto L.Diksienė sako, kad nė už ką jo neatsisakytų.

– Būtent čia atrandu save, – paklausta, kuo šis darbas toks mielas, gūžteli bendruomenės slaugytoja.

Nors, pasak jos, darbe jai tenka daug neigiamų emocijų – ji nuolat susiduria su skausmu, neviltimi, baime – sako, kad savo darbo nekeistų į jokį kitą. Būtent čia ji jaučiasi esanti savo vietoje – kaifuoja, kaip pati sako.

Ligita prisimena nuo ankstyvos vaikystės svajojusi būtent apie tokį darbą – kaip tada vadinta, seselės.

– Mama pasakojo, kad dar būdama visai mažytė suguldydavau lėles ir meškiukus į eilę ir juos „gydydavau“. Ir vis kartodavau, kad būsiu seselė. Kaimynė buvo felčerė, gal koks nors jos pasakojimas man tokį gilų įspūdį padarė. Ta kaimynė man ir senų švirkštų duodavo, – prisimena bendruomenės slaugytoja.

Buvo pasiilgusi balto chalato

Vis dėlto penkerius savo darbo metus L.Diksienė atidavė karo medicinai. Ji tarnavo Kęstučio motorizuotajame batalione, įsikūrusiame Sakalinės miške. Sako per tuos metus nė karto neapsivilkusi balto chalato.

– Ten pirmiausia esi karys ir tik paskui medikas, – pasakoja ji. – Dirbdavau lauko sąlygomis, nes medikas reikalingas ten, kur vyksta pratybos. Visko atsitinka: kariai susižeidžia, suserga, ir turi būti visada pasirengęs suteikti pirmąją pagalbą.

Per tuos penkerius metus ji sako taip pasiilgusi balto chalato, kad kai išėjo iš karo tarnybos, manė, kad karinės uniformos daugiau niekada neapsivilks. Vis dėlto taip neatsitiko – gana greit uniforma vėl tapo kasdienybe. Tiesa, dabar ją tenka apsivilkti laisvalaikiu.

– Pasikvietė savanoriai – jų pratybos irgi negali vykti be mediko, – sako L.Diksienė. – Todėl dabar 1–2 savaitgalius per mėnesį ir per atostogas ir vėl „kariauju“.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras