Svarsčių kilnojimo čempionus stebino kazachų svetingumas(0)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2016-11-16 15:02

Renginio atidarymo ceremonijos akimirka, priekyje – Julius, už nugaros – Justas

Spalio pabaigoje iš Kazachstano su sidabro ir bronzos medaliais grįžę svarsčių kilnojimo čempionai broliai Optai vis dar pilni įspūdžių. Šalyje, kurioje gyvena  nemažai išpažįstančiųjų islamą, vykusio pasaulio profesionalų svarsčių kilnojimo čempionato dalyviai buvo apstulbinti kazachų svetingumo. Tautas vienija bendra istorinė praeitis – kurį laiką abi priklausė vienai valstybei.

Dalyviams skirti savanoriai

– Aktobės mieste, kuriame vyko čempionatas, kaip ir visoje šalyje, šiemet minima 25-erių metų Kazachstano nepriklausomybės sukaktis. Svarsčių kilnojimas – šalyje pripažinta sporto šaka, tad ir renginys buvo finansuojamas vyriausybės. Kiek yra tekę dalyvauti ankstesniuose čempionatuose, jų dalyviai kartu būdavo ir renginio žiūrovai. Aktobėje apie 500 žmonių talpinanti arena buvo pilnutėlė, – pasakojo Justas.

Dvidešimt vienerių vaikinas jaunimo amžiaus grupėje svorio kategorijoje iki 78 kg ilgo ciklo rungtyje iškovojo sidabrą – užėmė antrąją vietą. Jo broliui dvyniui Juliui pavyko pasiekti absoliutų Lietuvos dvikovės rekordą, Aktobėje jis užėmė trečiąją vietą.

Be saldžių laimėjimų, broliams Optams ne ką mažiau įspūdžių paliko renginio organizavimas, ypatingas dėmesys dalyviams.

– Tai buvo pirmas čempionatas, kuriame sulaukta tiek dėmesio iš organizatorių. Visais dalyviai rūpinosi savanoriai – vienos valdančiosios partijos jaunimas. Renginyje buvo užtikrintas dalyvių saugumas, areną saugojo apie 50 ginkluotų pareigūnų, budėjo dvi paramedikų komandos. Savanoriai buvo įpareigoti savo automobiliais nuvežti mus, kur panorėsime, – prisiminė Justas. 

Svečias – tarsi dovana

Delegaciją iš Lietuvos, kurią sudarė broliai Optai ir Lietuvos svarsčių kilnojimo federacijos prezidentas Rolandas Kubilius, pasitiko švelnūs orai. Pasak Justo, Aktobėje dieną sušildavo iki keliolikos laipsnių, bet vakarop kartais spustelėdavo ir šaltukas. Spalio 28-ąją net pasnigo. Per aštuonių dienų viešnagę delegacija spėjo susipažinti su Aktobe, paragauti nacionalinių patiekalų, stebėjosi vietos gyventojų svetingumu.

– Kartą nuvykę į kavinę sužinojome, jog už mūsų vaišes sumokėta. Pasirodo, pavaišinti panoro kavinės savininkas. Mūsų federacijos prezidentas laisvai kalba rusiškai, pradėjome su savininku pokalbį. Kaip mat užsimezgė emocinis ryšys, atsirado bendrų temų, mat tiek Lietuva, tiek Kazachstanas kadaise priklausė Sovietų Sąjungai. Neteko matyti, kad kazachai taip artimai bendrautų su kuria kita delegacija iš Vakarų šalių. Baigiant pietauti su mumis bendravusieji išėjo trumpam pasimelsti, jie musulmonai. Grįžo su draugais. Jiems svečias – tarsi dovana. Apie mus išgirdusieji norėjo prisijungti prie kompanijos. Vienas iš kazachų panoro aprodyti savo darbovietę. Paaiškėjo, kad jis – to rajono teisingumo ministro pavaduotojas. Supažindino su kolegomis. Manau, kad iš mūsų vadovų tokio svetingumo nesulauktum, – įspūdžiais dalijosi Justas.

Didžiuojasi esą kazachai

Nei Justas, nei Julius rusiškai nemoka. Pasitaikė ir nesusipratimų. Kartą brolius užkalbinęs rusakalbis pamanė, kad broliai nenori bendrauti su juo vien todėl, kad šis prabilo rusiškai. Priėjo prie išvados, jog lietuviai, matyt, nemėgsta rusų.

– Federacijos prezidentui perdaviau jo žodžius, šis man paaiškino, ką pastarasis kalbėjo. Tačiau jis, regis, buvo serbas. Patiems kazachams politiniai dalykai nebuvo įdomūs. Jie priklausomybę Rusijai vertino teigiamai, nes Sovietų Sąjunga įnešė į šalį naujovių. Tačiau ne ką mažiau džiaugėsi dėl šalies nepriklausomybės. Jie mūsų klausinėjo apie lietuvių kultūrą, papročius, sportą, – pasakojo Justas.

Aktobėje vaikinas išvydo ir rusų palikimo – tarybinių skulptūrų, tačiau buvo jaučiamas kazachų patriotizmas. Vienoje aikštėje kabėjo didžiulė, keliolikos kvadratinių metrų pločio Kazachstano vėliava. Vaikiną stebino vietinių nuoširdumas giedant himną – visi mokėjo žodžius, giedojo atsistoję, dažnas pridėjęs ranką prie širdies.

– Nors šalis Rusijai priklausė ilgą laiką, tačiau čia rusifikacija nepavyko. Kazachai išsaugojo tradicijas. Jie didžiuojasi, kad yra kazachai. O kuo mes, lietuviai, save laikome? Vyresnieji save priskiria sovietiniam žmogui, jaunesni laiko save europiečiais, o koks yra tikrasis lietuvis? –  svarstė jaunas vyras.

Apie musulmonus

Lietuvius domino islamo tradicijos. Stebino glaudūs šeimos ryšiai. Pokalbiai su musulmonais (apie 96 proc. kazachų, pasak Justo, išpažįsta islamą) griovė apie šią religiją girdėtus mitus.

– Jie visuomet vakarieniauja kartu su šeima. Jiems privalu pažinoti savo giminę. Jeigu mes, lietuviai, nežinome net savo pusbrolių, tai jie žino net septynias savo kartas. Mums buvo įdomu diskutuoti apie tai, kad musulmonai gali turėti keletą žmonų. Pasirodo, panoręs vesti antrąją žmoną musulmonas turi gauti savo pirmosios žmonos sutikimą, trečią – abiejų savo žmonų sutikimus. Mes, lietuviai, buvome girdėję mitą, jog tokias musulmonų tradicijas lemia siekis „atsijoti“ kritinę vyrų masę, tinkamą karams, nes vienišiai esą neturi ko prarasti ir kare yra nuožmesni. Mums buvo paaiškinta, jog šalyje, kaip ir visame pasaulyje, moterų yra daugiau nei vyrų. Todėl siekiant, kad kuo daugiau moterų ištekėtų, galima tuoktis su keliomis moterimis. Tačiau jas privalu išlaikyti. Kiekvienai moteriai priklauso po lygią dalį vyro skiriamo išlaikymo, – pasakojo Justas.

Dėkoja rėmėjams 

Paklaustas, kas paliko didžiausią įspūdį, Justas prisiminė susitikimą su lietuviu – iš Lietuvos į Kazachstatą atvykusiu tarybiniais laikais. Prekybos centre sutiktas vyras pasakojo apie Vilniuje gydytoju dirbantį savo sūnų. Susitikimas su lietuviais jį sujaudino ir pradžiugino, atsisveikindamas vyras Lietuvių delegacijai nupirko vaišių.

Anot Justo, kelionė į šią Rytų šalį – viena įsimintiniausių. Jis dėkingas jį su broliu rėmusiam Tauragės sporto centrui bei privatiems rėmėjams – Antanui Venckui ir  Batakių ūkininkui Vytautui Rudminui.

– Jie padengė pragyvenimo išlaidas. Bendradarbiaudami su rajono savivaldybe, Sporto centru stengiamės  Lietuvos mastu surinkti kuo daugiau komandinių įskaitų. Parsivežti kuo daugiau titulų. Pastarieji dveji metai buvo itin derlingi. Dėkojame ir Batakių vidurinės mokyklos direktoriui Rimvydui Varanavičiui, kuris mūsų klubo „Tauro svarstis“ ugdytinių išvykoms visuomet skiria mokyklinį autobusiuką. Svarstome su broliu Batakių vidurinėje mokykloje, kurioje mokėmės, atidaryti garbės sieną, joje eksponuotume savo ir klubo laimėjimus.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras