Istorijos dulkes nupūtus - niekur nerodytas paskutinis interviu su Tauragės keramikos direktoriumi(16) 

Ramunė RAMANAUSKIENĖ | redaktore@kurjeris.lt

2016-07-29 13:26

Iš redakcijos archyvo - paskutinis interviu su ilgamečiu Tauragės keramikos direktoriumi

Sukanka lygiai metai, kai amžinybėn išėjo Tauragės garbės pilietis, ilgametis garsiosios Tauragės keramikos gamyklos vadovas Valdemaras Daujotas. Žmonių mylėtas, gerbtas, mylėjęs ir gerbęs juos, puoselėjęs gamyklą, į kurią sudėjo ne tik ilgus savo gyvenimo metus, bet ir visą širdį, V.Daujotas tauragiškių prisiminimuose išliks kaip tikras savo krašto patriotas. 

2009-ųjų liepą „Tauragės kurjerio“ žurnalistai ilgai kalbėjosi su tuomet dar Tauragėje gyvenusiu Valdemaru Daujotu. Tuomet jau sunkiai vaikštantis jis rinko skaudžius žodžius apie išnykusią Tauragės pramonę ir apie Tauragės „Keramiką“ galėjo kalbėti valandų valandas. Vartydamas Tauragės miesto jubiliejui tuomet savivaldybės administracijos išleistą istorijos monografiją, jis atvirai graudinosi, kad joje neužsimenama apie garsiąją keramikos gamyklą, kurioje sovietiniais metais dirbo tūkstančiai tauragiškių.

„Keramikos“ nebuvo, – tuomet sakė jis žurnalistams, vartydamas didžiulį leidinį. – Jei pavartysite tą didžiulę knygą, Tauragės savivaldybės išleistą, pamatysite, kad šitos gamyklos ten nėr. Pagal šią monografiją ir tų 50 metų istorijos lyg ir nebuvo. Taip išeina, kad tie tūkstančiai žmonių, dirbę „Keramikos“ gamykloje daugelį metų, nurašyti? Jau geriau aš nebūčiau matęs tos knygos“.

Tačiau „Keramika“ buvo. Viena garsiausių gamyklų tuometinėje sąjungoje, dirbusi, pasak V.Daujoto, ne dėl plytų, kurias gamino, o dėl žmonių – buvo rūpinamasi jų darbo sąlygomis, sveikata, poilsiu, gražia aplinka, veikė meno saviveiklos kolektyvai.

Šių dienų jaunimui sunku suvokti tarybinio gyvenimo privalumus. Be to, apie juos šiandien kalbėti lyg ir netinka. Bet Valdemaras Daujotas buvo įsitikinęs – kad ir kokiu laikmečiu begyventume, privalome gyventi taip, kad sąžinė liktų švari.

„Mano sąžinė švari. Neidealizuoju tų laikų, kuriais teko dirbti, tačiau tenka išgirsti, kokiomis sąlygomis žmonės dirba šiandien. Daugeliu atvejų paprastas darbininkas yra tapęs šeimininko vergu, pelno nešėju, tarpstama iš jo kruvino darbo, o jo gerove mažai tesirūpinama. Visada maniau, kad direktorius esu ne tam, kad direktoriaučiau, o tam, kad rūpinčiausi. Kad gerbtų norėjau, – tuomet žurnalistams kalbėjo V.Daujotas. 

 

Skaityti komentarus (16) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras