Cerebriniu paralyžiumi serganti Justė: kūną sukausčiusi liga išlaisvino norą kurti (4)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2016-10-14 11:07

Prieš 27-erius metus išgirsta žinia, kad gimė neįgali dukra, Macaičių šeimą ne išskyrė, o dar labiau sutvirtino. Autorės nuotrauka

Kai Justė gimė, ir jos tėveliai, ir medikai apskritai abejojo, ar mergaitė kada nors vaikščios. Kraupi diagnozė – cerebrinis paralyžius tėvams žadėjo ilgus mėnesius gydymo įstaigose, nesibaigiančią reabilitaciją, sudėtingą mokymąsi aiškiai kalbėti, vaikščioti, rašyti. Šiandien Justei – 27-eri. Tik mylinčios šeimos pastangomis mergina ne tik vaikšto, bet ir virpančiomis rankomis siuvinėja nuostabius paveikslus. 

Mėnesiais gyveno sanatorijose

Į interviu su „Tauragės kurjerio“ žurnaliste atvyksta visa Justės šeima: ji pati, mama Edita, tėtis Danijaras. Jau įprasta, kad jie visi trys – visuomet kartu, nors buvo laikas, kai dėl Justės ligos tekdavo mėnesių mėnesius praleisti gydymo įstaigose.

– Mėnesiais gyvenome sanatorijose. Danijaras rūpindavosi ūkiu, namais – viskuo, – pasakoja Edita. – Justės raida buvo kitokia nei sveikų vaikų. Ji vėliau nei kiti išmoko kalbėti, vėliau žengė pirmuosius žingsnelius. Dėl nuolatinės raumenų įtampos vaikščiojo kitaip, tarsi pasistiebusi. Sulaukus aštuonerių, jai buvo operuotos abiejų kojų sausgyslės. Pamenu, kaip ji su sugipsuotomis kojomis šliaužiojo po namus.

Tas dienas prisimena ir Justė. Sako, kad tada draugės buvo apipiešusios jos gipsą. Dabar draugių turi nedaug. Tiksliau, draugus, kaip sako mama, Justei atstoja artimieji ir giminaičiai, kurių rate ji jaučiasi saugi. Kalbėdama mergina kiek kitaip nei sveikieji artikuliuoja žodžius, tačiau mintis dėsto aiškiai, yra tokia pat, kaip ir visi jos amžiaus jaunuoliai. Tačiau nedrąsi. Kompleksuoja dėl savo negalios.

Siuvinėti paveikslai – kantrybės išbandymas

Tačiau bet kurį sveikųjų sužavėtų Justės kantrybė. Mama parodo telefone išsaugotas dukters kryželiu siuvinėtų paveikslų nuotraukas. Pirmieji darbai – išsiuvinėti pliušiniai žaisliukai, vėliau – vaisių natiurmortai, paveikslai su žvėrimis, žmonėmis.

– Esu toks žmogus – ką pradedu, turiu atlikti nepriekaištingai, – sako Justė, paklausta, ar tenka taisyti paveikslus. – Jei kas nepavyksta, išardau, siuvinėju iš naujo.

Kai kuriuos paveikslus Justė siuvinėja mėnesių mėnesius. Idėjas darbams pasirenka iš žurnalų. Belieka apsišarvuoti kantrybe, kruopštumu ir viską atlikti labai tiksliai: suderinti siūlų spalvas, paveiksluose gausu šešėlių žaismo.

– Daug kas stebisi, kaip jai apskritai pavyksta siuvinėti. Juk jai net rašyti sunku, sunku suvaldyti ranką, – sako mama.

Justė pajuokauja, kad ne visi įskaito jos raštą. Mama paprieštarauja, kad Justė rašo suprantamai. Edita įpratusi kiekviename žingsnyje drąsinti ir skatinti dukrą.

– Nežinau, gal mes kartais ir per daug ja rūpinamės. Labai norime, kad viskas jai pasisektų, – sako mama, kai pastebiu, kad ji kartais paskuba į klausimus atsakyti į už dukrą.

Net ateidavo pažiūrėti

Tiek Justės mamos, tiek tėčio mylinčių žvilgsnių nepastebėti neįmanoma. Tai dalykai, kurių į straipsnį neįdėsi. Justei atsakinėjant į klausimus, jie jaudinasi už ją, merginai kalbant, tėtis sustingsta, dukrai aiškiai išdėsčius mintį – atsipalaiduoja, šypsosi.

Edita pasvarsto, kaip gi jų kaimo gyventojai reaguos į straipsnį. Moteris nerimauja. Justei gimus, kaime (šeima gyvena Eidintuose, Batakių seniūnijoje) esą netilo apkalbos, kad Macaičiams gimė neįgali dukra. Pasak Editos, kai kurie net ateidavo pažiūrėti, kaip atrodo toks vaikas.

– Buvo ir apkalbančiųjų, tačiau yra ir nuoširdžių žmonių, kurie užjaučia ir palaiko. Tie išliko mūsų draugais visam gyvenimui, – sako Edita.

Edita norėtų, kad Justė susirastų draugų, tačiau tai keblu. Kaime bendraamžių beveik nėra, kiti jau sukūrę šeimas, paskendę savuose rūpesčiuose.

Tačiau šeima daug keliauja. Lanko savo ir gretimų kaimų piliakalnius, vyksta į baseiną Šilalėje, susigalvoja kitokių pramogų. Visuomet kartu.

Justės paveikslai pirmą kartą viešumoje pasirodė prieš keletą savaičių Batakiuose vykusios šventės metu „Statome tiltus tarp kartų“. Merginos kolekcijoje – 25 kūriniai, kuriuos ji išsiuvinėjo per dešimt pastarųjų metų. Kol kas ekspozicijų sales merginai atstoja mylinčių tėvų namų kambarių sienos, kritikai ir gerbėjai – jos artimieji.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras