Naujasis Lietuvos ambasadorius Lenkijoje: „Mano gražiausi metai prabėgo Tauragėje“(5)

Ramunė RAMANAUSKIENĖ | redaktore@kurjeris.lt

2019-02-05 06:33

Sausio 9-ąją Eduardas Borisovas Lenkijos prezidentui įteikė skiriamuosius raštus – tądien prasidėjo oficiali jo ambasadorystės Lenkijoje misija. Ambasadoriaus asmeninio albumo nuotraukos

Sausio 9-ąją pareigas oficialiai eiti pradėjo Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės prieš pat didžiąsias metų šventes paskirtas Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas. Tądien Lenkijos Prezidentui Andžejui Dudai jis ne tik įteikė skiriamuosius raštus, bet ir aptarė glaudaus dvišalio bendradarbiavimo saugumo srityje būtinybę. Diplomato E.Borisovo karjeroje šios pareigos – svarbus, tačiau ne netikėtas posūkis. Tik nedaug kas žino, kad jis – kilęs iš Tauragės, čia baigęs tuometinę 1-ąją vidurinę mokyklą, čia susižavėjęs žurnalistika ir iki šiol prisimenantis gimtąjį miestą. Pokalbis su Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje buvo ilgas, tačiau šiltas ir labai nuoširdus. 

Svarbiausi biografijos faktai – 1982-aisiais baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1989-aisiais Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos specialybę. Taip pačiais metais pradėjo darbą Užsienio reikalų ministerijos Spaudos skyriuje. Nuo 1991 metų ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro atstovo Lenkijos Respublikoje pareigas, vadovavo šios ministerijos Rytų ir Vidurio Europos šalių skyriui, vėliau buvo paskirtas laikinuoju Lietuvos patikėtiniu Čekijos ir Slovakijos šalyse, vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Valstybinio diplomatinio protokolo tarnybai, buvo Lietuvos nuolatinės misijos prie Jungtinių Tautų Ženevoje ministras patarėjas, ambasadorius ypatingiems pavedimams Baltijos jūros regiono bendradarbiavimo klausimais, Lietuvos Generalinis konsulas Sankt Peterburge. Iki 2015 metų dirbo Stokholme, buvo Baltijos jūros valstybių tarybos generalinio direktoriaus pavaduotojas. Iki paskiriamas Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamentui. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.    

Eruditas, mokantis daugybę užsienio kalbų, be perstojo galintis kalbėti apie Lietuvą ir jos vietą Europos bei pasaulio žemėlapiuose. Tačiau svarbiausia turbūt ne tai – jau nuo pirmųjų sakinių tapo aišku, kad tai itin paprastas, labai nuoširdus, šiltas, žiniasklaidos klausimų visai nesibaiminantis žmogus, šviesiai prisimenantis Tauragę, savo mokyklą, mokytojus, kurie jį mokė, ir klasės draugus, su kuriais bendrauja iki šiol.

***

Ką ambasadorius prisimena apie Tauragę, ar grįžta čia? Kokią Lietuvą jis mato turtingųjų Europos valstybių kontekste? Ar kada nors mes, lietuviai, gyvensime taip, kaip švedai ar šveicarai? Beje, labai keista ir malonu, kad ambasadoriaus kalbėsenoje vis dar išlenda žemaitiškos tarmės, tauragietiškų, „perliukų“.

– Vos pradėjote eiti ambasadoriaus pareigas ir Lenkijoje surengti svarbūs susitikimai su Lietuvos atstovais. Kaip praneša Užsienio reikalų ministerija, šioje šalyje netrukus planuojamas ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitas. Tai darbas verda?
– Taip, labai svarbu, kad aukščiausio lygio žmonės atvažiuotų, kalbėtųsi. Tai kuria labai palankią dvišalę atmosferą. Pirmąjį šių metų pusmetį Lenkijoje planuojama keletas labai svarbių vizitų. Vienas jų – oficialus prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitas. Jau patvirtintos susitikimo datos – vasario 21–22 dienomis. Vasaris ir man bus svarbus mėnuo, nes iki prezidentės vizito Lenkijoje planuojama Lietuvos Seimo pirmininko viešnagė, o kelios dienos iki Dalios Grybauskaitės vizito vyks tarptautinė konferencija, kurią Lenkijos užsienio ministerija organizuoja kartu su JAV valstybės sekretoriumi. Joje viešės ir mūsų užsienio reikalų ministras. Visi šie susitikimai rodo, kad dėmesys Lenkijai ir Lenkijos dėmesys Lietuvai yra gana aukštas. Todėl ir ambasadoriaus darbas –  su iššūkiais, bet labai įdomus.

– Ar prezidentės pasiūlymas dirbti Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje Jums buvo netikėtas? Ar vis dėlto tikėjotės ko nors panašaus?
– Tai nebuvo kažkas labai netikėto. Normalus karjeros laiptelis. Pastaruosius trejus metus dirbau su kitomis šalimis – buvau Užsienio reikalų ministerijos Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento direktorius. Šios šalys nėra labai artimos Lietuvai. Logiška, kad tikėjausi pasiūlymo ambasadoriumi dirbti viename šių regionų. Tačiau su kaimyne Lenkija mano santykiai taip pat specifiniai. Tai nėra šalis, kurios visai nepažįstu. Būtent į Lenkiją karjeros pradžioje, 1991-aisiais, kai Lietuva siekė tarptautinio pripažinimo, vyko mano pirmoji komandiruotė. Laikotarpis tuomet buvo labai intensyvus. Be to, puikiai moku lenkų kalbą. Būtent tada, 1991-aisiais, ją ir išmokau, nes kita kalba tuomet ir nelabai buvo įmanoma Lenkijoje susikalbėti.

Sausio 14-ąją Lenkijos prezidentas Andžejus Duda Varšuvoje surengė naujametinį priėmimą diplomatiniam korpusui – greta prezidento Lietuvos ambasadorius Eduardas Borisovas (dešinėje) su žmona Rita

– Užsienio kalbos diplomatui – būtinybė, darbo įrankis. Kiek kalbų gyvenimas privertė išmokti, juk ne iš mokyklos laikų jas atsinešėte?
– Matot, kalba – toks dalykas, kad ją gerai moki tada, kai kalbi nuolat. Kai kalbos nenaudoji kokius šešerius metus, ji nueina į tokį gilų atminties stalčių, kad ją iškrapštyti reikia didžiulių pastangų. Taip atsitiko su daugeliu kalbų, kurių mokiausi. Natūralu, kad šiuo metu svarbiausios mano darbinės kalbos yra lenkų ir anglų, normaliai susikalbu prancūzų kalba, rusų kalbą, žinoma, mano kartos žmonės visi moka, moku slovakų ir čekų kalbas. Turiu švedų kalbos pradmenis, bet niekad per daug rimtai jos nesimokiau. Tiesa, rašto kalbą suprantu.

– Labai smagu, kad su Taurage kažkiek susijęs žmogus yra tokioje svarbioje pozicijoje.
– Ne kažkiek, daug susijęs. Tiesa, gimiau aš ne Tauragėje, Maskvos priemiestyje. Tėvai tuomet Maskvos kooperacijos institute studijavo prekybą, gyveno studentų miestelyje. Kai tik tėveliai galėjo su manimi skristi, gal dešimt mėnesių man buvo, grįžo į Lietuvą. Ir nuo to laiko gyvenome Lietuvoje.

– Tai Tauragė – vaikystės, jaunystės miestas. Ką prisimenate? Čia pat, už mūsų redakcijos lango, Jūsų mokykla – tuomet ji buvo 1-oji vidurinė, sustiprintai mokiusi matematikos. Jūs taip pat mokėtės tokioje klasėje, pas garsųjį pedagogą Rene Barščiauską.
– Tai buvo patys gražiausi mano metai. Visi draugai, nuo pat darželio, su kuriais bendrauju iki šiol. Dabar, kai išmaniosios galimybės tokios didžiulės, kai turime feisbuką, bendrauti ne taip sudėtinga, kaip anksčiau. Man įdomu, ką veikia mano klasės draugai, jiems įdomu, kaip sekasi man. Palaikom tikrai gražų ryšį, nes mūsų klasė labai draugiška buvo, susitelkusi. Mano geriausi draugai ir yra būtent iš to laikotarpio. Paskui, vėlesniais gyvenimo metais, draugai atsiranda sunkiai, gal sakyčiau, vėliau atsiranda pažįstami žmonės. Feisbuko draugas man tokia keista sąvoka. Gal juos reikėtų vadinti feisbuko pažįstamais. O draugai, mano nuomone, ta kategorija – kai įsileidi į širdį tik gyvenimo patikrintą žmogų. Beje, visada dalyvauju klasės susitikimuose, kuriuos rengiame kas penkerius metus. Susitinkame su buvusiais mokytojais. Deja, mūsų klasės auklėtojos Genovaitės Miniotienės nebėra. Tik gėlių padedame ant kapo.

– Vilniaus universitete studijavote žurnalistiką. Kaip atsitiko, kad pasirinkote diplomato kelią?
– Mokydamasis mokykloje labai norėjau studijuoti politologiją, bet prisiminkim, kokie tada laikai buvo. Lietuvoje tuomet studijuoti tokio mokslo buvo neįmanoma, nes jo paprasčiausiai nebuvo. Todėl pasižiūrėjau, kas buvo artimiausia – istorija arba žurnalistika. Nusprendžiau, kad istoriko darbas būtų labiau mokslinis, tai ir archeologija, archyvai, man atrodė, kad tai nelabai judri specialybė, nors ir istorijos, ir žurnalistikos mokslai Lietuvai davė nemažai diplomatų. Tuomet man pasirodė, kad žurnalistika artimiausia politologijai, tai darbas su žmonėmis, daug bendravimo. Tačiau ir studijuodamas nebuvau tikras, kad dirbsiu žurnalistu, nors rašiau straipsnius tuometinei „Komjaunimo tiesai“ (dabar „Lietuvos rytas“, – red.). Tiesa, ne apie politiką, o apie sportą. Kiek vėliau likimas supažindino su dėstytoju, kuris tuo metu dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, jam patiko mano diplominis darbas, kuriame nagrinėjau įvairių laikmečių Lietuvos spaudą, įskaitant ir emigracijos, mano požiūris, energija. Sulaukiau pasiūlymo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, nors universitetas siūlė likti dirbti mokslinį darbą Žurnalistikos katedroje. Tai buvo 1989-ųjų pradžia, Lietuvai labai karštas istorinis laikotarpis.

– Jums teko gyventi ir viešėti ne vienoje turtingų Europos ir pasaulio šalių. Kaip Lietuva atrodo jų kontekste? Mes iš tikrųjų tokie vargšai, su didžiule emigracija, sunkiai, ypač regionuose, augančia ekonomika?
– Yra du dalykai, kuriuos reikia atskirti: kaip jaučiasi žmonės, gyvenantys Lietuvoje, ir kokią Lietuvą mato pasaulis. Be to, mums labai svarbu palyginti laikmetį iki įstojimo į Europos Sąjungą ir po jo. Po 2004-ųjų mes tapome laisvesni. Mes važinėjame į kitas šalis, matome, kaip ten gyvena žmonės, lyginame gyvenimą Norvegijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Tačiau lyginti labai sunku ir tas palyginimas ne Lietuvos naudai. Juk po karo buvo sugriauta didžiulė dalis Europos. Labai gaila, bet mes pakliuvome į tą blogesnę dalį Europos, kai buvo panaudoti prieš gamtą nukreipti ekonomikos kūrimo principai. Tai buvo labiau eksperimentas su žmonėmis negu tikras ekonomikos kūrimas. Tai jei palyginsime galimybes, ką per tuos 50 metų po karo turėjo Lietuva ir ką turėjo kitos Europos šalys, tai, be abejo, mūsų startinė pozicija buvo labai prasta. Viską reikėjo kurti iš naujo. Tiesiog tokia realybė – senoji Lietuvos karta dar stovi viena koja senojoje santvarkoje, o štai mūsų vaikai jau mąsto kitaip. Natūralu, Lietuva visą laiką bėgs paskui judantį taikinį, pavydas kitoms šalims geresnio gyvenimo visada bus. Kaip vakarų Europoje Lietuvoje, kad ir kaip gaila, dar ilgai nebus. Tai susiję ir su skaudžia emigracijos tema.

– Čia iškyla dvigubos pilietybės klausimas. Ką Jūs manote apie dvigubą pilietybę?
– Ji turi būti. Jei mes norime palaikyti nuolatinį tiesioginį ryšį su milijonu lietuvių, kurie gyvena visam pasauly, tai neišvengiamas dalykas, nes tik šitaip mes galim pririšti diasporą prie Lietuvos. Jei mąstysime kategoriškai – jei nori kurti Lietuvą, turi į ją grįžti, mes prarasime milijoną potencialių žmonių, kurių dalis gyvena Lietuvoje. Neužmirškim, kad tie, kurie išvažiavo, išlaiko savo tėvus, senelius, čia paliktus. Nemažas Lietuvos bendrojo vidaus produkto procentas ateina būtent iš išvykusių žmonių. Jeigu mes vienu mostu nukirsim sąsajas su jais, jie gali nukirsti sąsajas su Lietuva. Mano požiūriu, dviguba pilietybė – būtinybė, jei norime turėti gyvybingą, ne savo kiaute užsidariusią, Lietuvą.  

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras