Buvusi Šubertinės kalinė su siaubu mena kalėjime praleistus mėnesius(3)

Raimonda ALYSIENĖ | redakcija@kurjeris.lt

2016-10-06 21:48

Buvusią tremtinę ir kalinę Nataliją Pakalniškienę skaudūs išgyvenimai užgrūdino. Autorės nuotrauka  

„Jūs neįsivaizduojate, ką žmogus gali pergyventi“, – dar prieš sėdant pokalbio tarstelėjo buvusi tremtinė tauragiškė Natalija Pakalniškienė. Dėliodama galvoje pabirusias skaudžių prisiminimų detales, moteris braukia ašaras. 

83-ejų tauragiškės gyvenimą paženklinusi tragedija ištiko 1946-aisiais. Jos šeimą – keturias seseris, du brolius ir tėvelius iš Dargaičių kaimo, Gaurės seniūnijos, ištrėmė į Šiaurės Uralo miškus. Jauniausiai šeimos narei buvo tik treji.

– Sesutė gyvena Kaune, mudvi ir belikome, – pasakojo N.Pakalniškienė, vartydama albumą, kuriame sudėtos brangiausių žmonių nuotraukos. – Perskaičiau jūsų laikraštyje apie Šubertinėje atidaromą ekspoziciją ir brolienės paraginta ryžausi apie savo išgyvenimus papasakoti.

O jie siaubingi – persunkti netekčių, bado, alinančio darbo. Bet noras kabintis į gyvenimą buvo stipresnis už Sibiro įšalą.

– Labai mylėjome savo tėvelį. Ir jis mus. Po metų, praleistų Sibire, jis mirė baisiose kančiose – iš bado, nes viską atiduodavo mums, vaikams, – ašarų nesulaikė pašnekovė. – Gyvenome šalia kalnų, aplink labai daug akmenų, duobę patys vaikai kasėme. Pagailo rusėms mūsų, atnešė burokėlių.

Nieko neturėjome, miegojome ant plikų gultų, nes viską buvome išpardavę už kibiriuką bulvių.

Po tėvelio mirties Natalija su vyresne seserimi iš Sibiro pabėgo. Grįžo į gimtinę, slapstėsi apie porą metų pas pažįstamus žmones Skaudvilės apylinkėse.

– Ir bado mačiau, ir ubagais ėjau, – pasakojo tremtinė.

O sugauta tuomet penkiolikmetė N.Pakalniškienė atsidūrė vadinamojoje Šubertinėje, tarp politinių kalinių.

– Buvo taip baisu, aš viena tarp vyrų, nors jie manęs neskriausdavo, vis maisto gavę duodavo. Naktimis sargybiniai liepdavo sėdėti, miegoti nebuvo galima. Tardyti vesdavo naktimis, nors sargybiniai manęs nemušė, – vis nutildama prisiminimais dalijosi N.Pakalniškienė. – Dieve, ką aš ten mačiau. Kalinamus vyrus naktimis iškišdavo pro langą, o šunys juos draskydavo... Sienos buvo kraujais nutaškytos.

Maisto, pasak moters, duodavo tik duonos gabalėlį ir vandens, pietums – sumaltų miežinių kruopų be jokio riebaliuko. Bet kaliniai kažkokiu būdu, kaip spėja N.Pakalniškienė, tų pačių sargybinių padedami, vis gaudavo maisto ir jo duodavo paauglei.

Natalijos, kadangi buvo nepilnametė, neteisė, ruošė dokumentus atgal į Sibirą sugrąžinti. Ir taip iš vieno kalėjimo į kitą, kol pasiekė artimuosius Sibire. Pasak buvusios tremtinės, jos kelionė atgal į Sibirą galėjo trukti apie pusę metų. Ir kiekviename kalėjime laukė vis kitokie išbandymai.

– Leningrade, prisimenu, 80 moterų buvo kalėjime. O aš slėpdavausi po gultais. Buvau mažutė, smulkutė, tai ir palįsdavau, nes bijodavau. Kalinės ir melsdavosi, ir žudydavosi, baisu buvo, – prisiminimų nuotrupas vis minėjo pašnekovė.

Šešerius metus Natalija dirbo kasyklose. Nuolatinis šaltis, drėgmė pakenkė sveikatai. Kai šeimą 1957-aisiais išleido namo, Natalija pasiliko už 6 tūkst. kilometrų, nes sirgo, buvo išvežta gydyti.  

Ant stalo dėliodama senas nuotraukas Natalija net nušvinta paėmusi į rankas vieną jų. Tautiniais kostiumais apsirengusios dvi lietuvaitės.

– Čia aš su drauge. Tautinius rūbus pačios pasisiuvome, – prisiminė Natalija.

Paklausta, iš kur tolimame krašte gaudavo medžiagos, tremtinė papasakojo, kad už 30 kilometrų parduotuvėje dirbo jos sesuo, tai važiuodavo apsipirkti. Ir rankinę siuvimo mašiną lietuvaitės vėliau įsigijo. 

Grįžusi į Tauragę Natalija išsimokė kirpėjos amato. Net 42-ejus metus dirbo kirpėja.

– Nelengva buvo grįžus. Bet apsukri buvau, kabinausi į gyvenimą. Ištekėjau, du sūnus užauginau, – pasakojo moteris.

O ar užsuka N.Pakalniškienė į Šubertinėje įkurtą Tremtinių ir politinių kalinių kančių namų ekspoziciją?

– Dabar jau nebenueinu, negaliu daug vaikščioti, – sakė tremtinė.

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras