Elektroninės laikraščio versijos prenumerata

Balsavimas

Už kurį kandidatą į Tauragės rajono savivaldybės mero postą atiduotumėte savo balsą?

 Rezultatai

Ramunė Palekaitė: „Viską matau ir jaučiu truputėlį kitaip“(4)

Regina GENIENĖ

2018-09-29 12:45

Kūrėja Ramunė Palekaitė. Autorės nuotrauka

Rugsėjį Seime, Jungiamojoje galerijoje, eksponuojami kraštietės Ramunės Palekaitės siuvinėti Lietuvos prezidentų portretai. Parodos atidarymo šventėje dalyvavo ir pati kūrėja, koncertavo operos solistas Liudas Mikalauskas. Lietuvos kultūros šviesuolė apie savo įkvėpimo akimirkas, troškimus ir įvairias patirtis, gyvenimo stilių ir filosofiją „Tauragės kurjeriui“ pasakojo kaip ir pridera menininkei: iš lėto, neskubėdama, vis pamąstydama, teatralizuotai perteikdama emocijas. Pozityvumo auros apglėbta ji švenčia gyvenimą, aplink skleisdama meilę ir pagarbą pasauliui, žmonėms ir gamtai.

Siuvinėjo sielai artimus žmones

Į iškilmingą parodos „Lietuvos Prezidentų siuvinėti portretai“ atidarymą Vilniuje savivaldybės skirtu autobusu išskubėjo meno mylėtojai iš Trečiojo amžiaus universiteto, kolegos kultūros darbuotojai, „Vakarutės“ klubo nariai ir kviestiniai svečiai.

Sveikinimų Ramunė Palekaitė sulaukė ne tik iš gerbėjų, bet ir iš valdžios atstovų. O portretai, pasak jos, labai įdomiai eksponuojami koridoriuje, kurio abi pusės stiklinės.  

– Ne aš parodos iniciatorė, – atviravo Ramunė. – Aš tik dažnai pajuokaudavau, kad mano siuvinėti prezidentai vis dar supakuoti ir guli po stalu bibliotekoje, kažko laukdami. Tai girdėdavo ir Daiva Genienė, aktyvi „Vakarutės“ klubo narė, žinanti mano kūrybos kelią jau keliolika metų. Tai ji pasiūlė idėją Seimo narei Aušrinei Norkienei organizuoti parodą, o ši ėmėsi veiksmų – jau pavasarį buvo numatyta renginio vieta ir laikas, – pasakojo R.Palekaitė.

Menininkė prisiminė, kad jos siuvinėtų įvairių žmonių portretų parodos yra net dvejus metus keliavusios po Lietuvą, o štai vien tik prezidentų portretai, kurie išsiuvinėti 2012-aisiais,  eksponuojami pirmą kartą. Pasak R.Palekaitės, ji „netaikė į madą švęsti Lietuvos 100-mečio. Tai buvo padaryta be jokios pompastikos, įsiklausant į savo vidinį balsą“. 

Prieš daugelį metų, atsiradus kompiuterinėms programoms, kurios pasirinktus vaizdus paverčia kvadratėlių schemomis, suderina spalvas ir parenka siūlams kodus, Ramunei kilo noras pirmiausia išsiuvinėti savo amžinybėn išėjusių tėvelių portretus, vėliau – žymesnių žmonių, pabuvojusių „Vakarutėje“ ir palietusių jos sielą. Vėlesniuose darbuose ji įamžino Vydūną (Vilhelmą Storostą), nes yra kilusi iš tų pačių apylinkių (Šilutės rajono Jonaičių kaimo) ir  perskaičiusi jo raštus. Išsiuvinėjo ir Tėvą Stanislovą, nes mokytojaudama Kėdainių rajono Miegėnų aštuonmetėje dažnai lankydavosi Paberžėje ir bendraudavo su garsiuoju dvasininku. Galima būtų ilgai vardyti siūlų dygsneliais įamžintus žymius žmones, tačiau liko ir neįgyvendintų svajonių išsiuvinėti tenoro Virgilijaus Noreikos, aktorių Arno Roseno ir Rūtos Staliliūnaitės portretus, kurie savo kūryba skatino R.Palekaitės dvasinį tobulėjimą. 

Kūrybinio proceso subtilybės

Ramunė pasakoja, kad šis kūrybinis darbas reikalauja didelio kruopštumo, vidinio nusiteikimo ir susikaupimo, mat sudėtingiausia schemoje esančius kvadratėlius pagal spalvų kodus sudygsniuoti audinyje. Jeigu siuvinėjant peizažą vienas ar kitas kvadratėlis būtų ne toje vietoje ir ne tokios spalvos, nieko tokio. O štai siuvinėjant portretą toks nukrypimas būtų labai ryškiai pastebimas, tai deformuotų veidą. 

Prieš pradėdama siuvinėti, Ramunė pirmiausia išsidėlioja prancūziškus „Muline“ siūlus pagal kodus, kurių būna apie 30–40, tuomet išjungia telefoną, televizorių ir visiškoje tyloje, sutelkusi mintis, imasi adatos. Ir bet kurioje vietoje sustoti ir palikti siuvinį negali, nes kyla didžiulis pavojus supainioti spalvas ir atspalvius. Kryžiukai mažiukai, todėl dažnai į adatą reikia verti vis kitos spalvos siūlą, nepadarant mazgelio. Tai begalinės kantrybės reikalaujantis darbas.
Ramunė pirmuosius kūrybos žingsnelius žengė mokydamasi trečioje klasėje, kai pilnuoju šešėliavimu išsiuvinėjo staltiesėlę mamytei. O rankdarbių paslapčių ją išmokė netoliese gyvenusi auksarankė kaimynė, nemokėjusi nei skaityti, nei rašyti.

Paklausta, per kiek laiko išsiuvinėjo vieną portretą, R.Palekaitė aiškino, kad sąžiningai dirbant nuo ryto iki vakaro su trumpa pietų pertrauka vienam portretui prireikia mėnesio. Bet tiek laiko prireikia jai, kadangi yra įvaldžiusi dygsniavimo meną, o pradedantysis užtruktų daug ilgiau. Juo smulkesnis kryželis, tuo triūso žymiai daugiau.

Iš savo rankdarbių menininkė nemoka užsidirbti, kadangi turi „tik vieną talentą – kūrybos“. Savo darbų aktyviai nereklamuoja, jie sudėti „Picaso“ albumėlyje internete.

Paviliojo Karšuvos giria ir laisvė

Šiuo metu Ramunei svarbiausia tik fotografija, rankdarbių ji nebekuria. 

– Gyvenu tokioje gražioje vietoje, kur nesidomėti gamta būtų didžiulė nuodėmė. Šiaip šiandien prie siuvinėjimo darbų negrįžčiau. Kam save kankinti? Gyvenimas trumpas, – juokiasi daugybės kruopštumo pareikalavusių darbų autorė. 

Menininkė daug metų dirba Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Eičių filiale, o turėdama laisvą minutę ima ištikimąjį „Canon“ fotoaparatą ir žygiuoja į gamtą. Jau penkerius metus šis pomėgis ją užvaldęs. 

Dalios Grybauskaitės portretas, siuvinėtas Ramunės Palekaitės. Asmeninio albumo nuotraukos

– Fotografavimo meno mokysiuosi iki gyvenimo pabaigos, nes galimybės ten neišsemiamos, – sako Ramunė. 

Jos nuotraukas galima pamatyti svetainėje.

Nuo haiku iki blusytės

Ramunės apsisprendimą kurį laiką nekurti eilėraščių paskatino nelemtas nutikimas. Mat prieš keletą metų publikuotus ir nepublikuotus rankraščius ji laikė savo asmeniniame kompiuteryje, kuriam nepataisomai sugedus, eilės tiesiog dingo. Kūrėja šį įvykį priėmė kaip ženklą, tarsi liepiantį jai sustoti:

– Parašyti eilėraštį galiu, bet man dabar to nereikia. Kaip visada pirma eilutė ima kalti į smilkinį, nusijuokiu ir užmirštu ją. Jei kas duotų pieštuką, tai aš ją užrašyčiau ir išsivyniotų tas kažkas. Sakau taip pašaržuodama truputėlį todėl, kad matau viską truputėlį kitaip ir jaučiu truputėlį savaip neišskirdama savęs iš kitų.

R.Palekaitė buvo susižavėjusi tradiciniu japonų lyrikos žanru, poetine miniatiūra – haiku, kai sukurtu eilėraščiu išreiškiamas glaudus ryšys tarp žmogaus ir gamtos. Trieilis tekstukas užrašomas ant nuotraukos ar piešinio. 

– Haiku parašyti gana sudėtinga, nes jį reikia išgyventi. Tie išgyvenimai ateina labai retai, bet jie ateina. Galbūt ateityje šios kūrybos ir išeis albumėlis, o gal ir ne, – mįslingai nutęsė Ramunė.
Keletą metų didžioji Ramunės aistra buvo ir origami, kol suvokė, kad „popierius yra protingas ir turi atmintį – žiūrėk, perlenkei lapelį, perbraukei nagu ir liko linija, kurios jau neištrinsi“. Dabar dar kartais sukuria atvirukų. Pro didelį daiktą ji galinti praeiti jo nepastebėdama, o mažytį – būtinai pastebės. Ji laiminga atradusi makrofotografiją, kai vos ne blusytę gali fotografuoti.

Ramunė mezgė, nėrė, siuvinėjo, karpė ir piešė, jungė piešimą su karpymu, iliustravo savo ir kitų knygas. Įvairių išbandymų pasaulis Ramunei be galo įdomus. Ji net neabejoja, kad fotografija jos širdyje ilgam, nes jos nauja aistra – žmonių portretai. Jei gyventų mieste, ją domintų tik gatvės fotografija.

„Vakarutė“ visuomet širdy

Entuziazmas pagauna R.Palekaitę kalbant apie susitikimų klubą „Vakarutė“, kuris jai tarsi širdies dalelė, nes jos sukurtas ir suburtas. Klubas savo veiklą pradėjo 1993 m., jo branduolį ir dabar sudaro 20–30 smalsių žmonių, kurių dauguma atvažiuoja iš kitų rajonų. „Vakarutėje“ rengiami susitikimai su įdomiais žmonėmis: žurnalistais, gydytojais, menininkais, aktoriais, dainininkais, Seimo nariais, gamtininkais. Iš pradžių susitikimai vykdavo dažniau, dabar – kartą per du mėnesius. Netrukus, spalio mėnesį, „Vakarutėje“ vėl vyks dviejų dalių renginys: paroda ir  diskusijos bei pokalbiai, lydimi muzikos akordų.

Ramunė turi įprotį pirmiausia savo kūrybos darbus parodyti „Vakarutėje“. Štai pavasarį Eičiuose eksponuota vietos gyventojų portretų paroda, prieš keletą dienų, per Grybų šventę, ji surengė miško nuotraukų parodą.  

R.Palekaitė dėkoja Tauragės rajono savivaldybei, suteikusiai galimybę pusšimčiui tauragiškių dalyvauti jos darbų parodos Seime pristatyme. O siuvinėtus prezidentų portretus ji dovanoja Lietuvos Respublikos Prezidentūrai. 

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras