Elektroninės laikraščio versijos prenumerata

Balsavimas

Už kurį kandidatą į Tauragės rajono savivaldybės mero postą atiduotumėte savo balsą?

 Rezultatai

Gyvenimas be kojų: braukti ašarų Kristinai nėra kada(4)

Daiva ŽEBELIENĖ | daiva@kurjeris.lt

2018-06-30 07:21

Šis šuolis Kristinai Liolaitei buvo jau trečias, atrodo, kad šiai moteriai nėra nieko neįveikiamo. Asmeninio albumo nuotrauka

„Nieko neatidėliokite, kas tik įmanoma, darykite iš karto“, – sako beveik prieš trisdešimt metų kojų netekusi Kristina Liolaitė. Susitikti su Kristina susitarėme pačioje miesto širdyje – Pilies aikštėje. Jau iš tolo, lydima gimtinėn trumpam iš užsienio grįžusio sūnaus, pasitiko žurnalistę plačiai šypsodamasi. Kristina beveik visada šypsosi, o jei peržvelgsime jos nuotraukas socialiniame tinkle, iš pirmo žvilgsnio pasirodys, kad jokios problemos šios ypatingos moters nekamuoja. Ji keliauja, pramogauja, stačia galva neria į ekstremalius potyrius ir visada atrodo linksma. Nelaimė, prieš daugelį metų Kristinos gyvenimą pasikėsinusi paversti pragaru, išmokė svarbiausio – nesenkančio optimizmo.

Šuolis parašiutu atrodo saugus

Prieš 28-erius metus tuometinėje Tauragės „Keramikos“ gamykloje įvykusi nelaimė Kristiną Liolaitę visam likusiam gyvenimui pasodino į neįgaliojo vežimėlį. Iš mirties gniaužtų išgelbėta moteris dar ir šiandien negali ramiai pasakoti apie tai, kas tuomet įvyko. Kalbėti apie tą lemtingą įvykį su žurnaliste ji nepanoro. Viešai braukti ašaras ne jos būdas – kad ir kokia stipri atrodo aplinkiniams, Kristina neslepia: šitie prisiminimai ją sugraudina. Bet svarbiausia, kad šiandien Kristina kiek tik įmanoma visavertiškesniam gyvenimui gali įkvėpti kitus neįgalius žmones, o ir sveikus padrąsinti išbandyti kuo daugiau gyvenimo siūlomų galimybių. Kristina sako, kad ne namisėda buvo ir iki nelaimės. Negalia jos ne tik kad nesugniuždė, priešingai – dabar ji turi daugiau laiko savo svajonėms įgyvendinti. O ir vaikai užauginti: sūnui Robertui – 32-eji, Rokui – 20 metų, pastarasis, mamos kiek pastūmėtas, jau pasirengęs tapti kariu savanoriu – grįžęs iš užsienio, tarnaus tėvynei.

Kristinos, atrodo, pilna visur – miesto kultūriniuose ir sporto renginiuose. Internete daugybė informacijos apie Kristinos Liolaitės laimėjimus rankų lenkimo, slalomo varžybose ne tik neįgaliųjų vežimėliu, bet ir lengvuoju automobiliu. Ji priklauso Tauragės ratukininkų sąjungos tarybai, įvairiuose straipsniuose minima ir kaip Tauragės neįgaliųjų draugijos meno terapijos, saviraiškos ir kūrybiškumo lavinimo būrelio narė. O štai neseniai Tauragės ekstremalų asociacija socialiniame tinkle paskelbė nuotraukas iš Pociūnų aerodromo – Kristina su kita fizinę negalią turinčia moterimi iš Raseinių šoko su parašiutu. Būtent ši naujiena ir paskatino pakviesti Kristiną pokalbio.

Nedaugelis ryžtasi šokti parašiutu iš 4 km aukštyje skrendančio lėktuvo, o ką jau kalbėti apie neįgalų žmogų. Tačiau šiam iššūkiui pasiryžusi Kristina tvirtina, kad kai ko nors labai užsimano, baimės jausmas kažkur dingsta. Be to, šuolis parašiutu jai atrodo saugesnė pramoga nei kėlimasis ugniagesių kopėčiomis į 35 metų aukštį. Degančiomis akimis pašnekovė pasakojo, kad šuolis iš lėktuvo jai ilgam padovanojo daug neblėstančių įspūdžių ir „pakrovė“ adrenalino.

– Tas laisvas kritimas, kurio metu pasiekiamas iki 200 kilometrų per valandą greitis, kažkas nenusakomo. Tai buvo jau trečias mano šuolis. Pirmą kartą šokau 2015 metais. Pamenu, apie tai, kad ruošiuosi važiuoti šokti parašiutu, iš anksto niekam nesakiau, – prisiminė Kristina.

Aktyviai gyventi tampa paprasčiau

Anot pašnekovės, ne kiekvienas aerodromas, kuriame organizuojami šuoliai parašiutu, pasiruošęs priimti neįgaliuosius. Tačiau pamažėle viskas visur keičiasi – neįgaliesiems pritaikoma vis daugiau įstaigų, erdvių ir pramogų, todėl socializuotis neįgaliam žmogui vis paprasčiau. Ir Tauragėje, anot Kristinos, neįgaliesiems gyventi lengviau. Moteris paminėjo tik dvi miesto vietas, dėl kurių rajono valdžios prašo situaciją pataisyti. Tai šaligatvis prie Tauragės policijos komisariato Migracijos skyriaus, ant jo užvažiuoti prireikia sveikųjų pagalbos, ir automobilių stovėjimo vieta neįgaliųjų transportui prie autobusų stoties, ji per siaura, todėl trūksta vietos išsikelti neįgaliojo vežimėliui.

Gimtadienį sutiko Maltoje

Kristina atviravo, kad po nelaimės sėdusi į vežimėlį pasirodyti mieste ilgai nedrįso. Dingo ir kai kurie draugai, kuriems buvo gėda ar nepatogu su ja pasirodyti viešumoje. Tačiau Kristinai užtenka tų, kurie liko. Moteris sako, kad yra žmonių, kuriems gali paskambinti ir naktį, jei sunku ir reikia išsikalbėti. O minučių, kai prireikia draugiško peties, ir Kristinai pasitaiko, esą tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji nepalaužiama.

Pašnekovė atvirauja, kad sėdėti namuose ar lankyti rankdarbių užsiėmimus – ne jai.

– Ramiai gyventi man neina. Vis susirandu, ką veikti, kur keliauti, ką išbandyti. Šiemet gimtadienį, kurį švenčiu sausio 13-ąją, sutikau Maltoje. Esu skridusi į Angliją pas draugus, į Airiją pas giminaičius. O jei klausiate apie ekstremalesnius užsiėmimus, tai esu važinėjusi sportiniu automobiliu. Kol buvau sveika, kopdavau į kalnus, dabar to, suprantama, jau negalėčiau. Dabar tik Taurų nuotykių parke nuo kalno su padanga nusileidau, nors užkelti mane į kalną nebuvo paprasta. Išjungė eskalatorių ir užstūmė. Daug metų, kai tik galiu, dalyvauju slalomo varžybose, kurios Tauragėje organizuojamos kasmet Vasario 16-osios proga. Šiemet pati nustebau, kai moterų grupėje užėmiau trečiąją vietą. Pirmą kartą slalomo varžybose dalyvavau dešimtmečio sūnaus prašymu, – pasakojo Kristina.

„Man palauk nėra“

Kokios svajonės? Kristina vardijo, kad svajoja paslidinėti specialiomis slidėmis-rogėmis Druskininkų sniego arenoje. Sako norinti pajusti sniego gurgždėjimą. Nori skristi oro balionu, pajodinėti žirgu, tačiau reikia, kad žirgynas turėtų specialių keltuvą neįgaliesiems užkelti. Ji taip pat nori paskraidyti malūnsparniu, su vietos aeroklubo lėktuvėliu jau yra skraidžiusi. Kristina dar atskleidė, kad nori susirasti kokį nors darbą, kad galėtų užsidirbti pramogoms.

– Būčiau šiemet plaukusi kruiziniu laivu į Švediją, tačiau nors ir buvau užsiregistravusi į kelionę, man netikėtai neliko vietos autobuse. Kažkodėl kiti nusprendė, kad aš nuplaukusi į Švediją neturėsiu ką veikti, kol kiti dalyvaus ekskursijose, ir manęs neėmė. Bet aš vis tiek ten vyksiu, tik su kita grupe. Jau susiradau, kas važiuos kartu su manimi, nors dažniausiai esu įpratusi keliauti viena. Su dirbančiais žmonėmis sunku suderinti laiką. O man palauk nėra. Jei ko noriu, tai čia ir dabar. Ir kitiems sakau – jei ko norite, darykite dabar, nelaukite rytojaus. Nieko neatidėliokite, kas tik įmanoma, darykite iš karto. Indų plovimą, tik ne svajonių įgyvendinimą, galima atidėti, – kalbėjo Kristina.

Neįgaliuosius ragina neužsidaryti namuose

Energija trykštanti veikli tauragiškė nori paraginti visus neįgaliuosius neužsidaryti namuose – kuo daugiau bendrauti. Nelaimę vienam sunkiau ištverti.

– Po nelaimės mane išgelbėjo stipri širdis ir optimizmas. Ir dar pamenu, kaip vėliau gydytojas traumatologas Algirdas Rizvanavičius man pasakė: jei aš tavęs nematysiu lauke, pyksimės. Gal todėl vis dažniau pradėjau išeiti iš namų, tai man padėjo vėl pajusti gyvenimo pulsą, – tvirtino Kristina.   

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras