Moteris prie autobuso vairo neatsigina komplimentų(5)

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2018-03-18 15:50

Vairuodama autobusą, Asta Skalauskienė jaučiasi savo vietoje. Autorės nuotrauka

Prie Tauragės autobusų parko autobuso vairo sėdanti Asta Skalauskienė ne tik nuolat sulaukia nuostabos šūksnių, bet ir komplimentų, o Kovo 8-osios proga – ir gėlių: jauna graži vairuotoja, keleivius pasitinkanti su šypsena, – tikras džiaugsmas akims. Juo labiau, kad dėl vairavimo jai niekas neturi priekaištų – Asta vairuoja atsargiai ir dėmesingai. Nors šį darbą dirba dar tik pusmetį, ji neslepia besidžiaugianti savo darbu ir yra įsitikinusi: yra savo vietoje.

Ispanijoje – aštuoneri metai 

Astai, dabar vairuojančiai autobusą, teko paragauti ir emigrantės duonos: prieš 18 metų, vos susituokę, abu su vyru išvažiavo į Ispaniją. Lietuvoje tada rasti darbą buvo sunku, o jaunai šeimai reikėjo pinigų gyvenimo pradžiai. Įsikūrę Alikantės regione, kurortiniame Torrevieja mieste, Asta su Vygandu nesibaidė jokių darbų – teko dirbti ir vynuogynuose, ir alyvuogių plantacijose. Ispanijoje ir dukters susilaukė. Paskui vyras gavo darbo statybose, o Asta, iš Lietuvos parsikvietusi auklę, pradėjo dirbti restorane. Darbas jai patiko. Tačiau kai dukrai Perlai suėjo penkeri, vyras ėmė raginti apsispręsti: arba likti Ispanijoje visam laikui, arba grįžti į Lietuvą. Juk mergaitei reiks eiti į mokyklą.

– Ypač Vygandas norėjo grįžti į Lietuvą. Apsisprendėm – grįžtam, – prisimena Asta.

Buvo 2010-ieji, Lietuvoje – krizė. Daug sutaupytų lėšų surijo būstas – šeima įsirengė tėvų namo antrąjį aukštą, ir ėmė darytis neramu – kaip susirasti darbus?

Vairavo ir vilkiką

Asta sako, kad išeitį rasti padėjo... televizijos laida.

– Tada buvo tokia laida „Atspėk, kas aš toks“. Pažiūrėjom vieną vakarą apie moterį, vairuojančią vilkiką. Niekas neatspėjo, ką ji dirba. Abiem akys atsivėrė – va, ką galim dirbti! Abu iš pirmo karto išlaikėm E kategorijos teises. Ir išvažiavom. Penkerius metus prasivažinėjom po Europą. Ir kartu, ir atskirai. Šešios savaitės kelyje, dvi – namuose. Iš pradžių dirbome „Vlantanoje“, vėliau – olandų firmoje. Į vieną reisą net dukrytę buvau pasiėmusi. Jai labai patiko, – pasakoja A.Skalauskienė.

Tačiau daugiau nei prieš metus ji suprato, kad vėl atėjo laikas pokyčiams: dukrai jau 12 metų, toks metas, kai jai labai reikia mamos. Ji privalo būti šalia Perlos. O ir vyrui nuolatinis gyvenimas ant ratų įkyrėjo, jam norėjosi vėl imtis statybų.

Rado savo vietą

Užpernai gruodį grįžusi iš paskutinio reiso, daugiau Asta į vilkiką nebelipo. Po poros mėnesių šio darbo atsisakė ir Vygandas. Jis ėmėsi mėgiamo statybų verslo, o Asta vėl suko galvą, ko imtis dabar. Svarstė įvairius variantus.

– Nežinau, ar susapnavau, ar kaip, bet vieną rytą atsikėlusi supratau – noriu vairuoti autobusą. Ir vyras pritarė. Vėl iš pirmo karto išsilaikiau teises ir atėjau į autobusų parką. Savaitę apmokė, ir viskas. Štai jau kone pusmetį dirbu ir esu labai patenkinta, – atvirauja Asta.

Dabar ji ypač laiminga, nes vairuoja naują nediduką, 19-os vietų, autobusą „Iveco“ – sako, kad vairuoti jį – vienas malonumas. Ypač Astai smagu važiuoti į didesnius miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Paklausta, ar tenka sutikti daugiau autobusus vairuojančių moterų, Asta sako:

– Kaune keletas yra, dabar ir Šakiuose viena pradėjo dirbti.

Visgi autobusus vairuojančių moterų nedaug, ir todėl tai sukelia nemažai nusistebėjimo.

– Neretas nustemba, įlipęs į autobusą ir pamatęs mane prie vairo. Komplimentų tikrai daug sulaukiu, ne vienas bando „kabinti“, – šypsosi moteris. – Kartą vienas vyras išlipdamas sako: „Va, moteris, o atvežė kaip du vyrai!“ O kitas, įlipęs į autobusą, nustebęs mestelėjo: „Belieka dar, kad fūrą moteris vairuotų!“, o aš sakau: „Jau išbandyta!“

Tauragės autobusų parko direktorius Rimantas Martinavičius, paprašytas apibūdinti kol kas vienintelę kolektyve autobusą vairuojančią moterį, gerų žodžių negaili:

– Stropi, pareiginga, puiki komandos narė, o svarbiausia puiki vairuotoja.

Pasak įmonės vadovo, anksčiau autobusų vairuotojomis yra dirbusios dvi moterys, tačiau labai trumpai. Jis tikisi, kad Asta kolektyve įsitvirtins ilgam, o jos pavyzdys galbūt įkvėps ir daugiau moterų sėsti prie autobuso vairo. 

Svajonė – motociklas 

A.Skalauskienė džiaugiasi, kad kol kas jai nepasitaikė jokių avarinių situacijų kelyje, nors ir supranta, kad nuo to nė vienas neapsaugotas. Asta tikina esanti itin atsargi ir atidi. Bet juk dažną rytą tenka anksti keltis, ar nesunku?

– Taip, kai į Vilnių važiuoju, keltis tenka 3 valandą, išvykstame 4.30. O moteriai rytą susiruošti reikia daugiau laiko nei vyrui... – šypteli autobuso vairuotoja.

Vairuoti jai nenusibosta – sako ir poilsio dienomis mielai sėdanti prie nuosavo automobilio vairo. O ir svajonę turi „ratuotą“: sako, kad labai norėtų vairuoti dar ir motociklą. 

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras