Jubiliejų pasitikusi Genovaitė Urmonaitė: „Nusileidus uždangai dalis širdies lieka žiūrovuose“(13)

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2017-10-26 11:12

Režisierė Genovaitė Urmonaitė. Renaldo Malycho nuotrauka

Jau netrukus, lapkričio 4-ąją, tauragiškius ir miesto svečius sukvies jubiliejinis 25-asis teatrų festivalis „Kvartetas“. Kaip festivalio programėlėje rašo jo sumanytoja Genovaitė Urmonaitė, kasmet, kai gelsta medžių lapai, lyja, skubame susitikti, draugauti, džiaugtis, o svarbiausia – dovanoti. Dovanoti teatrą, stengtis, kad žiūrovas išgirstų, išgyventų ir pajustų. Ketvirtis amžiaus tik patvirtino Tauragės ir Lietuvos teatralų ištikimybę prasmingam scenos darbui, ištikimybę žodžiui, veiksmui, emocijai. Ir žinojimą, kad nusileidus uždangai dalis širdies lieka žiūrovuose. Belaukiant festivalio – netikėti, „flux‘iški“, Genovaitės pamąstymai, kuriuos tik spėk užrašyti – trykšta tarsi fontanas.

Kalbėjomės, beje, apie 25-ąjį jubiliejinį festivalį spalio 18-ąją, profesoriaus Vytauto Landsbergio 85-mečio dieną. Genovaitei tai svarbu, juo labiau, kad lygiai prieš mėnesį, švęsdama savo 60-metį, profesoriaus sūnui Vytautui V.Landsbergiui, savo širdies broliui, ji pasigyrė: pagaliau turi 0,25 jaunimo teatro režisierės etato Taurų kultūros namuose.

– Nuo atlygio ir įdėto darbo liko tik šiurpti arba tautai mosuojant pirštukais ir kalbant užtrauktukais apie profesoriaus prezidentinį statusą, anot Vytelio, man lieka kliautis tautos patriarcho patirtimi, – juoktis ir niekada nesitraukti, – šmaikštauja niekad nenusimenanti Genovaitė. – Po 13-os metų, kai nė vienos dienos nebuvau įdarbinta Kultūros centre, įkurti jaunimo teatrą norėjau prie miesto kultūros rūmų. Ir tik todėl, kad į asociacijos „Mažoji scena“ teatrą atėjo daug jaunų žmonių. Išliko ir visi senieji aktoriai, ir dabar kolektyvą sudaro apie 30 teatralų. Atvirai: kodėl kultūros rūmai, beveik neturėdami liaudies teatro, nenori po savo stogu turėti stipriai dirbančio, reprezentuoti Tauragę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje galinčio kolektyvo?

Gal iš tiesų esmė ne ta – štai ir dabar, turint Tauruose 0,25 etato jaunimo teatrui įkurti, skaičiuojamos kontaktinės ir nekontaktinės valandos, kažkas pareiškia, kad ir aš jau turiu viršininkę...

O kur dabar mano buvęs viršininkas eigulys Petras (buvęs Kultūros centro direktorius Petras Jokubauskas, – red.)? Su pagarba jam, kaip žmogui, turiu konstatuoti, kad aš jo jaunystėje nematydavau ir dabar nematau jokiuose kultūriniuose renginiuose. Tad gal nebūkime viršininkai, o būkime meno kolektyvų vadovai ir savo kolektyvų nariai – lygiaverčiai partneriai, kuriantys, ieškantys, atrandantys.

Beje, už tai per trylika tikrai darbingų metų gavau beveik keturias dešimtis pagyrimo ir padėkos raštų. Ne po vieną – ir iš paskutiniųjų kadencijų rajono merų gerbiamų Prano Petrošiaus ir Sigito Mičiulio. Jiems padėka ir komplimentas, kurio nebeatitaisysim, – o juk galėjo mane paskirti savo patarėja kultūros klausimais. Viltis lieka atėjus naujajam rajono merui, nes man iki pensijos bus likę dar visi metai. Kelis padėkos raštus esu sudraskiusi, galvodama, kad jie buvo išrašyti negalvojant apie mane... Brolis skaitydamas likusius patarė taip nebesielgti, gi aš tada paprašiau juos sukabinti vietoj vainikų mano šarvojimo vietoj. Mama, visa tai girdėjusi, pareiškė, kad aš skraidydama liksiu „toj Atlantėj“. Dabar sugalvojau, kad į skrydžio kuprinę visada įsidėsiu bent vieną padėkos raštą...

Praėjusį penktadienį smarkiai lijo. Gyvenu viena, miegu viena, o taip užsinorėjau kontaktuoti. Perskambinau aktoriams ir pakviečiau šeštadienį, pavalgius pietus, pailsėjus susibėgti į repeticiją. Įvyko! Pirmoji, pati produktyviausia, – nekontaktinių valandų metu.

Gegužę Tbilisio technikos universiteto kvietimu skridau į Gruziją skaityti studentams poezijos. Skridau viena ir dėkojau savo gyvenimo būdui, kad lėktuve turėjau naująją pjesę, kurią per tris skrydžio valandas apipiešiau, pribraukiau, prirašiau. Šiandien gi žymiai lengviau repetuoti.

Rugpjūtį, sekmadienį, Pakruojyje, grįždama iš bažnyčios, prisėdau ant suoliuko paskaityti Irvin D.Yalow prichoterapinės istorijos „Mamytė ir gyvenimo prasmė“. Tik katinas turi devynis gyvenimus ir gali galvoti, kad ko nepadarė šiame, padarys kitame. Mes gi turim vieną. Ir sprendimus turim priimti greitai.

Paskambinau Elytei Loveikienei („Mažosios scenos“ aktorei, – red.) į Tauragę ir paklausiau, kokios spalvos kardelį nunešti ant tėvo kapo. Ji sako – raudoną. Skambinau ne todėl, kad neturiu savo nuomonės, o todėl, kad tuo metu norėjau ją aplankyti sergančią ir gulinčią ligoninėje. O tas klausimas reiškė – myliu tave. Nupirkau baltą, nes raudonų nebuvo. Bet tuo metu paprašiau gėlių kioskelio pardavėjos, kad suleistų man vaistus. Kol ji miesto centre man atliko medicininę procedūrą, moteris į kioskelį atnešė didžiulį glėbį raudonų kardelių. Tai dar kartą patvirtino, kad viską, ką sugalvoju, turiu įgyvendinti čia ir dabar.

Kitą dieną jau vėriau Pakruojo rajono mero, miesto seniūno, kultūros skyriaus vedėjos, Pakruojo dvaro savininko, alaus daryklos „Davra“ direktoriaus duris, ir niekas neįžeidė, neniekino, neskriaudė, nesielgė kaip su „sena merga“, žiūrėjo kaip į dirbantį, kuriantį žmogų, padėjo, suprato ir jau kitą savaitę žiūrovai džiaugėsi žiūrėdami asociacijos „Mažoji scena“ spektaklį „Bobutės susipyko“ Pakruojo dvare ir plojo net 19-ai atvykusių tauragiškių. O artistams mamos kieme užteko picų, alaus ir medaus.

Sekmadienį ryte labai užsinorėjau į Ameriką, ten, kur prieš metus su 15 pasirodymų patyriau lietuvių meilę, ilgesį, tikras ašaras ir tikrą juoką. Per pietus galvojau, kad praeis. Nepraėjo. Nuėjau pas Daivutę, kurios sesuo Vita gyvena Valstijose (pas ją aš viešėjau), ir ji man davė saldainį,  parvežtą iš Vitos. Nurimau.

Taip ir komunikuoju. Vakar gi Tauragėje suskaičiavau – pravėriau 14-os įstaigų duris. Visur vyksta rimtas darbas, tačiau minutei jį sutrukdžiusi, kalbėdama apie artėjantį teatrų festivalį „Kvartetas“, sulaukiau tik padėkų.

Beje, užeinu į abiejų Tauragės laikraščių redakcijas. Gal artimesnis „Tauragės kurjeris“, nes čia dirba man daug metų pažįstami žurnalistai (Renaldas net artistas buvo ir šešerius metus viena baidare plaukėm). Žygiai ir kelionės išgrynina. Kas gali paneigti? O „Tauragės žinių“ Elmina – dabartinė mano artistė. Ir kaipgi nemylėti Červinskų Eglutės? Juk tėtis Artūras irgi buvo flux‘us Tauragėje...

O kai Taurų bendruomenės pirmininkė Lijana sakė paskolinsianti premjerai stalų, apsiverkiau. Vis dar verkiu dėl gerumo. Ne dėl piktų replikų, padarytos skriaudos, kurią stengiuosi pamiršti, ir įžeidžiančių komentarų, kurių niekada nė vieno nesu pati parašiusi. Ir nerašysiu.

Ir kai vakare susibėga dvi dešimtys žmonių į naujojo spektaklio repeticijas, aš jau keli metai galvoju – štai kur tikrieji Kultūros Vėliavnešiai: Elmina Klumbienė, Danutė Laugalienė, Džiastina Laurutytė, Lina Masiulytė, Julija Paltanavičiūtė, Meilutė Parnarauskienė, Jūratė Petrošienė, Valdimantas Barčas, Juozapas Bauža, Jonas Dedūra, Gintaras Globys, Roman Grigorjevas, Lukas Kaminskas, Edvinas Kleinas, Eugenijus Kriaučiūnas, Nojus Mockus, Robertas Liorančas, Vigantas Užmiškis, Gintaras Žemaitis ir šiame „Kvarteto“ festivalyje kitus vaidmenis atliekantys Onutė Biknerienė, Elytė Loveikienė, Rimantas Šimaitis, Daiva Kiniulienė, Raselė Pocienė, Vida Meiland, Edmundas Mažrimas... Tau, mano kaimyne ir keturių dešimtmečių teatro broli, linkime geros sveikatos. Ir Ačiū už teatro vėliavos, kuri plevėsuos festivalio metu, eskizą.

Skaityti komentarus (13) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras