Už batsiuvio Jeronimo adatą aštresnis tik jo liežuvis(4)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2016-07-06 12:59

Jeronimui ant kelių – jo siuvamos „lakierkos“. Autorės nuotrauka

Šiais laikais pasiūlymas pasiūti batus – ne taip dažnai išgirstamas, tad Kęsčiuose vykusioje šventėje savo amatą pristatantį Jeronimą Treiklerį kaip mat apspito pulkelis smalsuolių. Vyras pasirausė lagaminėlyje greta ant žolės pastatytos siuvimo mašinos „Singer“ ir ištraukė odinio bato kontūrus primenantį daiktą.

Apie viską, bet ne apie batus

– Štai siuvau sau odines „lakierkas“, – ištiesia batus vienam iš stebinčiųjų. – Nori, ir tau pasiūsiu?

Po keleto dienų aplankau amatininką jo dirbtuvėse. Klausiu, ką vyras veikė prieš man atvykstant.

– Ai, meditavau, – sujungdamas nykščius su smiliais, demonstruoja rankų padėtį  jis. – Galvojau apie gerus dalykus, ką reikėtų sukurti, kaip padėti žmonėms.

Juokauja. Negalėtų juk įsirangyti jogų lotoso poza tarp tų visų dirbtuvėse esančių siuvimo mašinų, adatų, keistų įnagių, batų ir rankinių.

Nors dirbtuvės pirmąkart joje besilankančiam žmogui – tarsi muziejus, kurį reikia ištyrinėti, Jeronimas man jų aprodyti neskuba – prisėda ir pradeda politikuoti. O visa kalba ėmė „plaukti“ nuo paprastučio klausimo, kaip išmoko amato.

– Kas mokė? Niekas nemokė. Jei tau reikia, ateik, pasėdėk pas mane savaitę – ir tu išmoksi. O kaip gali neišmokti? Buvau tremtyje, reikėdavo susitaisyti batus. Ir grįžus kažkaip reikėjo verstis. Paskui kartais vienas pažįstamas paprašydavo batus pataisyti, kitas, – pasakoja.

Kaip išmoko siūti batus, taip ir nesužinojau. Bet sužinojau jo nuomonę apie Paksą, kokį nusivylimą sukėlė žinia apie tai, kad Masiulis kaltinamas kyšio paėmimu, ir kaip pašnekovas apskritai vertina teisėsaugą. Minus trimis. Penkiabalėje sistemoje. Jeronimas šmaikštus.

Tarp siuvimo mašinų

Be karčios nuomonės politinėmis temomis, jis švelniai dėsto apie žmonių geranoriškumą. Temą padiktavo klausimas, kiek kainuoja pasisiūdinti batus.

– Priklauso nuo žmogaus. Jei matau, kad visai vos galą su galu suduria, galiu ir dovanai. Žmonės kreipiasi į mane, kai reikia pataisyti kitų batsiuvių broką, ką nors persiūti. Dažnas ateina ir rankinės pasitaisyti. Jei nudrisko rankeną dengianti oda, pakeičiu. Užsuka ir baikeriai. Bet jų batai su įvairiais geležiniais įsiuvais, labai sunku su tokiais dirbti, – pasakoja.

Jeronimas veda mane aprodyti savo turtą. Kitas kambarys, kaip ir pirmasis, apstatytas įvairiomis siuvimo mašinomis. Kiekviename kambaryje jų – ne mažiau kaip dešimt.

– Šiai – daugiau nei 80 metų. Ši skirta „detalėms“ (siuvinių iškarpoms, – red.) sujunginėti, jei kailius reikia susiūti, pavyzdžiui. Šita – jei reikia apsiūti sunkiai prieinamas bato vietas. Ši skirta išpjauti vidpadžiams, ši – „šponkėms“ (smailiakulnių galams) įspausti, – pasakoja.

Greta lentynoje – ruošiniai šlepetėms siūti, juodi šokių bateliai „paaukštintu“ padu. Šiuos mama užsakė savo dukrai, Jeronimas pasiuvo, bet moteris jau buvo nupirkusi kitus. Bateliai dailūs, tvirti, tarsi iš parduotuvės lentynos. Tai, kad jie yra rankų darbo, išduoda tik tušinuku nubrėžtas kontūras vidpadžio pakraščiuose. 

Tarsi muziejus

Netrukus vyras parodo prieš keliasdešimt metų gamintų „chrominių“ aulinių batų gamybai naudotas medines vinutes. Jeronimas pats jas išdrožė.

– Padus pakaldavo jomis. Jos nerūdija ir niekuomet nenukrinta padai. Špilkiai vadinasi. Jau šimtmetis, kai jos nenaudojamos. Rusų laikais, po karo, kai vinių nebūdavo, dar jas naudojo. Paskutinį kartą tokiam agronomui iš MSV senoviškas „basanoškes“ odiniais padukais gaminau, – pasakoja batsiuvys.

Pašnekovas vedasi mane į paskutinę dirbtuvių patalpą, kurioje, pasak jo, baraklynė. Kambaryje stovi už žmogų didesnis rulonas veltinio, kurį, kaip sako, geras rusas padovanojo. Rodo frezą, šlifavimo stakles, kuriomis batsiuvys apdailina batų padus, kitomis padus išpjauna. Lentynos pilnos medinių kurpalių. Pasak Jeronimo, dauguma jų – pažįstamų padovanoti:

– Turiu tokią laimę, jei man ko reikia, gaunu dovanai. Daugiausia mano turimų siuvimo mašinų yra padovanotos arba į ką nors išmainytos. Jau kai aš kojas pakratysiu, viskas Ližiuose turbūt atsidurs. Nors viena iš dukrų sakė po mano mirties padarysianti dirbtuvėse tvarką, gal muziejų.

Po ekskursijos vyras dar kviečia apžiūrėti jo ūkį. Vištas, šilauogių krūmus, švariai išravėtas svogūnų lysves. Anot jo, gyvenime niekuomet nereikia tikėtis pralobti iš, kaip jis sako, neuždirbtų pinigų. Pašnekovas vėl pasuka kalbą link politikų machinacijų. Pasak jo, žmogų gelbsti ir turtus krauna tik darbšumas, arba, jo žodžiais tariant, tai, „ką pats savo penkiais pirštai susikuri“.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras