Savo mokyklą aplankęs devyniasdešimtmetis direktorius: „Matote, kokia ji graži“(13)

2016-06-06 09:21

Direktoriui Antanui Bružiui planšetiniai kompiuteriai pasirodė keisti. Autorės nuotrauka

Stabtelėjusi prie balto plytų pastato spustelėjau durų skambutį. Labai norėjau, kad devyniasdešimtmetis mokyklos direktorius Antanas Bružys pritartų mano avantiūrai vykti apžiūrėti jo buvusios mokyklos, tačiau tuo pat metu nerimavau, ar jis pajėgs. Trakštelėjus spynai tarpduryje pasirodė A.Bružys. Pirštais perbraukė žilą plaukų sruogą, išsitiesė visu ūgiu. Akimirkai pamaniau, kad ne čia pataikiau.

Atgal į mokyklą

Aukštas vyras, vešliais plaukais. Devyniasdešimtmetis atrodė tvirtas.

– O jeigu mes vyktume apžiūrėti jūsų mokyklos?

– Hmm, – akimirką susimąstė žvilgsnį nudelbęs žemyn, matyt, mintyse jau buvo suplanavęs interviu namuose. – Tuoj, apsiausiu batus.

Po keleto minučių įsukome į Skaudvilės gimnazijos kiemą.

Pašnekovas papasakojo, kaip mokyklos kolektyvas jį neseniai pasveikino. Antanas Bružys prieš devyniasdešimt metų gimė balandžio pirmąją. Statant automobilį prie pastato įspėjo nekliudyti čia stovinčių pedagogų transporto priemonių, nusistebėjo manęs anksčiau nesutikęs Tauragėje, atkreipė dėmesį į gimnazijos pirmojo aukšto langus, kur, pasak jo, buvo jo butas, ir nė karto nepasiskundė, kad šiandien karšta. Lauke plieskė saulė. Išlipęs iš automobilio vėl išsitiesė, nužvelgė pastatą.

– Va, koks gražus, visas spalvotas. Matote, jį apšiltino, apkalė, – švelniai paaiškino.

A.Bružį pavadinti seneliu liežuvis neapsiverstų. Skaudvilės vidurinės mokyklos direktoriumi jis dirbo nuo 1964 iki 1987 m. Į dabartinį pastatą, pasak pašnekovo, mokykla persikraustė 1960 m.

Pasisveikinęs su prie durų sutiktais gimnazijos darbuotojais įėjo į vidų. Dar užkalbino hole sutiktą matematikos mokytoją, kurią man įvardijo mergautine pavarde – Alvyra Lukočiūtė.

Mus pasitikusi dabartinė gimnazijos direktorė Ona Sungailienė pakvietė apžiūrėti metodinį kabinetą.

Pokyčiai

– Pamenu šį kabinetą. Mokytoją Pijų Gurevičių, dėstė logiką, psichologiją. Prisimenu kūno kultūros mokytoją, būdavo, šūktels jis mokiniams: „Vorelė!“ Kad sušvilps! – prisiminimais dalijosi A.Bružys.

Direktorės pavaduotoja ugdymui Ligita Visockienė atvėrė metalinės spintelės stalčių ir ištraukė porą planšetinių kompiuterių.

– Šiais mokiniai pildo apklausas, jais gali naršyti internete, jos skirtos skaitymui, – paaiškino.

Direktorius A.Bružys pavartė vieną rankoje ir skubiai atidavė pavaduotojai atgal. Nieko nesakė. Tylėjo ir kai pavaduotoja aiškino, kaip interaktyvi lenta ant jos užrašytą informaciją perduoda ant mokytojo stalo esančiam kompiuteriui.

– Informacinių technologijų kabinete turime lentą, kurioje galima net pirštu rašyti.

– Turbūt neseniai įsigijote? – atsargiai paklausė direktorius.

– Jau aštuonerius metus turime.

Direktorius mokykloje nebedirba jau dvidešimt metų. Pokyčiai nesukėlė jam emocijų, praėjo daug laiko.

Fizikos kabinete

Aprodžiusios inovatyvų kabinetą gimnazijos administracijos atstovės palydėjo mus į patalpą rūsyje, kur anksčiau buvo laikomos kurui naudojamos anglys. Dabar ten įrengta sunkiosios atletikos salė. Priešais esančioje patalpoje rengiama šokių salė. Anksčiau čia buvo katilinė. Pasikeitimus direktorius įvertino teigiamai.

Devyniasdešimtmečio atmintyje atgijo vidurinės mokyklos patalpose buvusio jo buto vaizdas. Pirmame aukšte buvo įrengti du gyvenamieji kambariai. Dabar šiose patalpose – technologijų kabinetas.

– Čia buvo virtuvėlė ir vonia, – į kampą, kuriame kadaise stovėjo šaldytuvas ir indų plautuvė, pirštu parodė A.Bružys. – O čia išgriovėte sieną?

– Taip. Taip pat buvo pakeistas įėjimas į šias patalpas, – paaiškino gimnazijos direktorė.

Buvęs direktorius stebėjosi pasikeitusiomis patalpomis ir klausė, iš kur mokykla gauna lėšų. Pasak jo, senais laikais būdavo sudėtinga išprašyti pinigų net elementariam remontui.

– Jei kaimas ar miestelis turėjo turtingą kolūkį, tiems būdavo lengviau. Tada gyvenviečių ūkio šefai būdavo kolūkių viršininkai, – paaiškino A.Bružys.

Kad ir kokią nuostabą jam kėlė atsinaujinanti gimnazija, didžiausio direktoriaus susidomėjimo sulaukė buvusi jo darbo vieta. Vyras porą dešimtmečių dirbo fizikos mokytoju.

– Aš tik noriu apžiūrėti spinteles, – pasiekus fizikos kabinetą link paruošiamojo kambarėlio patraukė vyras.

Atsargiai varstė spintelių dureles, žiūrėjo, kokie prietaisai viduje.

– Bent tai nepasikeitė, – pusbalsiu tarstelėjo.

Direktoriui rūpėjo žinoti, kas nutiko fizikos kabinete buvusiam stalui, kuriame buvo įrengta elektros instaliacija. Jam buvo keista, kodėl jį pakeitė paprasti suolai.

Apie buvusius auklėtinius

Minutėlei prisėdome mokyklos koridoriuje. Dviese.

– Balienė Aldona, Stasė, Gričienė, Paulauskas, – ėmė vardyti direktorius, paklaustas, kiek buvusių kolegų jam dar tenka sutikti Skaudvilėje. – Mes kasmet tradiciškai prieš mokslo metus susitinkame restorane papietauti. Pasidalijame prisiminimais. Kaip buvo anksčiau, kaip dabar yra. Paprasta kalba. Kiekvienas, žinoma, turi savo nuomonę.

Pasak vyro, buvę pedagogai mini vieni kitų gimtadienius, susirenka kuriam iškeliavus amžinybėn.

– Kolegų vyrų beveik nebėra gyvų, įsivaizduojate? Vieni mirę, kiti sergantys, lovose. Net auklėtiniai kai kurie jau mirę, – kalbėjo A.Bružys.

Jis puikiai prisimena pirmąją savo auklėtinių laidą.

– Baigęs institutą atvykau dėstyti. Prisimenu, buvo skirstomos pamokos. Man paskyrė dėstyti matematiką vyresniosioms klasėms. Nerimavau, kad neturiu pakankamai patirties. Gavau auklėtinius – vienoliktokus. Guvūs tokie, tačiau sutardavome. Nors mokiniai, tačiau savo mąstymu – tarsi suaugę. Už mane vos keleriais metais jaunesni. Penketas jų Vasario 16-osios proga prie Skaudvilės bažnyčios ant medžio pakabino trispalvę. Jie buvo nuteisti dvidešimčiai metų kalėjimo. Keitėsi valdžia, juos paleido po penkerių metų. Jie baigė eksternu, – prisiminimais dalijosi A.Bružys.

Pasak jo, vienas iš nuteistųjų vėliau vidurinę baigė aukso medaliu. Jis, Aleksas Dabulskis, dabar – žinomas literatas, gyvena Kaune.

Reikia nesustoti judėti“

Atsisveikiname su gimnazijos administracija. Mieste dar aplankome keturis Skaudvilės vidurinei anksčiau priklausiusius pastatus. Keturis namus, stovinčius skirtingose Skaudvilės miestelio vietose. Viename jų, mediniame dviaukščiame pastate, esančiame Tauragės gatvėje, galėjo mokytis iki 80 pradinukų. Pašnekovo pasakojimu, šaltomis žiemomis vaikai galėjo likti mokykloje, pastate buvo ir jiems skirtos gyvenamosios patalpos. Klausiu, kokios mokinių problemos direktoriui anksčiau kėlė daugiausiai nerimo.

– Nuovargis. Kai kurie vaikai pėsčiomis atvykdavo iš gretimų kaimų įveikę po keletą kilometrų. Trukdavo laiko, kol jie atgaudavo darbingumą. Būdavo sunku juos pavargusius motyvuoti, – sakė direktorius.

A.Bružys gyvena su žmona, su kuria susilaukė dviejų vaikų ir jau gali pasidžiaugti proanūkiais. Vyras didžiuojasi savo anūkų pasiekimais, karjera. Direktorius rūpinasi savo bitėmis, sodelyje turi keletą avilių. Kasmet organizuoja giminių susitikimus. Jo sveikata – gera. Kaip jis sako, „reikia nesustoti judėti“.

Skaityti komentarus (13) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras