Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja Virginija Alijauskienė: „Svarbiausia – išgelbėti gyvybę“ (1)

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2017-05-15 14:31

Anesteziologijos-reanimacijos skyriaus vyresnioji specialistė Virginija Alijauskienė apdovanota Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo garbės ženklu, jai suteiktas Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo garbės vardas. Autorės nuotrauka

Tauragės ligoninės Anesteziologijos-reanimacijos skyriaus vyresnioji slaugytoja Virginija Alijauskienė 42-ejus savo gyvenimo metus atidavė medicinai. Pasak medikės, šio darbo negalėtum dirbti nejausdamas jam pašaukimo – tai būtų kančia. Tai darbas, kuriame kone kasdien tenka išgyventi ekstremalias situacijas, o priprasti prie skausmo ir mirčių neįmanoma. Apdovanojimą nusipelniusio Lietuvos slaugytojo garbės ženklu Virginija vadina ne jos vienos, o viso skyriaus darbo įvertinimu.

Gimusi ir augusi Šilalėje, mokytis medicinos Virginija išvažiavo į Šiaulius. Paklausta, kodėl pasirinko būtent mediciną, sako, kad mokykloje geriausiai sekėsi biologija ir chemija.

– O kartą pamačiusi, kaip medicinos sesuo gaivina mano tetą, supratau, kuo noriu būti. Štai kur prasmingas darbas – gelbėti gyvybes. Grįžusi namo tėvams iškart pasakiau: stoju į mediciną!

Virginija sako, kad nė karto dėl tokio savo sprendimo nepasigailėjo. Tiesa, buvo minčių tęsti mokslus ir tapti gydytoja, tačiau po studijų medicinos mokykloje, 1975-aisiais, pagal paskyrimą išvažiavo dirbti į Vilnių, tuometinę 2-ąją tarybinę ligoninę. Sako greit supratusi, kad slaugytojo darbas ir yra būtent toks, kokio visada norėjo.

Po 10 metų gyvenimo kelias Virginiją atvedė į Tauragę. 17 metų moteris dirbo gimdymo namuose anesteziste, vėliau, sužinojusi, kad ligoninės Anesteziologijos-reanimacijos skyriui reikia vyresniosios slaugytojos, atėjo čia. Ir dirba iki šiol. Virginija dažnai budi ir įvairių renginių, sporto varžybų metu.

Anesteziologijos-reanimacijos skyriuje – tik šešios lovos, tačiau tai nereiškia, kad darbo šiame skyriuje mažai. Čia atvežami tie, kurių gyvybei gresia pavojus, tad ekstremalios situacijos – kasdienybė. Be to, šio skyriaus slaugytojos dirba ir operacinėje.

Paklausta, kokie jausmai apima, kai žmogaus gyvybės išgelbėti nepavyksta, medikė atsidūsta:

– Tai neišvengiama. Žmogaus gyvybė trapi. Priprasti prie mirčių, ypač kai miršta jaunas žmogus ar vaikas, neįmanoma. Visada širdį skauda. Ir ašarą nubrauki. Tačiau skaičiuojame ne mirtis, o stebuklus – tuos atvejus, kai išgelbėti žmogaus gyvybę pavyksta, atrodytų, iš beviltiškos situacijos – tiesiog išplėšti iš mirties nagų. Labai geras jausmas.

V.Alijauskienės komanda – gydytojas, slaugytojos ir jų padėjėjos. Vyresnioji slaugytoja labai džiaugiasi darniu skyriaus kolektyvu ir tvirtina, kad jos apdovanojimas Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo garbės ženklu – ne jos vienos, o viso kolektyvo darbo įvertinimas.

– Mūsų skyrius specifinis: niekada nežinai, kas atsitiks kitą minutę. Mūsų pagalbos visada prireikia staiga, neplanuotai. Ir darbų tada neskirstome, dirbame, ką reikia, nebūna taip, kad kas sakytų: „Man to daryti nepriklauso“. Ir aš pati nesibodžiu jokio darbo, net ir paties nešvariausio. Nesvarbu, ar atveža tvarkingą žmogų, ar utėlėmis apėjusį benamį, mums jie visi lygūs, mums svarbiausia – išgelbėti gyvybę, – sako V.Alijauskienė.

Garbės vardai slaugytojams suteikiami nuo 2015 m. Tokie garbės vardai jau suteikti 41 Lietuvos slaugytojui.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras