Romanas Naryškin: „Kūryboje visada stengiuosi peržengti komforto zonos ribas“(4)

Justė GALKAUSKAITĖ | info@kurjeris.lt

2016-08-19 15:32

Romanas Naryškin ruošiasi perimti fotostudijos „Kadras“ vairą. Asmeninio albumo nuotrauka

Perspektyvus jaunosios kartos Tauragės fotomenininkas Romanas Naryškin (26) šiuo metu dirba Tauragės krašto muziejuje muziejininku-fotografu. Vaikinui fotografuoti ir rašyti – būtinybė. „Mano širdis, siela ir protas visąlaik sukasi apie fotografiją ir literatūrą“, – teigia R.Naryškin. Vaikinas kelerius metus rašė straipsnius į internetinį puslapį photographylife.com, kurį laiką buvo ir šio tinklalapio vyriausiasis redaktorius. Įgijęs audiovizualinio meno bakalauro laipsnį Šiaulių universitete ir kiek paklajojęs po Lietuvos (ir ne tik) miestus, R.Naryškin grįžo į Tauragę ir aštuonis mėnesius dirbo barista kavinėje „Vero Cafe“. Su savitą pasaulėžiūrą turinčiu jaunuoliu kalbėjomės apie darbus, studijas, fotomeną ir kūrybai įtaką darančius veiksnius.

17 metų nusipirko fotoaparatą

Romanas Naryškin į Romualdo Vaitkaus fotografijos studiją „Kadras“ atėjo paskutiniaisiais mokyklos mokslo metais.

– Penkerius metus pilyje lankiau sportinius-pramoginius šokius, bet dėl sveikatos problemų teko išeiti. Nuo pramoginių šokių perėjau prie breiko, kuris man patiko, tačiau negalėjau tęsti. Po ilgos pertraukos, atėjęs į fotografiją pas Romualdą Vaitkų, pabuvau vos metus, nes baigiau mokyklą ir išvažiavau studijuoti, – pasakoja pašnekovas.

Tiesa, R.Naryškin ne iškart nutarė studijuoti audiovizualinį meną.

– Iš pradžių norėjau stoti į informatiką, programavimą, nes man tie dalykai sekėsi, esu jiems imlus, bet draugai šiek tiek paspardė užpakalį, kad nekvailiočiau ir nuėjau į menus, – prisimena R.Naryškin.

Nors fotografuoja aštuonerius metus, vaikinas tvirtina, kad į rimtąją fotografiją pasinėrė prieš metus.

– Fotografuoju lyg ir septynis–devynis mėnesius. Taip sakau todėl, kad labai pasikeitė mano požiūris: tam tikri įvykiai mano gyvenime labai stipriai mane pakeitė, dėl to pakito ir mano kūryba, – teigia R.Naryškin.

Fotografas dažniausiai visur su savimi nešiojasi fotoaparatą.

– Su savimi kartais turiu ir du – vieną skaitmeninį ir vieną juostinį. Būna atvejų, kai pagalvoju, kaip būtų smagu nufotografuoti, bet tiesiog nedrįstu išsitraukti fotoaparato arba tuo metu neturiu. Galų gale būtinai kartais reikia nenufotografuoti, kad tam tikrus dalykus išgyventum, pamatytum, kad tai liktų tavyje ir dėl tos patirties išaugtum, nes fotografuodamas dažnai neįsidedi į atmintį, o tiesiog pateiki nuotraukoje, – samprotauja pašnekovas.

Kodėl išsiskyrė Romano ir photographylife.com keliai?

R.Naryškin nuo 19 metų rašė straipsnius internetiniam tinklalapiui photographylife.com. Po keleto metų nutarė palikti šį darbą.

– Rašiau būdamas Lietuvoje. Į JAV man daug keliauti neteko – porą kartų. Būtų planai keitęsi ir būtų buvę daugiau kelionių, tačiau išėjau. Nebuvo lengva – didelė atsakomybė ir kartais nepatempdavau. Ten visai kitas laikas – pas mus rytas, o ten – vakaras, vadinasi, dieną mokausi, o per naktį rašau straipsnius ir domiuosi, kas vyksta, bendrauju su žmonėmis. Prisimenu, kartais po pusvalandžio miego praleidžiu dvi paras ir patiriu gana baisią būseną, kai einu ir jaučiu, kad ką tik pusei sekundės netekau sąmonės, – prisiminimais dalijasi vaikinas.

Vis dėlto ne sunkumai, atsiradę dėl skirtingų laiko juostų, pastūmėjo jaunuolį palikti photographylive.com.

– Norėjosi judėti kita kryptimi. Kiekviena erdvė – žurnalas, internetinis blogas ar koks nors didesnis projektas kaip photographylife.com – turi savo kalbą, savo kryptį ir aš pamažu pradėjau jausti, kad tai, ką pateikiu, yra šiek tiek skirtingo formato. Tai buvo viena priežasčių išeiti iš darbo, – tvirtina R.Naryškin.

Apie baristos darbo naudą

Pernai liepos pabaigoje vaikinas panoro įsidarbinti barista Tauragės kavinėje „Vero Cafe“. Šis darbas jam leido atskleisti abi savo asmenybes puses – ekstraverto ir intraverto.

– Šiame darbe daug galimybių įgyti tam tikrų įgūdžių arba juos išlavinti. Turiu ir ekstraverto, ir intraverto bruožų. Viena vertus, man reikia išsibendrauti ir išlieti energiją, bet, kita vertus, noriu užsidaryti ir pabūti vienas. Kavinėje per dieną susitikdavau su daugybe žmonių, su kuriais reikia linksmai bendrauti, kuriuos reikia jausti. O, baigęs darbą ir sveikai pavargęs, galėdavau pabūti vienas, – pasakoja R.Naryškin. – Žinojau, kad šis darbas bus įdomi ir naudinga patirtis, todėl tikslingai ten nuėjau.

Nors būti barista pašnekovui labai patiko, šių metų kovą vaikinas iš darbo išėjo.

– Mano manymu, mūsų miestelio kontekste bent jau artimiausius 10 metų tai toks darbas, kur tu ateini, ko nors išmoksti ir išeini. Aš šiame darbe labai stipriai atsigavau, jutau daug entuziazmo, pozityvo, susipažinau su nemažai žmonių, bet vis dėlto esu baigęs menus. Norint įsidarbinti kokioje nors kultūrinėje įstaigoje, nevalstybiniame projekte ar žurnale, įrašas, kad buvau barista, man ne itin padės, – sako R.Naryškin.

Patartų neskubėti stoti į universitetą

R.Naryškin įsitikinęs, kad baigus mokyklą jaunuoliams nevertėtų iškart pradėti studijuoti.

– Aš pats, baigęs mokyklą, iš karto stojau, bet tikrai ne dėl tėvų spaudimo. Jau mokykloje, laikydamas egzaminus, žinojau, kur stosiu, buvau pasirinkęs universitetą ir tiesiog įstojau, – tikina vaikinas. – Kita vertus, yra toks dalykas, kurį jau daug metų stengiuosi iš savęs išginti – nepriimti nė vieno įvykio, nė vieno sprendimo kaip savaime suprantamo. Kitaip tariant, kvestionuoti viską. Kodėl man stoti? Kodėl man būtent ten stoti? Ar aš dabar turiu studijuoti? O gal man reikia pakeliauti?

R.Naryškin turį seserį, kuriai lapkritį sukaks 17 metų, ir jis labai norėtų, kad sesuo, baigusi mokyklą, kiek laiko niekur nestudijuotų.

– Labai myliu savo seserį, bet jai irgi reikia šoko, todėl norėčiau kad ji pirmus-antrus metus nestudijuotų, o išvyktų kur nors dirbti ir šiek tiek pakeliauti. Nežinau, ką sakytų tėvai, galbūt jie tam netgi pritartų, bet, mano manymu, tai būtina. Yra vietos, kur norisi grįžti, ir yra vietos, kur norisi gyventi. Man atrodo, jog dabar pasaulis per mažas, kad užsidarytume vienoje vietoje, kai per 12–18 valandų gali atsidurti bet kuriame pasaulio taške, – teigia pašnekovas.

Apie ryšį su Taurage

Vaikinas pripažįsta labai mylintis Tauragę, bet svajojantis gyventi sostinėje.

– Tauragė yra miestas, į kurį noriu grįžti, bet vėl išvykti. Būdamas čia, iš asmeninės pusės atradau tam tikrą miesto dvasią, kurią man apibrėžia gyvenamieji namai ir žmonės, o ne pilis, Taurų parkas ar ką tik atidarytas „Lidl“. Džiaugiuosi, kad Tauragėje atsirado daug fotografijos, bet vis vien man norisi gyventi Vilniuje, – pasakoja R.Naryškin.

Nors labai nori įsikurti sostinėje, vaikiną džiugina ir dabartinė veikla Tauragės krašto muziejuje.

– Šis darbas labai atitinka tai, ką galiu ir noriu daryti, kur, tikiuosi, yra mano įgūdžiai ir koks nors talentas, – sako R.Naryškin.

Tiesa, pašnekovas šiuo metu svarsto ir apie galimybę prisiimti jaunimo fotostudijos „Kadras“ vadovo pareigas.

– Man patinka mokyti. Romualdas Vaitkus kaip tik išeina iš būrelio ir gal man reikėtų bent jau kokius metus pamokyti jaunuolius fotografijos, kol galbūt atsirastų kitas žmogus, – sako R.Naryškin.

Pamąstymai apie fotomeną

– Manau, kad beveik visa kūrybinė fotografija yra apie žmogų. Fotografija man yra būdas parodyti, kaip aš matau pasaulį, – samprotauja R.Naryškin.

Vaikinas turi tradiciją po fotosesijos nusifotografuoti su modeliu.

– Kartais nepavyksta, nors labai stengiuosi tokią tradiciją išlaikyti. Siekiu, kad nuotrauka su modeliu būtų pseudorimta ir ironiška, su užslėptu humoru, – pasakoja R.Naryškin.

Pašnekovas apie autoportretus kalbą kaip apie nuotraukas, išryškinančias žmogaus vidinį pasaulį.

– Anksčiau manęs nežavėjo autoportretai, nes dabar tiek daug asmenukių, bet paviršutiniška asmenukė nėra tas pats autoportretas. Autoportretas parodo ne kaip fotografuojantis žmogus atrodo – gražus ar negražus – bet koks jis iš tikrųjų yra ir kaip jaučiasi, – mąsto fotografas.

„Tavo kūryba yra tokia, koks esi tu“

Tauragėje R.Naryškin yra skaitęs paskaitą apie tai, kaip reikia lavintis fotografijos sferoje.

– Pirmas dalykas, kurį pasakau norinčiam tobulėti fotografijos, rašymo, muzikos ar kurioje nors kitoje srityje, ugdyk save: skaityk knygas, žiūrėk filmus, klausyk geros muzikos, leisk laiką su draugais, važiuok, keliauk. Reikia priimti nuostatą, kad į kūrybą, į fotografiją įdedame save. Tik turint ką nors įdėti, darbas tampa geras. O, norėdamas ką nors įdėti, turi pats tobulėti, – įsitikinęs vaikinas.

Fotografas linkęs manyti, kad prasminga stebėti kuriančių žmonių darbus.

– Dažnai sakoma, kad nereikia žiūrėti kitų menininkų darbų, nes tada perimi jų braižą ir pradedi kopijuoti, bet aš su tuo nesutinku. Jeigu esi mąstantis, protingas, kūrybingas žmogus, žiūrėdamas kitų darbus, mokysiesi ir savyje ką nors atrasi, – teigia R.Naryškin.

Romaną fotomeno srityje žavi daugybė dalykų.

– Man patinka dokumentinė fotografija, pavyzdžiui, Tado Kazakevičiaus darbai apie senąją Lietuvą, skaitau lietuviškus žurnalus, kuriuose yra dokumentinės fotografijos. Taip pat mėgstu tamsesnius darbus arba labai asmeniškus, jautrius ir intymius portretus, – pasakoja R.Naryškin.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras